Dabartinė Lietuvos situacija verčia priminti žinomas ir iki trivialumo akivaizdžias tiesas: šalis, neturinti ypatingų gamtos turtų, pasaulyje klestėti gali tik plėtodama moderniausiomis technologijomis pagrįstą gamybą ir turėdama jos aukštos kokybės gaminiams rinką (krizė Rusijoje parodė, koks yra nestabilus (nors kartais ir pelningas) Lietuvai peršamas prekybinio tarpininko tarp Rytų ir Vakarų vaidmuo). Lietuvoje nėra ir niekada nebuvo modernesnės didelio masto gamybos negu branduolinė energetika. Jos ypatingo, visur reikalingo gaminio – elektros energijos – kokybė yra tokia pati, kaip ir visame pasaulyje, tačiau Lietuva verčiama branduolinės energetikos atsisakyti.

Kodėl? Dažnai girdime: “Ignalinos atominės elektrinės reaktoriai yra tokie patys kaip Černobylio”. Arba dar kategoriškiau: “Branduolinė energetika pavojinga, jos visai reikia atsisakyti” (taigi pradėkime nuo Lietuvos). Pasigirsta ir kitokių prislopintų balsų: “Lietuvoje elektros energija yra per daug pigi”.

Reikalavimas, kad atominė elektrinė turi būti saugi, yra neginčytinas. Tačiau ar Lietuvoje su tokiu reikalavimu šiandien nesibraunama į atvirus vartus?

Spaudimas uždaryti Ignalinos atominę elektrinę stiprėja. Politikai sutrikę, visuomenėje sumaištis. Vis labiau aiškėja, kad tie argumentai, kurie garsiai sakomi ir kuriais dirginamos jautrios žmonių stygos, yra ne vieninteliai ir tikriausiai net ne pagrindiniai.

Argumentai, kuriuos girdime, yra pirmiausia politiniai ir radiofobiniai. “Vyriausybės įsipareigojimai (kuriuos nepatyrę Lietuvos politikai davė sunkiomis atkurtai valstybei aplinkybėmis ir nepalankiomis branduolinei energetikai ankstyvojo počernobylinio laikotarpio sąlygomis) turi būti įvykdyti! Branduolinė energetika su tokiais Ignalinos AE reaktoriais yra ypač pvojinga!” Paskutinysis teiginys po to, kai Ignalinos AE saugumui pagerinti išleista šimtai milijonų dolerių, o įvairių šalių specialistų ji ištirta taip, kaip gal jokia kita atominė elektrinė pasaulyje, yra ne tik klaidinantis, bet ir arba nekvalifikuotas, arba nesąžiningas. Kaip neįžiūrėti branduolinės energetikos ideologinių priešininkų, apskritai neigiančių jos teisę egzistuoti, interesų? Arba ekonominių konkurentų, dujų, naftos, orimulsijos ar kitokio kuro tiekėjų, interesų? Radiacijos baimė, pagrįsta ar perdėta, yra labai suprantama, tačiau nepakankamas švietimas ir informuotumas leidžia ja lengvai manipuliuoti nerealiai vertinant pavojus ir sukeliant liguistą radiofobiją.

Branduolinė energetika visur turi šalininkų ir oponentų. Visą profesinį gyvenimą dirbęs mokslinį darbą jai artimoje fizikos srityje ir sekęs, kiek tai buvo įmanoma, branduolinės energetikos raidą nuo pat jos atsiradimo, galėčiau būti abiejų pusių advokatu, gal net geresnis oponentas negu didžiausi priešininkai. Tačiau esu labiau linkęs būti jos draugu, nes branduolinė energija, kaip į laisvę išleistas džinas, atėjo į pasaulį visiems laikams, ir ją ignoruoti neįmanoma. Branduolinė energetika, nors sukelia problemų, tačiau duoda daug daugiau naudos. Privalu, kai tai įmanoma, siekti tos naudos taip, kaip tai daroma kitur, o Lietuva, jau turėdama branduolinę energetiką, tai gali. Pagaliau todėl, kad, be branduolinės energijos, žiūrint jau globaliniu mastu ir į tolimesnę ateitį, vargu ar įmanoma vadinamoji subalansuotoji plėtra – gausėjančių planetos gyventojų gyvenimo sąlygų nuolatinis gerėjimas (bent neblogėjimas), tuo pat metu išsaugant gamtą ir tinkamą gyventi aplinką. Diskusijos apie būtinumą apriboti globalinę atmosferos oro taršą organinio kuro neišvengiamais degimo produktais jau virsta tarptautiniais teisiniais dokumentais. Kioto 1997 m. gruodžio 10 d. sutartimi dėl klimato 160 šalių nutarė mažinti anglies dvideginio ir kitų “šiltnamio dujų” emisiją, 39 labiausiai išsivysčiusios pramoninės valstybės po sunkių derybų suderino skaičiais išreikštus įsipareigojimus. Daugeliui šalių juos įvykdyti be branduolinės energetikos būtų neįmanoma. Energijos gamyba, dideliu mastu naudojanti naujas darbo su atsinaujinančiais šaltiniais technologijas, – dar tolima ir brangi ateitis.

Svarstant branduolinę energetiką Lietuvoje, žvilgsnis neišvengiamai krypsta į kitas šalis. Pasaulyje atominėse elektrinėse energiją dabar gamina puspenkto šimto branduolinių reaktorių. Jų yra daugiau kaip 30 šalių, kelios šalys juos stato.

Nelabai turtinga Lietuva, turėdama branduolinę energetiką, stovi prie turtingosios Europos slenksčio. Turtingos pramoninės šalys yra praktiškos. Tankiai gyvenama Vakarų Europa atominėse (ten paprastai vadinamose tiksliau – branduolinėse) elektrinėse (apie 130 energetinių branduolinių reaktorių) gamina maždaug 1/3 visos elektros energijos, kaimyninės Šiaurės šalys (16 Švedijos ir Suomijos reaktorių) – net 44 %.

Atominių elektrinių turi visos Vakarų Europos šalys, kurioms jos reikalingos ir kurios pajėgė jas pasistatyti. Pirmaujančioje Prancūzijoje (60 reaktorių ir 3/4 gaminamos elektros energijos) sukūrus branduolinę energetiką elektros energija tapo nepriklausoma nuo arabų pasaulio naftos. Vokietijos atominių elektrinių 21 reaktorius, kurių galia beveik 10 kartų didesnė už Lietuvos atominės elektrinės galią, gamina apie 30 % elektros energijos. Jeigu Prancūzijos branduolinės energetikos kūrimas vyko kartu su branduoliniu ginklavimusi, tai Vokietijai toks ginklavimasis buvo uždraustas, ir branduolinės energetikos sukūrimą daugiausia sąlygojo šalies ūkio poreikiai. Naujosios, po 1998 m. rinkimų, Vokietijos socialdemokratų ir žaliųjų valdančiosios koalicijos programa, siekianti uždaryti atomines elektrines, numato tam tolimus terminus (iki 20 metų), suderintus su veikiančių reaktorių techninių resursų pabaiga. Per tokį laiką gali daug kas pasikeisti. Be to, Vokietija yra viena turtingiausių ir daugiausiai naujų technologijų kuriančių šalių, tad pirmosios kartos branduoliniai reaktoriai po 20 metų jai tikrai bus nereikalingi.

Palikę didžiąsias valstybes, pažvelkime į mažesnias. Dukart mažesnėje už Lietuvą ir daugiau kaip 5 kartus tankiau apgyventoje Belgijoje yra 3 branduolinės elektrinės. Jų 7 energetinių reaktorių elektrinė galia beveik pustrečio karto didesnė už Ignalinos AE reaktorių galią. Belgija, nors turtinga akmens anglių, jų jau beveik nekasa, daugiau nei pusę elektros energijos gamina atominės elektrinės. Matyt, tai lemia ne tik uranas iš kažkada valdyto Kongo, bet ir ekonominė nauda bei ekologiniai pranašumai. Branduoliniai reaktoriai Belgijoje saugiai eksploatuojami jau daug metų – vidutinis vieno reaktoriaus amžius 1998 m. pasiekė 22 metus (Lietuvoje – 13 metų).

Panašiai yra nedidelėje Šveicarijoje, moderniausios gamybos ir tuo pat metu sanatorijų ir turizmo šalyje. Šveicarijoje, kuri turi didelius hidroenergijos išteklius ir efektyviai juos naudoja (apie 400 hidroelektrinių), branduolinė energetika, gaminanti nuo 1/3 iki 2/5 elektros energijos, užima antrą vietą po hidroenergetikos. Šios šalies atominių elektrinių 5 branduolinių reaktorių galia yra artima (truputį didesnė) Ignalinos AE galiai, reaktoriaus vidutinis amžius – jau 23 metai. Šveicarija, aukštos techninės kultūros turtingiausia Europos šalis, pati kurianti ir imanti iš kitų naujausias technologijas, baigiantis veikiančių reaktorių techniniams resursams gali rinktis – ar tokį reaktorių pakeisti naujos kartos branduoliniu reaktoriumi, ar vietoje jo pabandyti naudoti kitokias naujas energijos gamybos technologijas, nors dar netobulas bei brangesnes. Vargu ar taip rinktis greit galės Lietuva.