Dr. Martynas Purvinas,
archit. Marija Purvinienė

Tačiau dvarai ištisus šimtmečius buvo neatskiriama Lietuvos dalis. Jų sodybos buvo pavirtusios tradicinio kraštovaizdžio būdingu bruožu. Todėl svarstant naujų statybų ar rekonstrukcijų saugomose teritorijose galimybes būtina išsiaiškinti, kokios dvarų sodybos buvo būdingos skirtingoms Lietuvos vietovėms, kuo jos skyrėsi nuo gretimų kraštų dvarų sodybų. Naudojantis dvarų tyrinėtojo architekto R. Stulpino medžiaga, tai buvo pradėta daryti 1994 m. mūsų darbe “Metodika statybinės veiklos reglamentavimui saugomose teritorijose”, atliktame per Lietuvos mokslininkų sąjungoje.

2 pav. Lietuvos dvarų tradicinės architektūros paveldo rajonavimas (parengė R. Stulpinas ir M. Purvinas). 1 - paveldo zonų ribos, 2 - administracinių rajonų ribos, 3 - paveldo zonų numeriai (jų apibūdinimas - tekste)

Pagal dvarų tradicinės architektūros paveldo regionines ypatybes buvo išskirtos aštuonios zonos (2 pav.): I zona - Vidurio Lietuva (Šiaulių, Radviliškio, Panevėžio, Kupiškio, Anykščių, Ukmergės, Širvintų, Vilniaus, Jonavos, Kauno, Kaišiadorių, Raseinių, Kelmės administraciniai rajonai); II zona - Šiaurės Lietuva (Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Rokiškio rajonai); III zona - Rytų Lietuva (Zarasų, Utenos, Ignalinos, Švenčionių, Molėtų rajonai);

IV zona - Vakarų Lietuva (Skuodo, Mažeikių, Akmenės, Telšių, Plungės, Šilalės rajonai ir žemaitiškosios Klaipėdos, Šilutės, Tauragės, Kretingos rajonų dalys);

V zona - Pietvakarių Lietuva (Vilkaviškio ir Marijampolės rajonai);

VI zona - Pietų Lietuva (Prienų, Alytaus, Trakų, Šalčininkų, Varėnos, Lazdijų rajonai);

VII zona - Panemuniai (Jurbarko ir Šakių rajonai);

VIII zona - Klaipėdos kraštas (Klaipėdos, Kretingos, Šilutės, Tauragės, Jurbarko rajonų dalys).

Kaip vienos zonos dvarų tradicinės architektūros paveldo trumpą tekstinio apibūdinimo pavyzdį čia pateikiame VIII zonos (Klaipėdos kraštas) charakteristiką.

Aštuntojoje zonoje būta nemažai dvarų. Jų sodybose vyravo didžiuliai ūkiniai trobesiai, o reprezentacinių elementų: puošnių rūmų, didelių parkų su vandens plotais ir pan. - buvo mažiau nei Didžiosios Lietuvos dvaruose. Vyravo mūriniai (tinkuoti ir raudonplyčiai), drėbto molio statiniai.

Šis dvarų tradicinės architektūros paveldo zonavimas buvo parengtas pagal R. Stulpino duomenis, papildant juos Mažosios Lietuvos (Klaipėdos krašto ) dalimi, ignoruota sovietmečiu.

Čia pateikiamose rajonavimo schemose Klaipėdos kraštui būdingas akivaizdus nesutapimas tarp kaimų ir dvarų tradicinės architektūros paveldų. Buvusių dvarų labiau kosmopolitinė kultūra buvo gerokai atitolusi nuo kaimiškosios kultūros (archaiškesnės, labiau lietuviškos ir pan.), tuos paveldo plotus skirtingai paliesdavo istorinės, ekonominės ir kt. permainos.

Reikšmingas Lietuvos tradicinio gyvenimo elementas buvo senieji miesteliai, sutraukdavę apylinkių žmones savo prekyvietėmis, būtinomis anuomet paslaugomis (nuo amatininkų dirbtuvių iki mokyklų ir bažnyčių). Specifiniai miestelių pastatai bei sodybos skyrėsi tiek nuo kaimų, tiek ir nuo didesnių miestų apstatymo bei jų plano.

3 pav. Lietuvos miestelių tradicinės architektūros paveldo rajonavimas (parengė M. Purvinas ir M. Purvinienė). 1 - paveldo zonų ribos, 2 - administracinių rajonų ribos, 3 - paveldo zonų numeriai (jų apibūdinimas - tekste)

Apibūdinant miestelių tradicinės architektūros paveldo regionines ypatybes buvo išskirtos penkios zonos (3 pav.): I zona - Klaipėdos kraštas (Klaipėdos, Kretingos, Šilutės, Tauragės, Jurbarko administracinių rajonų dalys); II zona - Žemaitija (žemaitiškosios Kretingos, Klaipėdos, Šilutės, Tauragės, Jurbarko rajonų dalys, Skuodo, Mažeikių, Akmenės, Plungės, Telšių, Šiaulių, Kelmės, Raseinių, Šilalės rajonai); III zona - Užnemunė (Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės, Lazdijų, Prienų rajonai); IV zona - Palatvijys (Joniškio, Pasvalio, Pakruojo, Biržų rajonai);

V zona - Vidurio ir Rytų Lietuva (Radviliškio, Kėdainių, Kauno, Kaišiadorių, Jonavos, Ukmergės, Panevėžio, Anykščių, Kupiškio, Rokiškio, Zarasų, Utenos, Ignalinos, Švenčionių, Molėtų, Širvintų, Vilniaus, Trakų, Šalčininkų, Varėnos rajonai).

Sudaryta schema rodo santykinį miestelių tradicinės architektūros paveldo klodo savarankiškumą. Dėl specifinių miestelių funkcijų (prekyba, aptarnavimas, amatai ir pan.), jų savotiškos etninės sudėties (ten vyravo kitataučiai gyventojai) ir kt. klostėsi gal glaudesni ryšiai tarp atskirų miestelių nei tarp miestelio ir aplinkinių kaimų (bent jau architektūriniu - statybiniu atžvilgiu).

Lietuvos miestelių tradicinės architektūros paveldas mažai tirtas, todėl tiksliau jį apibūdinti sunku, ligšioliniuose miestelių tyrimuose (A. Miškinio ir kt. darbai) būdavo apsiribojama vien elementariausių urbanistinių charakteristikų (pavyzdžiui, plano struktūra ir pan.) fiksavimu bei analize. Taip ir liko nenagrinėtos reikšmingesnės miestelių terpės kompleksinės charakteristikos ir pan., tiksliau apibūdinančios konkrečių miestelių pobūdį.

Sukaupus daugiau žinių apie Lietuvos tradicinės architektūros paveldą, mūsų parengtos rajonavimo schemos galės būti tikslinamos. Galimas ir profesionaliosios architektūros paveldo miestuose rajonavimas, padėsiantis išryškinti atskirų Lietuvos dalių specifiką.

Ateityje tradicinės architektūros paveldo rajonavimą Lietuvos ribose būtų naudinga sulyginti su analogiškais tyrimais gretimose šalyse. Deja, sovietmečiu atlikti panašūs darbai buvo ganėtinai konjunktūriški - nenagrinėtos ideologiniu - politiniu požiūriu “pavojingos” teritorijos (Mažoji Lietuva, lietuvių senosios etninės žemės Gudijoje). Pagal anuometines nuostatas būdavo “nepastebima” Mažosios Lietuvos specifika, išryškinant kur kas žemesnio lygio teritorinius - etnografinius arealus.