“Mokslo Lietuvos” redakcijoje lankėsi dr. Vitolis Vengris, JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos vicepirmininkas mokslo reikalams. Be to, jis yra ir Mokslo ir kūrybos simpoziumų tarybos Amerikoje narys. Svečią kalbina laikraščio vyriausiasis redaktorius Gediminas Zemlickas.

Gerbiamas daktare Vitoli Vengri, kokių tikslų vedinas iš Vašingtono atvykote į Vilnių?
       Į Vilnių atvykau tik savaitei asmeniniais tikslais, bet tuo pačiu stengiuosi sutvarkyti kuo daugiau ir kitų įvairių reikalų. Prieš išvykdamas kalbėjausi su dr. Vytautu Naručiu, neseniai išrinktu Mokslo ir kūrybos simpoziumų tarybos pirmininku Amerikoje. Jis pageidavo, kad viešnagės metu susitikčiau su simpoziumo organizatoriais ir sužinočiau, kas daroma dėl Vienuoliktojo mokslo ir kūrybos simpoziumo. Kaip žinote, kitas simpoziumas turėtų vykti Lietuvoje. Norisi pasidalyti informacija, mintimis apie simpoziumų ateitį.

Jūs taip pat esate šių simpoziumų Tarybos Amerikoje narys, prisidėjote prie kai kurių minėtų renginių organizavimo?
       Buvau paskutiniųjų trijų simpoziumų Tarybos narys, o prieš tai dalyvavau simpoziumuose kaip paskaitininkas. Paskutinis simpoziumas, jubiliejinis Dešimtasis, vyko Čikagoje ir man, gyvenančiam Vašingtone, su organizatoriais, daugiausia Vytautu Naručiu, teko bendrauti daugiau telefonu, elektroniniu paštu, faksu. Pagrindinis darbo krūvis teko buvusiam tų simpoziumų pirmininkui archit. Albertui Kereliui, Vytautui Naručiui ir kitiems Čikagos lietuviams.
       Esu įsitikinęs, kad kuo anksčiau pradėsime rengtis simpoziumui, tuo sėkmingiau galėsime jam pasiruošti. Kai griebiamasi paskutiniu momentu, iškyla daug keblumų. Todėl pats laikas jau dabar apie tai galvoti ir kalbėtis. Girdėjau, kad Lietuvos mokslininkų sąjungoje ateinančiu simpoziumu jau rūpinamasi, galvojama ir apie finansavimo šaltinius. Šiuo metu mums svarbiausia nuspręsti dėl Vienuoliktojo simpoziumo datos – ar jis įvyks kitąmet, ar bus nukeltas į 2000-uosius metus. Tą klausimą tikiuosi aptarti su Lietuvos mokslininkų sąjungos sekretoriatu, reikės pasikalbėti ir kitais simpoziumo ruošimo, o ypač jo programos klausimais.

Daktaras Vitolis Vengris (antras iš dešinės) Lietuvos mokslininkų sąjungos sekretoriato posėdyje

Keleto pastarųjų simpoziumų organizatorius buvo A. Kerelis, kurio "kėdę" dabar perėmė dr. V. Narutis. Tad organizacinę naštą ir atsakomybę perima kiti žmonės, todėl būtina pasidalyti mintimis, vizija apie simpoziumų ateitį su Lietuvos mokslo žmonėmis. Raginsiu plėsti dalyvių geografiją ir pritraukti kuo daugiau ir kituose kraštuose dirbančių lietuvių mokslininkų, o jų yra nemažai ir visur.

Laiške Vytautas Narutis praneša apie jubiliejiniam Dešimtajam simpoziumui skirtą leidinį, kuris dabar rengiamas.
       Ankstesni leidiniai - programa, paskaitų tezės, paskaitininkų mokslinės ir kūrybinės biografijos - būdavo parengiami simpoziumui. Pastarajame jubiliejiniame ir posimpoziniame leidinyje irgi rasime tą medžiagą, be to, bus iliustruotos ir rašytinos medžiagos iš jau įvykusio simpoziumo bei šiek tiek istorinių faktų. Leidinį šiuo metu sudaro V. Narutis.

Kaip spaudos žmogui, man teko dalyvauti 1989, 1993 ir 1997 metų Mokslo ir kūrybos simpoziumų renginiuose. Visada pasijusdavau negalįs aprėpti daugelio įdomių renginių, kadangi jie vykdavo skirtingose vietose tuo pačiu metu.
       Visų mokslinių simpoziumų ypatybė ta, kad tenka rinktis. Seniai praėjo renesanso laikai, kai žmogus galėjo aprėpti mokslų visumą. Dabar tipiškas dalyvis yra gana siauros srities specialistas. Kiek daugiau klausytojų sutraukia plenarinės sesijos, o šiaip darbas vyksta sekcijose, kurių veiklą vienam asmeniui aprėpti, o ypač kiek išsamiau nušviesti neįmanoma.

Suprantu, jog mokslininko ir spaudos darbuotojo interesai skiriasi. Nori ar nenori, bet spaudoje dirbančiam reikia būti tuo “renesansiniu žmogumi”, mėginančiu aprėpti visumą, nors ir beviltiškai.
       Suprantu spaudos darbuotojo sunkumus. Mes irgi sukame galvas, kokie tie simpoziumai turėtų būti ateityje. Gal verta atsisakyti kai kurių sekcijų, kuriose nagrinėjami itin siauri klausimai, dominantys nedaug dalyvių. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, privalo keistis ir simpoziumų apimtis, programa ir tikslai. Buvo metas, kai vienas svarbiausių tikslų buvo suteikti forumą išeivijos mokslininkams ir kūrėjams, kad susipažintų, pabendrautų, pristatytų savo darbus visuomenei ir angažuotųsi lietuvybei. Idealaus simpoziumo vizijos dar ieškome, bet kuo daugiau diskutuosime, galvosime, tuo rezultatas bus geresnis. Manau, kad Čikagoje ir Vilniuje vykstantys simpoziumai galėtų būti skirtingi, pavyzdžiui, Čikagos programoje pasiteisintų daugiau plenarinės sesijos ir eiliniam klausytojui suprantamos, aktualios temos, o Vilniuje galima nevengti ir specializuotų paskaitų, sekcijų, nes čia susirenka daug kompetentingų ir įvairių sričių specialistų ir studentų.

A. Kereliui įteikiant būsimų simpoziumų simbolinį fakelą Lietuvos mokslininkams, Klaipėdos universiteto rektorius S. Vaitekūnas priminė, jog Lietuva - tai ne tik Vilnius ir Kaunas, todėl simpoziumo renginį derėtų išplėsti ir į Lietuvos pajūrį. Gal iš tiesų Klaipėdos universitetas būtų tam gera vieta?
       Devintojo simpoziumo renginiai vieną dieną vyko Vytauto Didžiojo universitete, Kaune. Išplėsti renginių geografiją iki Klaipėdos – įdomus pasiūlymas, tačiau tai jau ne nuo mūsų, bet nuo organizatorių priklauso. JAV simpoziumus rengti keliuose miestuose neįmanoma dėl atstumų ir finansinių apribojimų.
       Šiuo metu mums labiau rūpi kita problema - vis menkėjantis išeivijos mokslininkų įnašas į simpoziumų programą. Jau ir Dešimtajame simpoziume Čikagoje didžioji programos dalis buvo tekusi iš Lietuvos atvykusiems mokslininkams. Labai svarbu kuo daugiau pritraukti išeivijos mokslininkų ir kūrėjų, kad užsienio lietuviai būtų reprezentuojami objektyviai ir visapusiškai. Jau po Aštuntojo simpoziumo (1993 m.) buvo svarstoma, ar tikslinga tuos renginius tęsti. Bet po to įvyko dar du simpoziumai, tikimės, kad įvyks ir Vienuoliktasis.

Lapkričio mėnuo - vargu ar pats palankiausias metas simpoziumams?
       Čikagoje tie simpoziumai pradėti rengti per Padėkos dienos savaitgalius, nes atostogos ir studentai grįždavo pas tėvus. Daug tų renginių dalyvių ir buvo iš Čikagos. Kalakutvakario renginys virto tradicija. Bet ar šis metas geriausias ir Lietuvoje - vargu. Gal geriau būtų pavasaris arba rugsėjo pabaiga ar spalio pradžia. Norint sulaukti daugiau dalyvių iš užsienio, būtina iš anksto nustatyti ir pranešti renginio datą - mažiausiai pusmetį prieš įvykstant simpoziumui, nes žmonės planuoja savo gyvenimą, keliones ir įsipareigojimus. Tad kuo anksčiau pradėsime organizacinę veiklą, tuo lengviau bus patiems organizatoriams bei dalyviams, tuo geresni bus rezultatai. Kitaip vargu ar sulauksime daugumos norinčių atvykti išeivijos mokslininkų ir kūrėjų.

Kalbamės “Mokslo Lietuvos” redakcijoje, kurioje malonu Jus matyti. Laikraštis pagal išgales prisidėdavo prie ligi šiol vykusių kai kurių simpoziumų darbo, nušviesdavo jo renginius. Siekiame būti tarpininku tarp Lietuvos ir išeivijos mokslininkų. Kaip Jums atrodo, kokios čia mūsų galimybės?
       Jūsų laikraštį esu skaitęs. Įdomus ir naudingas leidinys. Būtent jame išsamiai ir objektyviai aprašytas Dešimtojo simpoziumo darbas - tai pirmas man žinomas toks puikus simpoziumo nušvietimas. Norint būti tiltu tarp išeivijos ir Lietuvos mokslininkų, iškila platinimo ir prenumeratos užsienyje klausimas. Noriu paklausti, ar daug žmonių šį laikraštį skaito? Laikraščio vaidmuo reklamuojant būsimą simpoziumą turėtų būti išskirtinai svarbus.

Laikraštį siunčiame kai kuriems simpoziumų organizatoriams - daugiausia tai asmeninių ryšių pasekmė. Ligi šiol gal ne itin pasitikėdami savo laikraščio aktualumu užsienio lietuviams per jėgą jo nepiršome. Pajutę poreikį stengtumės jį patenkinti. Noriu priminti, kad visos “Mokslo Lietuvos” publikacijos pateikiamos ir Internete. Taigi net ir neprenumeruodami laikraščio Lietuvos mokslo gyvenimu besidomintys gali jį skaityti per Internetą. Iš Dešimtojo mokslo ir kūrybos simpoziumo tribūnos mokslo programoms vadovavęs Vytautas Narutis priminė, kad keletą paskaitininkų simpoziumui iš kitų šalių jam pavyko gauti būtent “Mokslo Lietuvos” publikacijų dėka. Šiuolaikinės technologijos išplečia tokių kontaktų galimybes.
       O kokius kontaktus su Lietuvos mokslininkais ar kitų sričių specialistais palaikote Jūs?
       Turiu neblogus kontaktus - palaikau artimus ryšius su keletu kolegų, kurie dirba mane dominančiose srityse, taip pat su mokslininkais, pažįstamais iš jaunystės ir studijų dienų. Būdamas JAV lietuvių bendruomenės krašto valdyboje bendrauju su daugelio Lietuvos aukštųjų mokyklų, Lietuvos Mokslo tarybos, Vyriausybės, Lietuvos sveikatos ministerijos, Farmakologijos komiteto, Veterinarijos tarnybos ir kitais darbuotojais. Tas bendravimas įdomus, būtinas ir naudingas.

Ką galėtumėte pasakyti apie savo mokslinę veiklą? Suprantama, skaitytojams būtų įdomu daugiau sužinoti apie Jūsų kelią į mokslą, pagaliau Jūsų šeimą ir tėvus.
       Dirbu Maisto ir vaistų agentūroje ir domiuosi atsparumo antibiotikais problemomis, biotechnologiniais bei priešvirusiniais vaistais, maisto užterštumo klausimais. Daug laiko atima administracinis bei jurisdikcinis darbas.
       Gimiau Lietuvoje – Dotnuvoje prie Kėdainių. Anksti persikėlėme į Kauną, kur baigiau “Aušros” (tada “Komjaunimo”) gimnaziją ir Veterinarijos akademiją. Motina dirbo dėstytoja Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar universitetas). 1968 m. su motina išvykau į JAV pas tėvą - Joną Vengrį, kuris 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Prieš pat karą daktaro mokslinį laipsnį jis buvo gavęs Vokietijoje, buvo vejų ir piktžolių specialistas. JAV tėvas buvo Masačuseto universiteto profesorius. Apie vejas parašytas jo vadovėlis ir šiandien tebenaudojamas daugelyje Amerikos universitetų. Prieš kelerius metus Lietuvos žemės ūkio universitetas mano tėvui suteikė garbės daktaro vardą. Dabar jis pensininkas, jam 89 metai. Motina Amerikoje nedirbo.
       1969-1973 m. mokiausi Ajovos valstybiniame universitete, kur apsigyniau mikrobiologijos mokslų daktaro laipsnį, tiksliau virusologijos ir šalutinių biochemijos ir patologijos specialybių. Po to trejus metus dirbau Johns Hopkins universiteto Medicinos fakulteto Onkologijos centre. Tyrimo interesai buvo citokinai, priešvirusiniai sintetiniai preparatai ir jų priešvirusinės ir priešauglinės veiklos mechanizmas ląsteliniu lygiu. Nuo 1976 m. dirbu Maisto ir vaistų agentūroje. Tiesa, beveik du metus praleidau NIH (National Institutes of Health), tai yra Vėžio ligos tyrimo institute, investiguodamas interferono poveikį imuninei sistemai bei priešauglinės veiklos mechanizmus.
       Turiu šeimą, žmona Virginija dirba radijo pranešėja “Amerikos balso” lietuvių skyriuje. Keturiolikmetis sūnus Tomas pradėjo lankyti gimnaziją, o aštuoniolikmetė duktė Indrė šiuo metu pasirašiusi kontraktą su Vašingtono baleto kompanija ir sėkmingai šoka šioje profesionalioje trupėje. Šeimoje mes visi kalbame lietuviškai.

Ačiū už pokalbį. Tikiuosi jus išvysti Vienuoliktajame mokslo ir kūrybos simpoziume Lietuvoje.

G.Zemlicko nuotraukos