Gediminas Zemlickas

Tadas Stanislovas Vrublevskis

Lapkričio 9 d. vilniečiai gražiai pagerbė teisininko, visuomenės veikėjo, Lietuvių mokslo draugijos garbės nario Tado Stanislovo Vrublevskio (1858 11 08 - 1925 07 03) gimimo 140 metų sukaktį. Prie Vrublevskių kapo Vilniaus Rasų kapinėse buvo padėta gėlių, o lygiai vidurdienį Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje atidaryta garsiajam vilniečiui skirta paroda ir jo vardo skaitykla. Su T. Vrublevskio gyvenimo ir veiklos svarbiausiais faktais susirinkusius supažindino bibliotekos direktorius Juozas Marcinkevičius, kalbėjo Lenkijos Respublikos generalinis konsulas Vilniuje Mieczyslaw Jackiewicz.

Iškiliausių vilniečių gretose viena pirmųjų ir garbingiausių vietų priklauso Tadui Vrublevskiui. Pačioje sostinės širdyje - šalia Katedros ir Senosios pilies - yra jo vardo gatvė. Lankydamiesi Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje dažnai prisimename, kam visų pirma turime būti dėkingi už šią mūsų krašto knygų šventovę.

Jeigu žmogaus gyvenimą būtų galima skaidyti į dedamąsias dalis, tai visai tiktų pasakyti, kad didysis vilnietis savo gyvenimą skyrė dviem tarnystėm - žmonėms ir knygoms. Bet žmogus nėra vien tik aritmetinė tam tikrų vertybių ar dydžių suma, tai ir tas skaidymas sunkiai įmanomas. Viena dažnai seka iš kito, norint suvokti žmogaus ar reiškinio pilnatvę, tenka siekti aprėpti visumą. Tado Vrublevskio darbai ir amžininkų atsiminimai apie jį teikia gyvenimo pilnatvės vaizdą. Jis visą gyvenimą kovojo prieš žmogaus priespaudą - nacionalinę, socialinę ir bet kokią kitą. Gimęs Vilniuje, žinomo gydytojo homeopato šeimoje, T. Vrublevskis medicinos mokslų baigti negalėjo, kadangi tiek iš Peterburgo medicinos-chirurgijos akademijos, tiek iš Varšuvos universiteto buvo pašalintas už priklausymą slaptai Lenkijos ir Lietuvos revoliucionierių organizacijai. 1881 m. buvo dvejiems metams ištremtas į Tobolsko guberniją.

Grįžęs eksternu išlaikė Peterburgo universitete egzaminus ir tapo teisės magistru. Dirbo advokato padėjėju, o po tėvų mirties 1891 m. grįžo į Vilnių. Gyveno paveldėtame bute Universiteto g. 9, kurio didžiausias turtas buvo didelė tėvų biblioteka. Iš advokato praktikos gaunamas pajamas nuo šiol T. Vrublevskis skyrė tos bibliotekos rinkiniams gausinti. Veikdamas tikslingai įstengė sukaupti Lietuvos istorijai ir Vilniaus miesto praeičiai skirtas labai vertingas ne tik knygas, bet ir senuosius rankraščius, dokumentus, žemėlapius, planus, fotografijas, atvirukus, pagaliau rinko taip pat raižinius, paveikslus ir kitus muziejinius eksponatus.

Iš kairės Lietuvos MA bibliotekos direktorius J. Marcinkevičius, Lenkijos Respublikos generalinis konsulas Vilniuje M. Jackiewicz, Lietuvos MA prezidentas akad. B. Juodka, bibliotekos mokslinė sekretorė L. Kairelienė, Lietuvos MA mokslinis sekretorius akad. A. Šileika

Atsidėjęs tokio pobūdžio kolekcininko veiklai, T. Vrublevskis liko atviras ir to meto gyvenimo aktualijoms. O tas gyvenimas Rusijos imperijoje - tautų kalėjime - su naujo amžiaus vėjais įgavo naujų pokyčių pagreitį. Visuomenėje didėjo nepasitenkinimas carine politika, o teismuose daugėjo politinių bylų. Talentingam advokatui Tadui Vrublevskiui daugelyje iš jų teko dalyvauti. Jis pagarsėjo kaip skriaudžiamųjų gynėjas, nuosekliai pasisakė prieš vienos tautos išskirtinumą, reikalaudamas pavergtoms tautoms autonominių teisių. Palaikydamas federalinės valstybės idėją, kaip nuoseklus demokratas, pirmoje ir trečioje Rusijos dūmoje jis gynė Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos teritorijų ir tautų valstybinį savarankiškumą. 1905 - 1907 m. revoliucijos metu T. Vrublevskis gynė

per 400 teisiamųjų, bet ypač pagarsėjo visą Rusiją sujaudinusioje leitenanto Šmito byloje. Tuo metu T. Vrublevskis garsėjo kaip vienas iškiliausių advokatų visoje imperijoje.

Ne visi net ir Vilniaus gyventojai suvokė ir pritarė tautų lygybės, tautinės tolerancijos idėjoms ir šis nesupratimas giliai žeidė jautrią T. Vrublevskio sielą. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos direktorius Juozas Marcinkevičius priminė artimo T. Vrublevskio draugo vilniečio žurnalisto ir bibliofilo Liudviko Abramovičiaus pastebėjimą: pajutęs Vilniaus minios neigiamą požiūrį į savo idėjas, T. Vrublevskis nuo tos minios atitolo ir jau iki pat gyvenimo pabaigos nesuartėjo.

Kai Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo prijungtas prie Lenkijos valstybės, T. Vrublevskis išliko nuskriaustųjų lietuvių gynėjas, palaikė juos daugelyje teisminių bylų. Kaip didis humanistas ir labai teisingas žmogus, jis pelnė visų Vilniuje gyvenančių tautų – lietuvių, žydų, rusų, baltarusių, suprantama, ir lenkų pagarbą.

1922 m. T. Vrublevskis vienbalsiai buvo priimtas Lietuvių mokslo draugijos garbės nariu. Draugijoje, taip pat ir jos organizuotuose aukštuosiuose mokslo kursuose skaitydavo paskaitas iš Vilniaus ir Lietuvos istorijos.

Saulelei krypstant vakarop T. Vrublevskis rūpinosi ne tik savo gausios bibliotekos tvarkymu, bet ir jos likimu. Dar 1912 m., siekdamas Vilniuje įkurti viešąją biblioteką, T. Vrublevskis buvo įsteigęs Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių bibliotekos draugiją, kuri po 10 metų buvo pertvarkyta į Vrublevskių mokslinės pagalbos draugiją. Ji norėjo įkurti biblioteką, kuri padėtų visiems, siekiantiems mokslo ir žinių.

1925 m. T. Vrublevskis sutiko didžiausią viso gyvenimo turtą – bibliotekos rinkinius – perduoti Vilniaus miesto globai. Tačiau iškėlė ypatingą sąlygą: ši biblioteka jokiomis aplinkybėmis neturi būti išvežta ar išblaškyta. Baigiantis deryboms dėl bibliotekos garsusis advokatas ir Vilniaus mylėtojas užgeso 1925 m. liepos 3 dieną.

T. Vrublevskio testamento iškeltų sąlygų įgyvendinimu rūpinosi Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių bibliotekos mokslinės pagalbos draugija, kuriai vadovavo 10 žmonių komitetas. Jis disponavo garsaus bibliofilo paliktu turtu: 90 tūkst. tomų knygų, 18 tūkst. smulkiosios spaudos vienetų, apie 28 tūkst. rankraščių ir autografų, daugiau kaip 13 tūkst. piešinių ir fotografijų, apie 1200 paveikslų, skulptūrų ir kitų muziejinių vertybių.

Komitetui pavyko sudaryti sutartį su Lenkijos religijos reikalų ir švietimo ministerija, kuri įsipareigojo vykdyti dovanotojo valią, bibliotekai suteikti patalpas ir valstybinės bibliotekos vardą. 1926 m. už 50 tūkst. dolerių ministerija nupirko Tiškevičių rūmus Vilniuje, pritaikė bibliotekai ir 1931 m. baigė pervežti visas knygas. Biblioteka iškilmingai atidaryta 1935 m., ji sparčiai augo: gaudavo 4 Lenkijos vaivadijų privalomuosius knygų egzempliorius, taip pat Kaune ir net komunistiniame Minske leidžiamas knygas.

Vilnių grąžinus Lietuvai, Vrublevskio biblioteka priklausė Lietuvos švietimo ministerijai, Lituanistikos institutui, o 1941 m. iš šios ir Evangelikų reformatų sinodo, Vilniaus mokslo bičiulių draugijos ir kai kurių mažesnių bibliotekų buvo sudaryta Lietuvos mokslų akademijos biblioteka.

Sunku sutikti mūsų šalies mokslininką, kuris nebūtų naudojęsis šios bibliotekos paslaugomis, čia nuolat galima išvysti ir kitų valstybių istorikus, archyvų žinovus. Kiekvienas lankytojas su dėkingumu prisimena ir šios knygų šventovės tikruosius kūrėjus vilniečius Vrublevskius ir visų pirma Tadą Vrublevskį. Kad šio didžiojo vilniečio vardas dar giliau įsitvirtintų visų knygą mylinčių širdyse, nuo šiol bibliotekos Rankraščių ir retų spaudinių skaitykla bus vadinama Tado Vrublevskio vardu.

Bibliotekos kūrėjo 140-mečiui skirtame renginyje be J. Marcinkevičiaus kalbėjo ir Lenkijos Respublikos generalinis konsulas Mieczyslaw Jackiewicz. Jis džiaugėsi vilniečių pagarba, kuri rodoma Tadui Vrublevskiui, ir tuo, kad ši biblioteka tarnauja visų tautų žmonėms. Iš tiesų argi tai nėra geriausias didžiojo vilniečio siekių įgyvendinimas? Beje, pats generalinis konsulas prisipažino, jog 5 savo parašytoms knygoms medžiagą jis rinko būtent šioje bibliotekoje.

Smuikininkas A. Krevnevičius groja M. K. Oginskio “Polonezą”

Simboliška, kad kompozitoriaus Juozo Naujalio "Svajonę" pakeitė Mykolo Kleopo Oginskio polonezas "Atsisveikinimas su tėvyne". Šiuos ir kitus kūrinius įtaigiai atliko smuikininkas Audrius Krevnevičius. O pabaigoje Lietuvos MA bibliotekos direktorius J. Marcinkevičius visus minėjimo dalyvius pakvietė apžiūrėti Tadui Vrublevskiui skirtą parodą bei pabūti pirmiaisiais jo vardo skaityklos lankytojais.

Autoriaus nuotraukos