Lietuvos aukštojo mokslo "Baltosios knygos" projektas

Lapkričio 9 d. Lietuvos mokslo tarybai buvo pristatytas Lietuvos aukštojo mokslo "Baltosios knygos" projektas. Pranešimus skaitė Studijų kokybės vertinimo centro direktorius prof. habil. dr. Algirdas Čižas ir PHARE programos "Aukštojo mokslo reforma Lietuvoje" politikos patarėjas prof. habil. dr. Vladislavas Domarkas. Papildomus pranešimus skaitė Tarybos nariai – prof. habil. dr. Jūratė Balevičienė, prof. habil. dr. Pranas Grybauskas, prof. habil. dr. Palmira Jucevičienė, prof. habil. dr. Leonas Kadžiulis, pasisakė prof. habil. dr. Edmundas Kazimieras Zavadskas, prof. habil. dr. Rolandas Pavilionis ir kt. Spausdiname kai kurių kitų kalbėtojų šiek tiek sutrumpintus pasisakymus.

Geriau arklį lėtai kinkyti, o po to greitai važiuoti

Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto dekanas prof. S.A. Martišius su buvusiais doktorantais

Yra toks posakis: geri strateginiai sprendimai gimsta iš priešingų nuomonių susidūrimo. Jau šiandien turime suvokti XXI a. Lietuvos aukštojo mokslo valdymą, visos švietimo sistemos funkcionavimą. Šį dokumentą – Lietuvos aukštojo mokslo "Baltąją knygą" – mes aptariame dabar Mokslo taryboje, po savaitės dėl jo bus diskutuojama Seime ir kitose mokslo institucijose. Po kiek laiko iš priešingų nuomonių susikirtimo galės atsirasti galutinis knygos variantas. Geriau arklį lėtai kinkyti, o po to greitai važiuoti.

Minėto dokumento pradžioje nėra konkrečiai nurodytas darbo tikslas. Manyčiau, kad tai turėtų būti dokumentas, nusakantis Lietuvos aukštojo mokslo kelius, įgyvendinant šalyje europinius ir pasaulinius mokslo ir studijų standartus; Lietuvos švietimo reformą vainikuojantis visuomeninis politinis aktas; naujojo šimtmečio Lietuvos akademinės visuomenės aukštojo mokslo chartija.

Antrame skyriuje “Lietuvos mokslo ištakos” pastebėjau keletą klaidelių, kurias paminėsiu. Turbūt tokiame rimtame dokumente nereikėtų kalbėti apie 1919 m. V. Kapsuko dekretą, daug subtiliau reikėtų rašyti apie Stepono Batoro universiteto periodą Vilniuje (“Baltąją knygą” skaitys ir Varšuvoje). Vilniaus pedagoginio, o ne Šiaulių universiteto ištakos yra iš Klaipėdos pedagoginio instituto (1935 m.). Po 1929 m. dviejų Lietuvos instituto (1935 m.). Po 1929 m. dviejų Lietuvos intelektualų – prof. V. Čepinskio ir prelato A. Jakšto-Dambrausko, – ginčo negalime pamiršti Lietuvoje teologijos studijų ir seminarijų. Kaune meno mokykla, kaip aukštoji, mano nuomone, galutinai buvo įkurta 1939, o ne 1922 m.

Trečiame skyriuje – “Dabartinė aukštojo mokslo būklė” – turėtų būti dvi svarbios dalys: statistinė – bendras studentų skaičius, jų pasiskirstymas pagal aukštąsias mokyklas, studijų kryptis, miestus, dėstytojų skaičius ir t.t. Antra – etaloninio krašto, į kurį mes lygiuojamės, rodikliai. Pasaulyje daug šalių, bet ne visą lygį galime pasiekti dabar, atsižvelgiant į savo ekonominį pajėgumą. Tad į kokią šalį – Vokietiją, Angliją, o gal keturias mažesnes Skandinavijos šalis mes turime lygiuotis?

Ketvirtas skyrius – “Pagrindiniai aukštojo mokslo reformos tikslai ir uždaviniai”. Teigiu, kad yra du svarbūs aukštojo mokslo organizavimo principai: autonomijos ir universiteto subordinavimo visuomenės siekiams. Autonomija svarbu, bet universitetas, jo profesoriai dirba ir gyvena visuomenei. Tie du principai vienas kitą papildo. Jais reikia remtis atsakant į klausimus: ką valstybė turi duoti universitetams ir ką universitetai privalo duoti valstybei?

Penktas skyrius – “Lietuvos aukštojo mokslo reformos kryptys”. Prieš mane pasisakę prelegentai kalbėjo dėl pagrindinių, magistrantūros, doktorantūros, profesinių studijų. Šiame skyriuje aš pasigendu universiteto vidinio sutvarkymo aptarimo: katedros, fakultetai, centrai, filialai, tų padalinių kiekybiniai rodikliai, juridinės normos, pagaliau pačių universitetų dydžiai liko neaptarti. Nagrinėjame strateginių sprendimų dokumentą. Galima iškelti tokius idealus, kuriuos ne per vienerius metus pasieksime, bet svarbu žinoti siekiamą tikslą, judėjimo kryptį.

Dėl studentijos. 5.3 lentelėje lyginamas studentų skaičiaus pasiskirstymas pagal studijų sritis ES ir Lietuvoje. Statistika – tikslus dalykas. ES yra 15 valstybių. Lyginant kraštus reikėtų išeiti iš realaus vienam gyventojui tenkančio vidinio produkto, skaičiuoto perkamosios galios prioritetų pagrindu. Lyginant šalis, reikia realumo ir pagrįstumo.

Antra – svarbu studentiją suaktyvinti, reikia visais būdais skatinti jų savivaldą. Lietuvoje studentai visur per mažai atstovaujami.

Dėl akademinių laipsnių. Galimi du variantai: arba palikti tik vieną daktaro, arba du laipsnius – daktaro ir habilituoto daktaro. Apsigina žmogus daktaro disertaciją – patenka į mokslininkų “cechą”. Apsigina habilitaciją – atsiduria aukštųjų mokyklų dėstytojų “ceche”. Kokio tikslo siekiama? Mokslų daktaras – dažnai nepamainomas dėstytojas, rengiantis siauros srities specialistus. Šiuolaikiškai parengtas habilituotas daktaras turi būti eruditas, nepamainomas pedagogas, ugdantis asmenybes, teisinės valstybės piliečius. Reikia susitarti dėl habilitacinio darbo turinio, jo paskirties.

Dėl mokslinių tyrimų. “Baltoji knyga” liks šiek tiek deklaratyvi, jei joje nebus apibūdinti mokslo centrai, universitetiniai ir valstybiniai institutai, mokslo įstaigos; nebus konkrečiau aptarta universitetinio mokslo vieta šalyje; katedrų, laboratorijų ryšys su gamyba, visuomenės institucijomis! Manau, ateityje iš 29 mokslo institutų valstybiniais liks 9 – 10, kiti taps universitetiniais ar mokslo įstaigomis. Bet apie tai reikia rašyti, ieškoti kvalifikavimo kriterijų, galimų sprendimo būdų. Gal praverstų ir universitetinių tyrimų aptarimas pagal mokslo šakas. “Mokslo idealas yra visiems žinomas, šalims bendras, bet kiekviena tauta stengiasi įgyvendinti tą idealą tais būdais ir tomis priemonėmis, kurias nurodo skirtingi kiekvienos šalies praeities ir dabarties siekiai” (V. Jurgutis). Tuos reikalavimus reikėtų diferencijuoti pagal pagrindines universitetinio mokslo kryptis, labiau išryškinti turimą nevienodą atskirų Lietuvos mokslo sričių intelektualinį potencialą, buvusias tyrimų sąlygas praeityje.

Mokslo valdymas. Tenka prisiminti M. Vėberio žodžius: “Profesionalūs valdininkai yra modernios Vakarų valstybės ir modernaus Vakarų ūkio atrama”. Lietuvos mokslo gero funkcionavimo išeities taškas – gerai dirbanti Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija su visais savo padaliniais. Ji turi būti kvalifikuotas Lietuvos aukštojo mokslo administracijos centras. Todėl nagrinėjamame dokumente ministerijos veiklai, jos funkcijų apibūdinimui reikėtų skirti daugiau dėmesio.

Dėl universitetinio valdymo. Remkimės faktais, nepraraskime atsakomybės jausmo ir tada nenuklysime iš rektorių V. Čepinskio, M. Remerio, Z. Žemaičio, S. Šalkauskio nustatytos linkmės. Jiems nekildavo abejonių, kad universiteto bendruomenės žodis būtų galutinis renkant rektorių. O reikalavimas jį tvirtinti – tai autoritarinių, totalitarinių nuostatų požymis. Jeigu reikia papildyti universiteto senatą, tarybą, kitus padalinius ar kitas valdybas, kurių dabar nėra ar nepakanka, tai tą galima padaryti. Pagaliau galima įkurti universiteto raidos strateginę tarybą, kuri, mano supratimu, turėtų būti universitetą ir visuomenę jungianti grandis. Reformuodami aukštąjį mokslą, žvelkime iš veikiančių universiteto statutų, kitų teisinių normų, o ne iš apriorinių, hipotetinių teiginių. Pasisakau už empirinį, o ne dedukcinį visų reformų ir koncepcijų kūrimo būdą.

Aukštojo mokslo finansavimas. Dėmesio centre turi būti nepaprastų išlaidų apskaičiavimas. Praeityje jų kaip ir nebuvo gaunama. Dabar universitetų biudžetų formavimas turėtų prasidėti ne nuo einamųjų, o nuo nepaprastų išlaidų skirstymo. Gal reikėtų pagalvoti apie technologijos plėtros fondo šalyje sukūrimą; išlaidų dydžio nustatymui būtina plačiau naudoti normatyvus, pagrįstą lyginamąją studijų kaštų analizę ir pan. Pritariu vienai “Baltosios knygos” tezei: visų stojančiųjų į universitetus turi būti lygus socialinis startas. Mano kartos žmonėms nuostabą kelia reikalavimas už viską vien tik mokėti. Jeigu jau už mokslą būtų mokama, tai turėkime studijų kainos nustatymui realius duomenis: kiek studentų už aukštąjį mokslą dabar moka, kokie yra pagal atskiras mokslų kryptis ir šakas bendrieji, nuolatiniai ir kintami studijų ribiniai ir vidutiniai kaštai, kokie pedagoginio ir pagalbinio personalų apimties ir struktūros rodikliai. Pagaliau, kokia atskirų specialybių paklausa darbo rinkoje, visuomenės daugumos piniginis pajėgumas padengti tą ar kitą studijų kaštų dydį. Žinodami tuos realius faktus, galėsime įgyvendinti strateginę nuostatą, kuri įtvirtinta Konstitucijoje – gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose mokslas nemokamas.

Pamiršome nacionalinius mokslo centrus

Prof. K. Makariūnas (dešinėje) ir prof. A. Žiliukas

Noriu pasisakyti dėl "Baltosios knygos" apibrėžiamų mokslinių tyrimų. Daugelis aukštųjų mokyklų pretenduoja užsiimti eksperimentiniu mokslu, tačiau kokia gali būti ta laboratorinė bazė skurdžioje valstybėje? Neturtingose valstybėse universitetai mokymui ir tyrimams turėtų naudotis nacionaliniais mokslo centrais, nacionalinėmis laboratorijomis. Apie šiuos dalykus – tarpuniversitetines laboratorijas, nacionalinius centrus – "Baltojoje knygoje" nė žodžio. O visa tai šiame dokumente turi turėti savo vietą.

Be šito kalbėti apie aukštą tiek studijų, tiek mokslinių tyrimų pasaulinį lygį tėra tuščiažodžiavimas.

Aukštojo mokslo finansavimas. Aš už nemokamą mokslą gerai besimokantiems. Tačiau ta mintis, kuri dabar knygoje užfiksuota, turėtų būti papildyta. Kalbama apie studento kredito grąžinimą baigus aukštąją mokyklą. Manyčiau, kad tai turi būti siejama su tuo, kur absolventas eis dirbti. Antraip valstybei nepavyktų sukomplektuoti nei mokytojų mokykloms, nei gydytojų valstybinėse gydymo įstaigose. Išimtis tegalėtų būti taikoma geriausiai besimokantiems, gal tik dešimtukininkams.

Ir pagaliau visiems opus visus nepriklausomybės metus svarstomas mokslo laipsnių klausimas. Manyčiau, kad kai kuriose šalyse taikoma vieno laipsnio sistema tikrai nebloga, bet tai daryti Lietuvoje per anksti. Disertacijų lygis per menkas. Lietuva dar ne Amerika, kur į vieną vietą aukštojoje mokykloje veržiasi dešimtys ir daugiau pretendentų.

Dabartinė habilitacijos prasmė mūsų dokumentuose ne visai aiški. Bet iš mokslo istorijos žinau ne vieną atvejį, kai disertantas parengdavo habilitacijos darbą visai iš kitos srities, negu daktaro disertacija. Tai nėra mechaninė suma kitų darbų. Gal išties habilitacijai turėtų būti suteikta ta prasmė, apie kurią kalbėjo prof. S. Martišius.

Nematoma kinų siena

Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas dr. V. Gontis

Perskaitęs šį dokumentą, įsitikinau, kad jame yra nemažai naujos informacijos, lyginant kad ir su ta, kurią nagrinėjome įvairiose komisijose ir kuri patvirtinta normatyviniais dokumentais. Bet didžiausia bėda ta, kad šis dokumentas nematoma siena atsiskyręs nuo to, kas jau padaryta. Nėra įvertinta ta teisinė bazė, kuri sukurta, egzistuoja, kuria mes vadovaujamės. Kuriamas naujas požiūris, naujas projektas. Panagrinėsiu man svarbiausius valdymo ir finansavimo skyrius. Nesunku suprasti, kad valdymo principai, pagrindai siejasi su teisine baze, kurioje institucijos egzistuoja. Kadangi ta teisinė bazė nėra aptarta, nekalbama apie aukštųjų mokyklų teisinį statusą, tai labai sunku nusakyti patį valdymo mechanizmą.

Pasiūlytasis yra labai toli nuo to statuso, kurį dabar turi aukštosios mokyklos. Tai biudžetinių įstaigų statusas, nežiūrint, kad aukštosios mokyklos yra priėmusios savo statutus. Valdžios institucijos jas traktuoja kaip biudžetines įstaigas, taiko Finansų ministerijos priimtus normatyvus nepriklausomai nuo to, ką tos aukštosios mokyklos pačios apie savo statusą galvoja. Tokiu būdu valdžios institucijos riboja aukštųjų mokyklų autonomiją ir teisę spręsti net tuos finansinius klausimus, kuriuos spręsti delegavo Mokslo ir studijų įstatymas. Todėl pirmiausia reikia kalbėti apie tikrąjį teisinį statusą. Juk be biudžetinių yra ir viešųjų įstaigų statusas. Galbūt ir pačių viešųjų įstaigų įstatymo taikymą reikėtų išplėsti ir tobulinti, kad aukštosios mokyklos į tą kategoriją patektų. Deja, “Baltojoje knygoje” to nėra.

Koks vaidmuo šiuo dokumentu suteikiamas Lietuvos mokslo tarybai? Paliekant jai tik įstatymų leidžiamosios valdžios ekspertinę funkciją – labai susiauriname tarybos veikimo sritis. Šiuo metu svarstomas naujas Mokslo tarybos nuostatų projektas, kuriame labai aiškiai apibrėžtos tarybos funkcijos, tačiau “Baltojoje knygoje” apie tai nieko nėra. Mokslo taryba turi išlikti kaip mokslo ir studijų savivaldos institucija ir kitų valstybės institucijų ekspertas mokslo ir studijų klausimais. Tada nereikės kurti daugybės naujų tarybų, kaip siūlo šis projektas.

Dėl finansavimo. Siūloma labai plačiai apibrėžti gerai besimokančio studento kategoriją, visiems teikti kreditus, o gerai besimokančius visus atleisti nuo tų kreditų grąžinimo. Jei laiku atsiskaitei, išlaikei egzaminus, tai nereikės grąžinti kredito? O kur ekonominis tokio sprendimo pagrindimas? Iš kur į biudžetą pateks tie papildomi pinigai, jeigu žadame didinti studentų skaičių? Priėmus naujus finansavimo principus, reikia ilgalaikės daugelio metų programos, kuri ir padėtų visa tai įgyvendinti. “Baltoji knyga” tą programą ir turėtų įkūnyti, joje turėtų būti Aukštojo mokslo įstatymo pagrindimas su visais teisiniais ir ekonominiais argumentais. Projekte to nerandame.

Pritariu prof. S. A. Martišiaus mintims, jo dalyvavimas kuriant tą “Baltąją knygą” būtų didelė paspirtis kūrėjams, socialinė ir ekonominė projekto dalis gerokai sustiprėtų, būtų glaudesnis ryšys su Mokslo taryba.

Noriu suformuluoti du ekspromtu kilusius pasiūlymus. Aukštojo mokslo įstatymo projektas ir “Baltoji knyga” turi būti svarstomi ir priimami kartu. Tai iš esmės vienas ir tas pats dokumentas: įstatymo projektas – konkretus, “sausas” normatyvinis dokumentas, o “Baltoji knyga” – platesnis aprašymas. Antras siūlymas: šioje knygoje turi būti pateikta ilgalaikė Aukštojo mokslo įstatymo įgyvendinimo programa, apimanti visus teisinius ir ekonominius aspektus.

Įstatymas ir “Baltoji knyga” – nesuderinti

Dr. R. Pakalnis

"Baltosios knygos" ir Aukštojo mokslo įstatymo projektų santykis iš tiesų visiškai neaiškus. Ir ne šiaip smulkmenos kliūva. Štai kas parašyta įstatymo projekte: "Aukštasis mokslas - mokslo cenzas, įgyjamas baigus studijas pagal šio įstatymo nustatyta tvarka akredituotą aukštojo mokslo studijų programą". Taigi jei logiškai galvoju, ši "Baltoji knyga", sekant įstatymo tekstu, aptaria Lietuvos tam tikrą mokslo cenzą. Ne išsilavinimo tam tikro lygio pasiekimo, o mokslo cenzo aptarimas. Tad ar išlieka aukštasis išsilavinimas? Šiaip jau pradinė mokykla baigiama įgyjant pradinį išsilavinimą, pagrindinė ir vidurinė mokyklos teikia tam tikrą išsilavinimą. O aukštoji mokykla baigiama įgyjant mokslo cenzą. Ar iš tikrųjų taip yra?

Jeigu taip, tai “Baltosios knygos” ir Aukštojo mokslo įstatymo projektai nesuderinti. Galima tik stebėtis, kad tie patys autoriai kūrė ir abu dokumentus, kuriuose tvirtinami skirtingi dalykai.

Pritariu nuomonei, kad Aukštojo mokslo įstatymas ir “Baltoji knyga” toliau būtų svarstomi tik kartu.

“Baltojoje knygoje” turėtų būti nusakyta valstybės strategija valstybės mokslo institutų atžvilgiu, t.y. tų institutų, kurių pagrindinė “duona” yra moksliniai tyrimai.

Galėtų būti svarstomas ir toks dalykas: dabartinė knyga parašyta docentams, profesoriams ir mokslininkams, o reikėtų santraukos, kuri būtų suprantama ir plačiajai visuomenei. Tai būtų naudinga.

Valstybinių mokslo institutų direktorių konferencija pateiks išsamesnius siūlymus, kaip patobulinti šį "Baltosios knygos" projektą.

“Baltojoje knygoje” svarbu parodyti ir mokslo laimėjimus

Akad. A. P. Piskarskas (viduryje) ir akad. J. Briedikis

Pirmiausia apie tai, kas mane nuvylė skaitant šį "Baltosios knygos" projektą. Pirmiausia - tai lietuviškas mentalitetas, atsispindintis mūsų ataskaitose, siunčiamose į Briuselį. "Knygoje" neradau būtiniausių dalykų. Lietuvos mokslo sutelkta daugiausia universitetuose, bet neužsiminta, kad ir apie tai, jog Vilniaus universiteto (VU) biochemikų darbai pagarsėję pasaulyje, kad šviesos technologijos tampa viena Lietuvos modernių technologijų eksporto sričių ir t.t. O kur Vilniaus universiteto širdies chirurgų laimėjimai?

“Baltoji knyga” bus išversta į anglų kalbą ir ją skaitys ES ekspertai. Mano supratimu, kai rašomas mokslinis projektas ar “Baltoji knyga”, tai reikia parodyti ir tai, ką esame padarę. Kodėl to nepaminėjus? Įpratome vien skustis, bet reikia parodyti ir ką sugebame. Štai negaudami beveik jokio finansavimo, sugebame išlaikyti kai kuriuos mokslus pasauliniu lygiu. Mintyje turiu ne tik fizinius mokslus, bet ir filologus, baltistus, kai kuriuos ekonomistus ir pan. Siūlyčiau, kad “Baltojoje knygoje” būtų išvardyta, kas universitetuose daroma ir padaryta.

Esu vienas tų, kuriuos labai paveikė įspūdinga prof. S. A. Martišiaus kalba. Joje taip pat nuskambėjo mintis, jog universitetų mokslas turi būti išryškintas. Kai tai padarysime, pamatysime, kokie tie universitetai yra. Universitetuose moksliniai tyrimai - vienas svarbiausių dalykų.

Šiame projekte pasigedau valstybinės universitetų strategijos. Ligi šiol universitetai kūrėsi, tegu ir sunkiai, energingų žmonių dėka – tai visų pirma prof. S. Vaitekūnas Klaipėdoje, prof. A. Gudavičius ir prof. V. Laurutis Šiauliuose. Mokslo taryba už tų universitetų steigimą balsavo, bet kas išėjo? Jie palikti likimo valiai. Lankiausi Šiaulių universitete, kai šis šventė aukštosios mokyklos 50-metį, ir ten išgirdau: ”Vilnius turėtų suprasti, kad jei nauji universitetai įkurti, tai turėtų būti ir juos remianti valstybės politika”.

Ką reiškia valstybės mokslo politika, parodė dar N. Chruščiovas, nutaręs atgaivinti merdintį Sibirą. 30 km nuo Novosibirsko buvo įkurtas akademinis miestelis, į kurį investuotos didelės lėšos. Dabar ten veikia 15 mokslo institutų, Novosibirsko universitetas, vyksta didžiausios pasaulinės konferencijos. Sibiro mokslo ir kultūros centras įkurtas valstybės politikos dėka. Argi mums nereikia plėtoti mokslo Klaipėdos apskrityje ar pasirūpinti Lietuvos Šiaure? Apie tai taip pat turėtų būti atitinkamų siūlymų “Baltojoje knygoje”.

Darbas padarytas nemažas. Bet man keistoka štai kas. Ministro Pirmininko įsakymu anksčiau buvo sudaryta Lietuvos mokslo reformos grupė, pagaliau prie Vyriausybės veikė ekspertų grupė – jos įvertino mokslo padėtį Lietuvoje ir nedidelėmis sąnaudomis parengė visai neblogas “Baltosios knygos” užuomazgas. Tai kodėl bent dalį tos medžiagos nepaėmus ir nepanaudojus? Kodėl turi niekais nueiti geras darbas? Statistinių duomenų, analizės, idėjų ten buvo per akis.

Vargu ar kas abejoja tuo, kad “Baltoji knyga” labai reikalinga. Vienok ta iniciatyva, kurią parodė Lietuvos MA dėl Lietuvos mokslo ir technologijų “Baltosios knygos” kūrimo, taip pat galėtų būti susieta su tolesniu Aukštojo mokslo “Baltosios knygos” tobulinimu.

Turime apsispręsti, ko valstybė nori iš aukštojo mokslo

VDU rektorius prof. V. Kaminskas (kairėje)

Vien jau šis nuomonių pasikeitimas rodo, kad padarytas geras darbas, nes į vieną vietą surašyta tai, apie ką galima po to diskutuoti. Kas man krito į akis? "Baltosios knygos" projekte pasigedau aukštojo mokslo reformos pagrindinių tikslų. Nemanau, kad tai, kas surašyta 4 skyriuje, šiuo metu yra svarbiausia Lietuvos aukštojo mokslo problema. Jei "Baltoji knyga" visų pirma skiriama valstybės vyrams, tai turi būti pasakyta, kokie aukštojo mokslo prioritetai. Pavyzdžiui, ar mes norime pasiekti

Europos lygį pagal studentų skaičių 10 ar 100 tūkst. gyventojų? Jei šis tikslas svarbiausias, tai nuo jo pradėkime ir žiūrėkime, ką reikia daryti. Jei "Baltosios knygos" kiti prioritetai, tai turime juos aiškiai suformuluoti ir mėginti įgyvendinti.

Yra keletas dalykų, kurių negalima apeiti. Pirmiausia, ištekliai, ir pradėti reikėtų nuo būsimųjų studentų. Gal mums nepakaks kandidatų į studentus, norint pasiekti Europos lygį? Juk baigiančių vidurines mokyklas Lietuvoje per mažai. Kasmet vidurinį išsilavinimą įgyja 24-25 tūkst. abiturientų, o į aukštąsias mokyklas šiemet priimta jau 17 tūkst. pirmakursių. Lieka tik 7-8 tūkst. neįstojusių. Norėdami pasiekti Europos lygį, studentų skaičių turėtume padidinti 40 proc., tad nebelieka abiturientų rezervo. Vadinasi, reikia žiūrėti, kas vyksta žemesnėje, vidurinio išsilavinimo, pakopoje. Tuo požiūriu problema ir analizuotina.

Turime atsižvelgti ir į žmogiškuosius išteklius - ar užtektinai darbuotojų, turinčių mokslo laipsnius. Kiti ištekliai - lėšos. Rimtos ekonominės, finansinės analizės neradau. Jei valstybė gali per 5-10 metų padidinti finansavimą - tai viena situacija. Bet jei padėtis liks tokia, kokia yra dabar, tai praktiškai mokslui ir studijoms skirti daugiau lėšų vargu ar pavyks. Juk kitiems metams finansavimas nepadidės: vertinant pagal bendrą vidinio produkto dalį, tų lėšų bus skirta net 60 mln. Lt mažiau. Mat nuo biudžeto išlaidų skaičiuojama, o jos siekiant išvengti biudžeto defi cito mažėja beveik 1 mlrd. Lt Valstybės politikai turi aiškiai pasakyti, ar toliau išliks ši tendencija, ar mokslui ir studijoms lėšų turi daugėti ir kiek, kad nusistatytieji prioritetai būtų įgyvendinti.

Sprendžiant iš to, ką skaitome “Baltosios knygos” projekte, Mokslo tarybos funkcijų labai sumažės, Rektorių konferencijos funkcijų išvis nebelieka, apie Mokslų akademiją apskritai nekalbama. Bet tos institucijos valstybėje egzistuoja. Jei Mokslų akademija yra ir jos nariai gauna tam tikrus atlyginimus, tai negalime užsimerkti ir pasakyti, kad jai jokių funkcijų negalima skirti.

Tas pats pasakytina ir apie Mokslo tarybą, kuri, mano galva, neblogai vykdo savo funkcijas. Nejaugi atsiradus kolegijoms vėl bus sudarinėjama taryba, kuri atministruos tas kolegijas. Tada kyla klausimas, ką veiks ministerija? Kontrolė, finansavimas ir vykdomosios funkcijos - tai ministerijos ir departamento kompetencija. Tad gal reikia stiprinti ministerijos sudėtį, pritraukti labiau kvalifikuotus darbuotojus, o ne kurti naujas tarnybas.

O rektorių skyrimo ar tvirtinimo klausimai juk neišspręs Lietuvos mokslui aktualių problemų. Situacija dabar nėra bloga. Prisiminkime 1990 m., kai tik atgavome nepriklausomybę. Kokios tada buvo aukštosios mokyklos ir kokios dabar? Galiu drąsiai tvirtinti, kad vė viena Rytų ar Vidurio Europos šalių nepadarė tiek aukštojo mokslo srityje, kiek padarė Lietuva. Prieš 3-4 savaites man teko būti Budapešte, kur buvo susirinkę Rytų ir Centrinės Europos aukštųjų mokyklų atstovai. Vengrai tik galvoja apie kreditų sistemos įvedimą, čekai irgi tik dabar svarsto, o Lietuvoje seniai padaryta. Nėra jokios problemos dėl mainų su užsienio universitetais. Italija, Prancūzija, Vokietija, Ispanija šiais metais pasirašė ministerijų lygiu sutartį, pagal kurią pereinama prie daugiapakopės studijų sistemos, kai Lietuvoje tai jau 1991-1992 m. padaryta. Kodėl toje knygoje neparodome to, kur mes esame toliau pažengę, negu kai kurios Europos Sąjungos šalys.

Teisingai buvo pasakyta: pernelyg save plakame, kartais ir nepelnytai, nes neatliekame normalios analizės. Nežinodami, kiek pasiekėme, pradedame blaškytis, pasigirsta nepagrįstų siūlymų. Nebenoriu kartoti apie tarybas, valdybas ir panašius siūlomus darinius universitetuose. Šios idėjos labai abejotinos. Sunku patikėti, kad žmonės iš šalies spręstų vykdomosios valdžios universitete klausimus. Valdyba gali atlikti globos funkcijas, kai sprendžia strateginius klausimus, ieškodama, kaip gauti papildomų lėšų, nagrinėdama ryšius su visuomene ir pan. Bet negali valdyba skirti dekanus, katedrų vedėjus.

Todėl ir siūlau “Baltojoje knygoje” labiau akcentuoti, ko mes iš aukštojo mokslo norime. Ir ko trūksta, kad tai, ko norime, būtų įgyvendinta.

Autoriaus nuotraukos