1950 m. Nicoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje, kurią sušaukė Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO), pasaulio universitetai priėmė rezoliuciją, paskelbti trys visuomeniniai principai, kurių turi laikytis kiekvienas universitetas:

1) teisė savarankiškai eiti užsibrėžtu mokslo keliu ir ieškoti teisingų sprendimų;
2) skirtingų nuomonių toleravimas ir nepriklausomybė nuo politinių partijų;
3) universitetas, kaip socialinė institucija, įpareigota mokymu ir tyrimais skelbti laisvės ir teisingumo, žmonių orumo ir solidarumo principus bei tarptautiniu lygiu teikti materialinę ir moralinę pagalbą.

Per pastaruosius 50 metų pasaulyje įvyko daug pasikeitimų: atsirado naujos aukštojo išsilavinimo formos, atsidarė nauji universitetai, padaugėjo akademinio personalo, studentų ar bent išsiplėtė universiteto pareigos visuomenei; pasikeitus pasaulio ekonominei padėčiai, padidėjo universitetų atsakomybė bei jų istoriniai pliuralizmo, humanizmo ir universalizmo įsipareigojimai.

XX a. pasižymėjo mokslo pasiekimais, įvairių tyrinėjimų gausumu, todėl visuomenė patikėjo universitetui didžiulę atsakomybę už žmonijos vystymąsi, už socialinę, ekonominę, techninę ir kultūrinę pažangą, už daugelį kitų planetos problemų - aplinkos išsaugojimą, skurdo, prievartos ir socialinės nelygybės panaikinimą. Todėl, norint visa tai pasiekti, universitetas turi ir privalės ateityje sutelkti visas jėgas ar net radikaliai pakeisti savo veiklą.

Akivaizdu, jog tolesnis žmonijos ir mokslo vystymasis priklauso nuo laisvės tirti, tyrinėti ir klausti, o tam yra būtina akademinė laisvė ir universiteto autonomija. Be to, universitetas gyvena ne dėl savęs ar mokslo vystymo vien sau, tačiau jo misija - veikti naudingai žmonijos ir visuomenės labui.

Reikia pabrėžti, jog nei akademinė laisvė, į kurios sąvoką įeina galimybė laisvai tyrinėti ir mokyti studentus, nei universiteto autonomija nėra privilegijos. Tai yra pagrindinės ir būtinos sąlygos, kurios turi būti suteiktos universitetui, kad jis galėtų gyvuoti kaip mokslo ir mokymo įstaiga. Taip pat to reikia kiekvienam universiteto darbuotojui, kad būtų įvykdyti visi universiteto įsipareigojimai visuomenei.

Žmogaus teisių deklaracijos 26 straipsnis ir Tarptautinės ekonominių, socialinių ir kultūros teisių konvencijos 13 ir 15 straipsniai skelbia, jog “aukštasis išsilavinimas turi būti vienodai prieinamas visiems, atsižvelgiant į jų nuopelnus”. Ypač pabrėžiama asmens bendro išsilavinimo svarba ir dėmesys žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms. Taip pat sakoma, jog “privaloma gerbti ir suteikti būtiną mokslinių tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvę”.

Atsižvelgiant į pagrindinius universitetų steigimo ir veiklos visuomenės labui principus, tarptautinė akademinė visuomenė keleto tarptautinių renginių metu priėmė tam tikrus dokumentus. Tai buvo keletas deklaracijų: Sienos, priimta 1982 m., Limos - 1988, Bolonijos - 1988, Dar Es Salaam - 1990, Kampalos - 1990, Sinajos - 1992, Erfurto – 1996. 1997 m. 29-ojoje UNESCO generalinėje konferencijoje buvo sudarytos ir priimtos “Aukštojo mokslo pedagoginių darbuotojų statusą nusakančios rekomendacijos”.

1997 m. UNESCO Pasaulinėje aukštojo mokslo konferencijoje buvo nuspręsta iš naujo patvirtinti šiuos visus principus ir nustatyti jų galimus pakeitimus atsižvelgiant į naują Socialinio kontrakto kontekstą. Šis kontraktas nurodo universiteto ir visuomenės savitarpio atsakomybę, teises ir įsipareigojimus, kurių laikantis reikia pasitikti naująjį tūkstantmetį. Pateikiame jūsų dėmesiui šį dokumentą.

1. Institucinės autonomijos įstatymas turi apibrėžti būtiną universiteto nepriklausomybės nuo išorinio kišimosi lygį, kiek tai būtina vidinei universiteto vadovybei ir organizacijai, vidaus finansų ištekliams ir papildomoms lėšoms skirstyti, naujam personalui priimti, studijų sąlygoms nustatyti ir mokymo bei tyrimų laisvei garantuoti.

2. Akademinės laisvės įstatymas turi apibrėžti akademinės visuomenės narių - mokslininkų, dėstytojų ir studentų - laisvę vystyti jų mokslinę veiklą tam tikrame kontekste, kurį nustato visuomenė, atsižvelgdama į etikos taisykles ir tarptautinius standartus, be išorinio spaudimo.

3. Be teisių egzistuoja ir pareigos. Jos tiek universitetą, tiek kiekvieną žmogų, esantį universiteto dalimi, įpareigoja būti atsakingą prieš savo valstybę ir jos visuomenę.

4. Akademinė laisvė įpareigoja kiekvieną akademinės visuomenės narį moksliniais tyrimais tobulėti, kurti naujoves ir vystyti neištirtas mokslo sritis, o jų rezultatus platinti spaudoje bei panaudoti mokymo procese.

5. Akademinė laisvė taip pat įpareigoja akademinę visuomenę ir kiekvieną jos narį dalyvauti mokslo tyrimuose, nustatyti tyrimų prioritetus, o tyrimų rezultatus panaudoti gamtos ir žmonijos labui.

6. Universitetas yra atsakingas laikytis tam tikrų nuostatų ir demonstruoti visuomenei, jog jis yra ištikimas kokybės ir etikos, teisingumo ir tolerancijos principams, pasirengęs laikytis tam tikrų standartų - akademinių, kurie taikomi mokslui ir mokymui; administracinių, naudojamų apibrėžiant reikiamą procesą, pateikiant ataskaitą visuomenei, tikrinant ir peržiūrint savo veiklą.

7. Valdymo organai ir visuomeninės bei privačios valdžios atstovai vienodai įsipareigoja užkirsti kelią savavališkam kišimuisi, garantuoti būtinas sąlygas, atitinkančias tarptautinius standartus, kad atskiri akademinės visuomenės atstovai galėtų dirbti pagal akademinės laisvės, o institucija - pagal universiteto autonomijos įstatymą.

8. Valdymo organai ir visuomeninės bei privačios valdžios atstovai turi pripažinti, jog akademinės visuomenės pareiga - mokslo vystymas, o jis yra neatskiriamas nuo priimtinų idėjų svarstymo. Be to, mokslo supratimas arba tyrinėjimų atlikimo keliai gali būti priešingi populiariai nuomonei arba atrodyti nepriimtini ar netoleruotini.

9. Struktūros, atsakingos už mokslo vystymą, suteikia įvairiapusę pagalbą ir padeda užmegzti santykius, tačiau privalo pripažinti, jog mokslininkų nuomonė neturėtų kelti pavojaus atskirų asmenų karjerai ir gyvenimui.

10. Jeigu tyrimų laisvė ir mokslo vystymas yra priskiriami visuomenės malonėms, priklausančioms nuo universiteto, šis turi savo nuožiūra prisiimti atsakomybę už savo sprendimus ir prioritetus. Visuomenė savo ruožtu privalo pripažinti savo dalyvavimą, norint, kad visa tai būtų pasiekta. Veiklos šaltiniai turi atitikti viltis - ypač tie, kurie, kaip ir fundamentalieji tyrimai, reikalauja ilgo darbo, jei norima, kad šis darbas duotų laukiamus rezultatus.

11. Įsipareigojimas vystyti mokslą ir perduoti žinias yra pagrindinis tikslas, kuriam reikalinga akademinė laisvė ir universiteto autonomija. Nuo to laiko, kai mokslas tapo visuotinis, atsirado ir šis įsipareigojimas. Tačiau iš tikrųjų universitetai atlieka šią pareigą visų pirma dėl visuomenės, kurioje jie gyvuoja. Tai kultūrinės, regioninės, nacionalinės ir vietinės bendruomenės, kurios kartu su universitetu prisiima šias pareigas.

12. Buvę “nacionalinės” visuomenės įsipareigojimai išplinta už fizinių tokios visuomenės ribų. Nuo pirmųjų dienų universitetas pripažįsta intelektinį ir dvasinį įsipareigojimą “universalizmo” ir “internacionalizmo” principams, o akademinė laisvė ir universiteto autonomija vystosi istorinės visuomenės aplinkoje. Norint, kad universitetai tarnautų pasaulio visuomenei, būtina, kad akademinė laisvė ir universiteto autonomija formuotų pagrindą naujam Socialiniam kontraktui - dokumentui, kuris prilaiko bendrųjų žmonijos vertybių ir supažindina su pasaulio, kurio ribos greitai keičiasi, viltimis.

13. Tarptautinio bendradarbiavimo fone akademinė laisvė ir universiteto autonomijos sistema neturėtų vesti į intelektualinę hegemoniją. Priešingai, tai turėtų būti priemonė, stiprinanti pliuralizmo, tolerancijos ir akademinio solidarumo principus tarp aukštojo mokslo institucijų bei tarp mokslininkų ir studentų.

14. Tuo metu, kai ryšiai ir įsipareigojimai tarp visuomenės ir universiteto tampa vis labiau kompleksiški, neatidėliotini ir tiesioginiai, ima atrodyti, kad sunku sudaryti visų pripažįstamą ir suprantamą Tarptautinį būtinųjų teisių ir pareigų įstatymą, nusakantį universiteto ir visuomenės santykius bei apibrėžiantį atitinkamus jo pritaikymo monitoringo mechanizmus.