Gediminas Zemlickas

Žalieji prabilo tada, kai dar Sąjūdis tylėjo - nebuvo Sąjūdžio. 1987-1988 m. susikūrė pirmieji gamtosaugos klubai: Vilniuje “Žemyna”, Kaune “Atgaja”, Klaipėdoje “Žvejonė”, Šiauliuose “Aukuras”. Jų iniciatyva 1988 m. spalio 15 d. Dotnuvoje įvyko žaliųjų organizacijos steigiamoji konferencija.

Susikabinę rankomis žalieji apjuosė Ignalinos AE, protestuodami prieš 3-jo bloko statybą, 1988 m. surengė aplinkosauginį protesto žygį, o po metų - Taikos žygį. Protestavo prieš Kaišiadorių HAE ir naftos terminalo prie Baltijos jūros statybą. Rengtos akcijos prieš sovietų kariuomenės daromą ekologinę žalą kraštui ir siekiant paspartinti Saugomų teritorijų įstatymo priėmimą.

Apie žaliųjų judėjimo, apskritai gamtosauginių idėjų Lietuvoje populiarumą rodo ir toks faktas: 1989 m. 50 tūkst. egzempliorių tiražu pradėjo eiti laikraštis “Žalioji Lietuva” ir visas buvo išperkamas. (Laikraštis leistas iki 1992 m., atgaivintas 1996 m. ir dabar išeina du kartus per mėnesį.)

Pasakysime dar daugiau: tos idėjos, su kuriomis vėliau Sąjūdis pakėlė tautą ant “švelniosios” revoliucijos bangos, pirmiausia buvo rutuliojamos ir plėtojamos kaip žaliųjų judėjimo pasekmė. Tai buvo ta bene vienintelė niša, kurioje radikaliosios idėjos, vedusios į tautinį išsilaisvinimą, gebėjo reikštis.

Aplinkos viceministras Danius Lygis (kairėje) simbolinę kuoką įteikė Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkui Rimantui Braziuliui	Žaliųjų palaikyti atėjo aplinkos viceministras, Miškų ir saugomų teritorijų departamento direktorius Imantas Lazdinis ir Kauno valstybinio akademinio dramos teatro vadovas režisierius, VDU lektorius Gytis Padegimas

Žaliųjų idėjos telkė ne vien lietuvius. Vienas šio judėjimo aktyvistų prisiminė, kaip rusų mokykloje bandė aiškinti Sąjūdžio idėjų prasmę. Matė priešiškai nusiteikusią publiką. Nuo ko pradėti? Ėmė kalbėti apie ekologinės katastrofos grėsmę, žaliųjų siekius. Iš salės pasipylė klausimai, pasidarė akivaizdu, kad visus vienodai ir nepriklausomai nuo tautybės jaudina žmogiškosios ir gamtinės aplinkos išlikimo klausimai.

Keitėsi nepriklausomybę atkūrusi Lietuva - keitėsi ir žalieji. Vieni tapo Seimo nariais, kiti užėmė atsakingas pareigas ministerijose ir savivaldybėse. Geriausias tiek idėjų, tiek pačių žmonių, kuriuos tos idėjos pakylėjo, išbandymas.

Žalieji ir jiems prijaučiantys

Kas yra žaliųjų judėjimas šiandien? Spalio 23 d., minint žaliųjų judėjimo veiklos dešimtmetį, buvo gera proga apie tai pamąstyti. Į Miškų ir saugomų teritorijų departamento Didžiąją salę susirinko "visada žali" - šio judėjimo veteranai ir aktyvistai, didokas būrys sveikintojų. Tarp daugelio kitų garbingų žmonių buvo matematikas akad. Vytautas Statulevičius, botanikas Romas Pakalnis, kraštotvarkininkas prof. Povilas Kavaliauskas, LŽŪU prof. Dalia Brazauskienė, aplinkos viceministrai Imantas Lazdinis, Danius Lygis ir Vytautas Janonis bei daugelis kitų garbingų žmonių.

Tarybų valdžia mirė, bet technokratinis mąstymo būdas tebėra gajus, jis dažnai pelningesnis už žaliąsias idėjas, - pastebėjo dr. R.Pakalnis. Technokratinio mąstymo ir veiklos rezultatą pateikė LŽŪU prof. D.Brazauskienė: 1985 m. Kauno regione 1 tūkst. gyventojų buvo 13,4 apsigimimo, o 1996 m. Kauno apskrityje (daug mažesnėje už buvusį regioną) tų apsigimimų skaičius išaugo iki 22,1.

Tokių akivaizdžių pavyzdžių galima pateikti aibes. Vadinasi, žaliųjų judėjimui išlieka neaprėpiami veiklos barai. Judėjimo efektyvumą patvirtino ir 1997 m. surengtos akcijos, skirtos Lietuvos miškų apsaugai.

Ir visgi patys žalieji, bent jau sprendžiant iš judėjimo pirmininko Rimanto Braziulio ir pavaduotojo Lino Vainiaus pasisakymų, gerai suvokia, kad žaliųjų judėjimą Lietuvoje dar teks sukurti, nes visada liks aktualūs judėjimo programos siekiai: “Mums reikia atgaivinti S.Daukanto apdainuotą lietuvišką būdą, pažadinti A.Baranausko širdgėlą, atskleisti Čiurlionio sielą, ugdyti Vydūno išmintį. Mums reikia žalios Lietuvos”.