Nikolaj Berdiajev

Eroso meilė nėra vien gyvenimo pilnatvės ir įtampos paieška, ji taip pat sumenkina ir sumažina gyvenimo lobį. Meilėje glūdi despotizmas ir vergystė. O despotiškiausia - moteriška meilė, reikalaujanti sau visko. Todėl ji susiduria su asmenybės principu. Meilės sąsaja su pavydu padaro ją demonišką, ir ypač stipriai tuo pasižymi moterys, jos gali virsti furijomis. Metafizinis meilės tragizmas yra ne tik tai, kad tiek daug meilės, kuri negali būti abipusė (tai daug skausmingiau): tragizmas - abipusės, atrodytų, laimingos meilės viduje. Tai siejasi su asmenybės paslaptimi, su didžiu moteriškos ir vyriškos prigimties skirtingumu, su pradinio meilės žavesio ir jos realizavimo kasdieniame gyvenime neatitikimu, jos paslaptinga sąsaja su mirtimi. Bet meilės siaubą ir tragizmą prislopina racionalus gyvenimas, žmogaus egzistencijos įterpimas į socialinę tikrovę, tai yra objektyvumo pergalė prieš subjektyvumą. Tikroji meilė, visados retas žiedelis, ji agonizuoja ir dingsta iš pasaulio, nes pasaulis jai tapo pernelyg niekingas. Meilės drama rūstėja dėl jai atsiradusių kliūčių. Dabar viskas pasidarė lengva, tačiau ir ne taip įtempta, ne taip reikšminga. Tai meilės pasaulyje paradoksas, viena iš meilės paradoksalumo apraiškų. Laisvė verčiau renkasi kliūtis ir kovą. Be dvasinių pastangų ji lengvai tampa kūniška ir paviršutiniška. Santuoka savo socialine projekcija visada glaudžiai siejosi su ekonomika ir neretai būdavo prievartinio komercinio pobūdžio. Santuoka buvo labai toli nuo to, ką pavadintume paslaptimi. Dabar santuoka įgauna ne priverstinį, o laisvai komercinį pobūdį. Tai racionalizavimas, vykstantis visose gyvenimo sferose.

Labai painūs ir prieštaringi santykiai su lytimi siaurąja šio žodžio prasme, su lytine sueitimi. Ją ryškiai ženklina žmogaus nuopolio antspaudas; tai matyti visur ir tai glumina bei audrina žmogų. Bet jis bando apmąstyti, pateisinti lytinę sueitį. Paprastas fiziologinio poreikio patenkinimas, panašus į mitybos procesą, nesisieja su žmogaus gyvenimu ir nereikalauja prasmės, tai siejasi su gyvulišku žmogaus gyvenimu ir kelia gyvuliškos prigimties apribojimo bei įveikimo problemą. Žmogus išmąstė trejopai apibūdinti lytinę jungtį. Jos prasmė yra vaikų gimdymas, giminės pratęsimas. Tai labiausiai paplitęs ir pats dorybingiausias socialinis požiūris. Pagal personalinę vertybių nuostatą šis požiūris - amoralus ir veidmainiškas, nepaisant dorybingumo regimybės. Geradarystė dažnai būna amorali. Amoralu žiūrėti į asmenybę vien kaip į giminės pratęsimo priemonę ir eksploatuoti savo potraukius bei jausmus vardan giminės tikslų. Totalitarinės valstybės pasiekė kraštutinį begėdiškumą, jos nori organizuoti lytinį žmonių gyvenimą, tepaisydamos gimininių ir valstybinių interesų - tarsi organizuotų gyvulininkystę. Būtų veidmainiška tvirtinti, kad žmogų traukia į lytinę jungtį vardan vaikų gimimo, nes panašus tikslas gali būti tik refleksijos rezultatas, juk lytinė jungtis savaime turi reikšmę. Šitam prieštarauja manantys, kad lytinės jungties prasmė - tiesiog pasitenkinimas, malonumas, kurį ji teikia. Tokia pažiūra amorali (nors ir veidmainiška), nes ji žmogų verčia žemosios prigimties vergu ir žemina asmens, kaip laisvos dvasios, orumą. Yra ir trečiasis požiūris: lytinė jungtis - tai susiliejimas su mylimuoju, šia jungtimi siekiant pilnatvės. Tai asmeninis ir vienintelis priimtinas, moraliai ir dvasiškai pateisintas požiūris, nes jis renkasi lytiškumo sudvasinimą. Būtų galima paradoksaliai pasakyti, kad pateisintina tik tokia lytinė jungtis, kuri reiškia mylinčiųjų “asmeninės laimės” siekį, nors negalima tikėti jokia “laime”. Santuoką įprasmina ir pateisina tik meilė. Santuoka be meilės - amorali. O prideramas požiūris į vaikus nieko bendra su ja neturi, tai visai kitas klausimas. Kalbant apie lytį ir meilę - erosą, būtini du procesai: išorinis išsilaisvinimas iš visuomenės priespaudos ir vergystės bei autoritarinio šeimos supratimo ir vidinė askezė, be kurios žmogus pavirsta savo žemosios prigimties vergu. Visi meilės tipai gali tapti vergyste ir žmogaus nelaisve - ir meilė-erosas, ir meilė-atjauta (pavyzdžiui, F.Dostojevskio kunigaikštis Myškinas). Bet meilė-erosas turi susijungti su meile-atjauta, kitaip ji virsta pavergėja. Bet kurio tipo meilė tik tada nepavergia, jeigu ji siejasi su laisvės vertybe. Meilės prasmė visados personifikuota ir idealizuota, bet kai ji siejasi su pradais ir idėjomis, ne tik su būtinybėmis. Pavyzdžiui, meilė Tėvynei yra personifikacija. Ir, žinoma, Dievo meilėje galima įžvelgti personifikaciją. Pasiekusi savo viršūnę, meilė visada yra mylimojo veido regėjimas Dievuje.