Šiame straipsnyje norėčiau apsistoti ties vertinimo principais, paliekant ramybėje procedūrinius klausimus bei konkrečius rezultatus. Gera vertinimo sistema turi adekvačiai parodyti realią padėtį, būti aiški ir paprasta. Tam, kad sistema būtų adekvati, turi būti atsižvelgta į realiai egzistuojančią mokslinių darbų specifiką. Dabartinės Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) Mokslo ir studijų institucijų vertinimo taisyklės (SKVC informacinis leidinys Nr. 2, 1996 m. gruodis) bei jų naudojimas daugelio institucijų buvo vertinami labai neigiamai, sukėlė daug nepasitenkinimo, kritikos ir t.t.

Taigi galima konstatuoti, kad realiai egzistuojanti mokslinių tyrimų specifika yra tokia:

1. Vienais moksliniais tyrimais siekiama pažinti pasaulį, t.y. gamtą, visuomenę, žmogų ir visa kitą, kas mus supa. Šie tyrimai, matyt, vadinami mažiau aiškiu terminu - fundamentiniai tyrimai. (Tačiau šios abi sąvokos gali būti ir neidentiškos, nes nėra oficialiai patvirtinto sąvokos fundamentiniai tyrimai apibrėžimo). Šiame straipsnyje sąvoka pažinti pasaulį reiškia bet kokius mokslinius tyrimus, daromus pažinimo tikslu. Kadangi ši sąvoka vartojama tik mokslinių institucijų vertinimo kontekste, todėl nėra reikalo gilintis į filosofinę jos prasmę ir įvairius kitus aspektus. Šiai grupei priklauso ne tik universalūs mokslai, pvz.: matematika, fizika, chemija, filosofija ir kt. Lietuva, kaip pasaulio dalis, irgi gali būti ir yra tyrimų objektas ir jos pažinimui skirti tyrimai yra fundamentiniai, kaip ir bet kurie kiti (jei abi aukščiau minėtas sąvokas laikysime identiškomis).

2. Kitų mokslinių tyrimų tikslas - padaryti daiktą. Čia sąvoka padaryti daiktą vartojama plačiausia prasme ir reiškia tyrimus, skirtus sukurti bet kokį praktiškam naudojimui skirtą objektą ar procesą, pvz.: lazerinį įrenginį, vaistinę medžiagą, augalų ar gyvulių veislę, trąšų gamybos būdą ir t.t. Tai turėtų būti analogiška tam, kas vadinama taikomaisiais tyrimais, nors vėlgi nesant pastarojo termino tikslaus apibrėžimo, negalima tvirtinti, kad tai identiškos sąvokos.

Pirmajai grupei priskirtų mokslinių tyrimų vertinimo kiekybinis rodiklis yra moksliniai straipsniai. Jeigu mokslinių straipsnių nėra, tai nėra jokio pagrindo kalbėti, kad buvo kas nors naujo moksle padaryta. (Žinoma, gali pasitaikyti tokių išimtinių atvejų, kai nauji moksliniai duomenys pirmą kartą skelbiami monografijose, bet mes apsiribosime terminu straipsnis, žinodami, kad retkarčiais gali būti ir kitaip). Moksliniai straipsniai turi būti skelbiami tarptautiniuose arba tarptautinio lygio nacionaliniuose žurnaluose. Tai turi 2 neabejotinus pranašumus: 1) patiriama aukšto lygio recenzavimo procedūra ir recenzentų rekomendacija spaudai tolygi pripažinimui, kad straipsnis iš tikrųjų duoda naujų pažinimo žinių, o nėra tik mokslo imitacija, kas galėtų pasitaikyti spausdinant vietinės reikšmės spaudoje su “saviškių” recenzijomis arba dažniau iš viso be jokio recenzavimo; 2) jie tampa žinomi pasaulinei mokslo bendruomenei. Jeigu mokslinių tyrimų objektas specifinis Lietuvai, jų rezultatai irgi turi būti skelbiami tarptautiniuose arba prestižiniuose Lietuvos žurnaluose, ir pastaruosiuose paskelbti straipsniai turėtų būti laikomi nė kiek ne menkesniais už straipsnius tarptautiniuose žurnaluose. Tačiau sakant prestižiniai, turima omeny visai kas kita, negu yra nustačiusi Lietuvos mokslo taryba (LMT). Apie tai bus kalbama toliau. Moksliniai straipsniai, išskyrus lietuvių kalbos ir literatūros tyrimus, turi būti skelbiami anglų kalba, kuri, panašiai kaip lotynų viduramžiais, tapo pasauline mokslo kalba ir tai yra nenuginčijamas faktas.

Taigi pirmos grupės mokslinių tyrimų rezultatų parodymas yra moksliniai straipsniai. Jų skaičius, tiksliau santykinis skaičius, vienam mokslo darbuotojui, yra mokslinės institucijos darbo kiekybinis rodiklis. Toks rodiklis tam tikru mastu parodo institucijos darbuotojų darbo intensyvumą, ir yra būtinas, bet nepakankamas objektyviai įvertinant institucijas.

Moksle taip yra, kad vienas straipsnis gali būti vertingesnis už dešimtis ar šimtus kitų straipsnių. Todėl mokslo institucijoms įvertinti reikia nustatyti antrą kriterijų, galintį parodyti padarytų darbų kokybę. Galima pripažinti, kad objektyvus darbų kokybės vertinimas yra labai sudėtinga problema. Tačiau mes ne pirmi susiduriame su šiuo klausimu ir pasaulyje jau seniai yra surasti kriterijai, padedantys orientuotis esant ir tokiai sunkiai problemai.

Kol nėra geresnių, svarbiausias kriterijus yra skelbtų mokslinių darbų citavimo dažnumas. Pasaulinę citavimo statistiką registruoja ir skelbia Institute for Scientific Information (ISI), leidžiantis “Science Citation Index” ir kt. leidinius. Vertinant mokslo institucijas, mokslo kokybiniu rodikliu gali būti tos institucijos mokslininkų straipsnių skaičius, patenkantis į ISI skelbiamą mokslo šakos dažniausiai cituojamų straipsnių tūkstantuką (arba kitą “topinį” sąrašą, priklausomai nuo to, kaip ISI pateikia duomenis). Galima pasiūlyti ir kitokį, su citavimo dažnumu susijusį, kokybę vertinantį kriterijų (dėl to galima diskutuoti). Lietuvoje yra keletas patyrusių mokslotyrininkų, kurie galėtų padėti SKVC darbuotojams surinkti reikalingus duomenis iš ISI leidinių. Tokiu būdu būtų įvertinti ir kiekybiniai, ir kokybiniai moksliniai tyrimų, skirtų pasaulio pažinimui, aspektai.

Antros grupės mokslinių tyrimų, kurių tikslas - padaryti daiktą, vertinimo kiekybinis rodiklis turėtų būti santykinis gautų užsienio patentų skaičius. Jeigu vykdant mokslinius tyrimus padaromas tikrai naujas daiktas (plačiąja prasme), pranašesnis už tą, kuris iki šiol pasaulyje buvo žinomas, jis gali būti patentuojamas užsienyje.

Lietuvos patentas negali būti naujumo, pranašumo ir t.t. įrodymas, nes Lietuvos patentavimo sistema apsieina be šių savybių tikrinimo. Kai kuriose užsienio šalyse naujumo ir kt. patentavimo kriterijų patikrinimas, panašiai kaip ir Lietuvoje, užkraunamas pareiškėjui, tačiau pagrindinėse pramoninėse šalyse gerai funkcionuoja kiti saugikliai, pvz., teisinė atsakomybė už jau veikiančio patento galiojimo teisių pažeidimą ir kt., kurie gelbsti nuo visiškai nenaujų patentų atsiradimo. Galima manyti, jeigu institutas dirba praktiškai naudojamų mokslo rezultatų gavimo srityje ir negauna užsienio patentų, tai reiškia, kad institute nesukuriami nauji produktai ar procesai, taigi ir mokslo ten nėra.

Gali būti ir išimčių, pvz., institutas negauna patentų todėl, kad parduoda savo darbo rezultatus kokiai nors Lietuvos ar užsienio firmai. Žinoma, institutas pats sprendžia, ar jam geriau parduoti savo darbo rezultatus, ar turėti geresnį vertinimą. Patentavimui užsienyje reikia turėti lėšų. Jas galima pritraukti kooperuojantis su firma, suinteresuota komerciniu patento panaudojimu.