KTU prorektorius prof. A. Lukoševičius, dr. V. Narutis (Čikaga) ir rektorius prof. K. Kriščiūnas Dešimtajame mokslo ir kūrybos simpoziume Čikagoje

Kauno technologijos universiteto prorektorius mokslo reikalams, Senato narys prof. habil. dr. ARŪNAS LUKOŠEVIČIUS šį rudenį dalyvavo Europos universitetų generalinėje asamblėjoje, į kurią buvo susirinkę 426 universitetų atstovai.        Renginys vyko Berlyno laisvojo universiteto salėje. Šis universitetas įkurtas lygiai prieš 50 metų tuometiniame Vakarų Berlyne. Konferencijoje taip pat buvo minimas Bolonijos Didžiosios universitetų chartijos pasirašymo dešimtmetis, apie tai pranešimą skaitė Bolonijos universiteto rektorius. Pirmasis asamblėjos pranešimas buvo pavadintas intriguojančiai - "Universitetai rizikos sąlygomis". Po to vyko diskusijos apie universitetų ateitį - kokią ją mato renginyje dalyvavę rektoriai.        Asamblėjos atgarsius prisiminėme ir kalbėdami su prof. A.Lukoševičiumi.

Tad kuo gi rizikuoja universitetai, jei apie tai susirūpinę diskutuoja rektoriai iš įvairių Europos valstybių?
       Pirmiausia universitetai rizikuoja užsidaryti Dramblio kaulo bokštuose - atitrūkti nuo gyvenimo dinamikos, technologijų plėtros tempų, nuo didžiųjų korporacijų veiklos. Ne paslaptis, kad tos korporacijos jau pačios pradeda rengti specialistus, ir tam skiria pakankamai daug lėšų.

Bet neišvengiamai iškils kitas pavojus: tos korporacijos rengs būtent sau reikalingo profilio specialistus, kreips juos labiau į taikomąją sritį.
       Be abejo, apie tai ir buvo diskutuojama. Kitas pavojus - privatūs universitetai, kurie priversti būti vikresni ir geresni už valstybinius - jeigu jie tokie nebus, tai jų iš viso nebus.
       Trečias grėsmės universitetams veiksnys - nepaprastas technologijų plėtros tempas. Klasikiniai universitetai, kurie savo ateitį numato remdamiesi linijine priklausomybe, rizikuoja apsirikti. Didžiulę kaitos dinamiką išreiškia eksponentinė kreivė.

Tai gal seno europinio tipo universitetus XXI a. pakeis didelių kompanijų mokymo centrai?
       Tokie centrai atsiranda, veikia, bet neabejoju, kad universitetai dar ilgai išlaikys savo pozicijas. Jų garantas - jaunimas, nes universitetai orientuoti būtent į naujos kartos rengimą gyvenimui. Jaunimas yra pati dinamiškiausia visuomenės dalis. Ja ir remiasi universitetai, keisdamiesi patys ir reaguodami į greitus aplinkos pokyčius. Be to, ir pačios didelės kompanijos suinteresuotos perspektyvine strategija, o ji negali plėtotis vien kompanijos, kokia ji bebūtų galinga, rėmuose. Specialistai, pajėgūs formuoti ir įgyvendinti strategiją, turi būti ugdomi ypatingomis - universitetinės dvasios, akademinės laisvės, europino universitetinio bendradarbiavimo sąlygomis.

Ar šiam teiginiui neprieštarauja faktas, kad į vadovų magistrantūrą jau priimate 35-mečius mokslo daktarus?
       Tai ankstesnės viešųjų įstaigų vadybos specialistų rengimo spragos, kurias dabar tenka taisyti. Priežastys akivaizdžios, ir ne mūsų aukštosios mokyklos čia kaltos, kad jie daugelį dešimtmečių iš viso nebuvo rengiami. Mūsų universitetas viešojo administravimo katedros pastangomis šiuos specialistus pradėjo rengti pirmasis. Savivaldos mokymo centro programas jau baigė virš 4 tūkst. viešųjų įstaigų vadovų ir administratorių. Tai aukšti savivaldybių vadovai, direktoriai, įstaigų valdininkai, supratę šių žinių ir tobulėjimo poreikį, nepaisant amžiaus ir užimtumo pasiryžę vėl sėsti į studijų suolą. Tai išskirtinis, vertas pagarbos kontingentas.

Suprantu, kad Berlyne rektoriai galėjo svarstyti, ką reiškia dabartinėje Europoje aukštasis išsilavinimas, universitetinė veikla.
       Buvo įdomu, nes matėme visą platų universitetų veiklos diapazoną. Pradedant nuo Bolonijos universiteto, kuriam rugsėjo 18 d. sukako 910 metų. Pasinaudoję proga užmezgėme ryšius su šiuo seniausiu pasaulyje universitetu. Akivaizdu, kad Didžiosios universitetų chartijos idėją turime labai aiškiai suvokti. Bolonijos universiteto rektorius pasiūlė sudaryti minėtos Chartijos priežiūros tarptautinį komitetą, kurio funkcijos būtų dvi: pirma - sekti, ar šalių įstatymai neprieštarauja Chartijai, antra - ar patys universitetai laikosi jos reikalavimų.

Gal galėtumėte trumpai apibūdinti, ką apibrėžia Bolonijos Didžioji universitetų chartija?
       KTU leidiniuose mes skelbėme ir platinome šį labai imlų istorinį dokumentą. Trumpai apibūdinti jį labai sunku, jis pats yra labai trumpas. Dokumentas turi preambulę, kurioje apibrėžiama universitetų misija pasaulyje, visuomenėje, pagrindinių principų skyrių, kuriame dominuoja akademinės laisvės, mokslo ir mokymo vienovės principai, taip pat yra priemonių skyrius, kuriame nusakyti būdai, kaip pasiekti misijos tikslus ir laikytis aptartų principų. Dokumentas persunktas kilniu ir svarbiu universitetų, mūsų visuomenės atsinaujinimo ir tobulėjimo šaltinių, misijos ir atsakomybės ateičiai supratimu. Čia yra jo svarba ir jėga.
       Kauno technologijos universiteto rektorius prof. K.Kriščiūnas šių metų spalio 17 d. buvo pakviestas į Bolonijos universitetą, kur Chartijos dešimtmečio minėjimo bei mokslo metų atidarymo proga jis iškilmingoje aplinkoje pasirašė Didžiąją Europos universitetų chartiją. Tokiu būdu dar kartą pripažintas mūsų universitetas, jis tapo antruoju Chartijos signataru Lietuvoje, skleidžiančiu mūsų universitetams Chartijos dvasią ir principus. Man, kaip to istorinio įvykio dalyviui, buvo džiugu matyti, kad seniausias pasaulio universitetas, šiandien turintis 100 tūkst. studentų, giliausias universitetines tradicijas ir tokius absolventus kaip Dantė ir Erazmas Roterdamietis, yra šiuolaikiškas, dinamiškas mokslo centras, aktyviai plėtojantis korporatyvinius ryšius su pramone ir verslu. Diskusijose su Bolonijos universiteto rektoriumi prof. Fabio Roversi-Monako radome daug bendrų problemų, lygiagrečių plėtros krypčių. Pastebėjome, kad turtinga Bolonijos universiteto istorija netrukdo labai gyvai reaguoti į aplinką, universitetas plėtoja naujausias technologijas, naudoja CRAY tipo didžiausio greitaveikiškumo superkompiuterius, diegia novatoriškas technologijų vadybos metodikas. Dalykiškame ir gyvybingame universiteto gyvenime neteko pastebėti jokių “išminties bokšto” sindromo pėdsakų.
       Minėdami Lietuvos Konstitucijos dieną susirinkome į KTU Aulą, kur mūsų akademinei visuomenei buvo pristatytas videofilmas, skirtas Didžiosios Europos universitetų chartijos pasirašymo dešimtmečiui, faktai ir įspūdžiai iš pasirašymo iškilmių. Simboliška, kad minėdami savo šalies Konstituciją, galėjome pasidžiaugti prisijungę prie Chartijos, kurią galime laikyti pasaulio universitetų konstitucija. Mūsų visų uždavinys - saugoti abiejų šių konstitucijų harmoniją, siekti, kad nauji įstatymai ir nutarimai neiškreiptų tų dokumentų prasmės.

Įdomu, kaip greta humanitarinio profilio universitetų vadovų jautėtės Jūs, Technologijos universiteto žmogus?
       Berlyne nesijaučiau kokio nors išskirtinio universiteto atstovu. Tuo labiau, kad jūsų minimo humanitarinio profilio universitetų yra labai nedaug, stipriųjų universitetų profilis plečiasi, apimdamas visas žmogiškosios veiklos sritis. Ryškiu pavyzdžiu čia gali būti ir minėtas Bolonijos universitetas. Turėdami labai stiprią socialinių mokslų sritį, kuri padeda orientuoti inžinerinę veiklą į visuomenės poreikius, ir plėtodami humanitarinius mokslus tiek, kiek mums reikia humanizuoti technologijas, mes, KTU, nejaučiam jokio nepilnavertiškumo komplekso. Iš tiesų esame tikras šiuolaikinis universitetas. Ir man malonu pastebėti, kad Lietuvos universitetų šeima savo misijos supratimu pradeda rasti bendrą kalbą. Jau baigiame vieni kitus skirstyti į profilius, sritis, tikruosius ir netikruosius - visi esame universitetai, kuriems galioja minėtoji Universitetų chartija.
       Dar norėčiau pasidalyti įspūdžiais iš rektorių konferencijos. Man didelį įspūdį padarė rumunų delegacija, kuriai vadovavo aukštojo mokslo ministras. Visos kalbos Generalinėje asamblėjoje prasidėdavo taip: “gerbiamas pirmininke, gerbiamas Rumunijos aukštojo mokslo ministre”. Ir toliau apie reikalus. Rumunijos ministras buvo visos konferencijos generalinis sekretorius, skaitė ir išplatino programinį pranešimą, apibendrinantį visos Generalinės asamblėjos rezultatus. Nenuostabu, kad lyginant TEMPUS ar kitų tarptautinių programų finansavimą, Rumunija mus gerokai lenkia. Nors pagal mokslo ir technologijų lygį mes galėtume gerokai pasivaržyti. Taip norėjosi matyti kurį nors ir iš mūsų aukštos valdžios vyrų. Būdami ten, kur reikia, ir tada, kada reikia, bendromis pastangomis galėtume padaryti labai daug.

Lėtapėdžius lietuvius apšoka kitų valstybių atstovai?
       Spaudoje teisingai priekaištauta, kad Briuselio koridoriuose per maža mūsų valdžios žmonių. Mačiau, kaip vikriai sukasi italai apie XXII-ojo direktorato direktorių, taip pat italą Domenico Laperduzi, kaip randa su juo kontaktą, išsiaiškina finansavimo galimybes, pateikia pasiūlymus. Toks aktyvumas duoda efektą. Panašiai veikia portugalai, daugelis kitų Europos lotynų šalių. Aš tai nevadinčiau neverta dėmesio ar nešvaria veikla. Paprastai laimi aktyvūs ir veržlūs. Išeidami į Europos areną, atsiduriame varžybų situacijoje, kur daug patyrusių žaidėjų. Turime priimti iššūkį.

Lietuvai reikia mokslinės veiklos lobistų?
       Be abejo. Toks gyvenimas. Reikia kokybės, pačių pasiekimų - mokslo veiklos ir studijų - tai pagrindas, bet neapsieinama ir be lobizmo. Gerąja prasme lobizmas - tai būtina organizacinė veikla, be kurios puikūs mokslo rezultatai gali likti nepanaudoti šalies ar Europos labui. Taigi pozityviam lobizmui reikia turėti savo objektą - mokslinę, technologinę idėją, mokslo rezultatą. Esu tikras, kad tokių rezultatų turime.

Kalbamės KTU Administravimo fakultete. Argi ne šis fakultetas ir turi parengti tuos mokslinės veiklos lobistus?
       Tikrai jaučiu permainas ir tikuosi, kad laikui bėgant jie išaugs. Mokslinė veikla ir jos vadyba yra labai subtilus menas. Mokslinė veikla - tai kūryba, mokslininkai negali būti administruojami vien pagal paprastus, gamybinėms struktūroms priimtinus dėsnius. Mokslo vadyba, taip pat ir lobizmas ypač sudėtingi. Vienas esminių bruožų yra intelekto kapitalizacija; tai yra procesas, kai žinios virsta pinigais. Pasaulis pradeda suvokti, kad intelektas yra labai realus saugotinas ir gausintinas turtas, kapitalas. Gaila, kad Lietuvoje dar trūksta tokio supratimo. Berlyne buvo daug kalbama apie intelekto kapitalizaciją, nagrinėjami įvairūs šio proceso mechanizmai.

Ar Lietuvoje tikrai žinios jau tampa kapitalu? Gal tai daugiau mados reikalas?
       Audringu pradiniu mūsų rinkos vystymosi laikotarpiu į priekį daug kur iššoko vikresni, gudresni, akiplėšos. Buvo labai nelygios sąlygos. Rinka dabar visų galimybes išlygina. Dabar ne bet kas gali lengvai iššokti su savo verslu ar pasiekimais. Tik tie, kurie turi arba labai geras technologijas, arba puikūs vadybiniu požiūriu. O geriausia, kai šie du dalykai suderinti - vadyba su technologijomis. Netolimoje ateityje tai bus vienintelė garantija, kad kompanija ar verslas klestėtų. Tai ne mada. Juk ir į šią Vadovų magistrantūrą žmonės atėjo visai ne dėl diplomo ar vaikydamiesi madų. Turinčiam savo firmą, atsakingą darbą, užimtam žmogui ne diplomas, ne popierius, o žinios reikalingos.

Elitą mes sėkmingai auginame ir dažnai net valstybės lėšų sąskaita. O ką daryti tiems, kurie nėra direktoriai ir jiems 16 tūkst. Lt už magistrantūrą yra pernelyg dideli pinigai?
       Elito klausimas aktualus. Bet pažvelkime giliau. Tai, apie ką kalbėjome - lobizmą Briuselio koridoriuose. Ar tai ne elitinių vadybininkų veikla? Jie reikalingi - mokantys kalbų, plataus akiračio, kultūringi, imlūs aplinkai, išmanantys tarptautinės veiklos būdus. Tai elitas, kurio pareiga ir darbas - atstovauti mūsų šaliai. Tokių specialistų rengimui šalis neturėtų gailėti lėšų, nes jos grįš su kaupu. Be pakankamo lygio specialistų mes turime ne tik materialinių nuostolių - kenčia šalies prestižas. Kalbu ne tik apie elitą, bet ir visus valdininkus.
       Studijų prieinamumas užtikrinamas mūsų Konstitucijoje. Nereikia pamiršti, kad daugiau kaip 70 proc. vietų universitetuose - valstybės apmokamos. Kiekvienas moksleivis gali mokytis, į tas vietas pretenduoti. Bet kartu turime didžiulius stojančiųjų į aukštąsias mokyklas konkursus. Universitetai toli gražu nepatenkina poreikio studijuoti. Ypatingas ažiotažas dėl verslo, vadybos, administravimo specialybių - tam tikra mados dalis yra. Bet ir šias studijas pradeda lemti kokybė, ar tos programos akredituotos tarptautiniu mastu, kad šias studijas baigęs žmogus galėtų įsijungti į europines verslo struktūras ir pan.
       O tai, kad žinios lengviau prieinamos direktoriui negu pavaldiniui… Matote, direktoriai yra tie žmonės, kurių tiesiog profesija yra galvoti, kaip racionaliai išleisti pinigus, siekiant veiklos rezultato. Taip jau atsitiko, kad jie pirma tapo direktoriais, o paskui suprato, kad dar reikia mokytis. Jiems ir skirta ši programa. O tie, kurie anksčiau, dar būdami moksleiviais, suprato, kad reikia mokytis, mokosi mano minėtose valstybės apmokamose vietose ir jiems už mokslą mokėti nereikia. Antra, brangiau už pinigus yra laikas. Jei jau kompanijos vadovas aukoja dėl žinių ir laiką, ir pinigus, tai juk kažką reiškia.