Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinė komisija. Pirmoje eilėje iš kairės: Vytautas Šilas, Romas Gudaitis, Domas Kaunas (sekretorius), Juozas Tumelis, Antanas Tyla, Bronislovas Genzelis (pirmininko pavaduotojas), Vytautas Merkys, Vytautas Landsbergis (pirmininkas), Ingė Lukšaitė, Justinas Marcinkevičius, Leonardas Sauka, Vaclovas Bagdonavičius, Žibartas Jackūnas (pirmininko pavaduotojas). Antroje eilėje iš kairės: Juozas Neverauskas, Laimutis Telksnys, Napoleonas Kitkauskas, Algirdas Pocius, Jurgis Dvarionas, Arvydas Šaltenis, Povilas Jakučionis. Dalies narių nėra.

Tęsiame pokalbį su Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinės komisijos sekretoriumi, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanu, Knygotyros katedros vedėju prof. Domu Kaunu. Jį kalbina Gediminas Zemlickas.

Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinės komisijos darbo patirtis, matyt, pasitarnaus minint Lietuvos tūkstantmetį ir kitas sukaktis?

       Pasitarnaus. Suprantama, aš stebiu, Lietuvos tūkstantmečio minėjimo komisiją. Joje suburti aukščiausi šalies pareigūnai: Prezidentas – pirmininkas, Premjeras ir Seimo pirmininkas – pavaduotojai, ministrai – nariai ir pan. Tačiau ne šitie asmenys sukurs Tūkstantmečio programą ir ne jie vykdys. Jos sėkmė priklausys nuo to, kokias galias, finansinius svertus turės tikrieji vykdytojai, kiek jie bus išmoningi ir kompetentingi dirbti toje srityje. Blogiausia, kad gali būti ne iki galo suvokta, kas yra Tūkstantmetis. Ką tokiu atveju daryti? Knygos sukaktis koncentravo dėmesį į knygą ir visa, kas per ją reiškiasi. O reikštis galėjo daug kas – ir raidė, ir žodis, ir garsas, muzika, vaizdas, menas, paminklai, švietimas ir t.t. Bet Tūkstantmetis yra kas kita. Tai valstybingumo, tautos brandos, istorijos, santykių su pasauliu ir kiti parametrai. Kas vienose rankose sugebės išlaikyti visą koncepciją? Kas ją cementuos? Receptų neturiu, o spėlioti nenorėčiau. Tegu galvoja tie, kurie imasi atsakomybės.
       Po pusšimčio metų bus minimas pirmosios lietuviškos knygos 500–metis. Istorijos atžvilgiu tai nedidelis laiko tarpas. Bet jeigu po 50 metų kas nors vėl sukurtų tokią komisiją kaip dabartinė, man regis, ji nedaug ką bepajėgtų padaryti. Laikai bus smarkiai pasikeitę. Pastarosios knygos sukakties proga man teko daug keliauti, pabuvoti užsienio šalyse, dalyvauti konferencijose, kuriose kartais susirinkdavo net 30 šalių atstovų. Aš aiškindavau apie mūsiškės komisijos veiklą, programą, uždavinius, ryšius ir ko mes norėtume iš auditorijos. Klausytojai nesuprasdavo, kas yra valstybinė komisija. Normalaus išsivystymo užsienio valstybėse tokių nėra. Ten veikia gerai organizuota suinteresuotų asmenų grupė, akademinė bendruomenė ir pan. Valstybė tik remia. Pradėjau galvoti, kad tokia komisija, kaip mūsų – tai tam tikro laikmečio ir tam tikroje stadijoje gyvenančios valstybės darinys, galįs produktyviai dirbti, kai kiti svertai dar nepakankamai veiksmingi ir efektyvūs.
       Gal mūsų pasekėjai, išstudijavę štai šitą storą ataskaitą apie mūsų komisijos veiklą, ką nors naudingo sau ir ras, bet daug ką turės kurti patys. Jiems nebus sunku, nes daug kas bus nusistovėję.

Kokius komisijos veiklos savitumus galėtumėte išskirti?
       Išskirčiau kryptingumą, nuoseklumą, pastovumą, sprendimų aiškumą, kolektyviškumą ir viešumą. Siekėme, kad būtų aiškios veiklos taisyklės, kad jas žinotų tie, kurie domisi mumis, kad galėtų bet kuriuo momentu teikti savo pasiūlymus, klausimus, rengti talkas ir patys dirbti. Iš tiesų labai gerai panaudojome viešumo principą. Gal kam ir galėtų kilti priekaištų, kad tas ar anas dalykas liko mažai nušviestas, gal kam nors finansavimo tvarka pasirodys ne visai aiški, bet mes stengėmės, kad to viešumo būtų užtektinai. Sistemingai rengdavome spaudos konferencijas Seime (nes vadovai iš Seimo), rašėme spaudai, kalbėjome susitikimuose su visuomene. Trūkumas būtų nebent tas, kad į šias konferencijas daugiausia ateidavo žurnalistai, besidomintys politika, bet ne kultūra. Neatsitiktinai kultūros žurnalų redaktoriai mums pradėjo priekaištauti, kad jiems kebloka Seime lankytis, nes reikia leidimų, akreditacijos ir t.t. Politikos tema rašantys žurnalistai paprastai gaudydavo tik jiems rūpimus dalykus, pvz., Lietuvos ir Kaliningrado srities santykiai, politinių pažiūrų skirtumai ir pan., o ne Martyno Mažvydo ir jo knygos reikalai.
       Mes daug rašėme – tiek valstybinės komisijos nariai, tiek asmenys, atsakingi už to ar kito darbo organizavimą. Paskelbėme informacinių knygelių ir daugybę straipsnių ir lietuviškai, ir vokiškai, ir angliškai, ir rusiškai, ir kitomis kalbomis. Kai kas be mūsų žinios ar su žinia buvo išversta iš lietuvių į kitas kalbas. Mokėjome rinktis – ir tai labai svarbu – suinteresuotus veiklos partnerius. Tai ir Kultūros fondas, ir Kultūros ministerijos Bibliotekų skyrius, kai kurios organizacijos, susijusios su Mažąja Lietuva, daugybė bibliotekų, užsienio įstaigos ir bendrijos, didžiulis būrys palankių pavienių talkininkų.

Sugebėdavote paskatinti savo partnerius?
       Stengdavomės. Siųsdavome juos į komandiruotes, keliones, kvietėmės vykti kartu į konferencijas. Veikdami per atskirus akademinės visuomenės įtakingus žmones nemažai padarėme mokslo labui. Žinoma, turėjome ir tokios kategorijos partnerių, kuriuos norėčiau vadinti “klientais”. Mes vykdėme programą, kurios nemažai darbų susiję su finansais, todėl daugelis tų “klientų” į šiuos darbus žvelgė vien kaip į finansų šaltinį. Kadangi jau pirmaisiais veiklos metais turėjome savo sąskaitoje beveik 1 mln. Lt, tai įvairios leidyklos mums pradėjo teikti pasiūlymus išleisti vieną ar kitą į programą įtrauktą knygą. Jų pasiūlymuose būdavo pateikiamos sąmatos, siekiančios trečdalį milijono litų. Viena tokį didelį apetitą turėjusių – Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Pamatėme, kad priėmę jos pasiūlymus įstengsime vos tris keturias knygas išleisti. Pasikonsultavę pradėjome skelbti viešus konkursus “Literatūros ir meno” savaitraštyje. Sulaukėme pasiūlymų berods iš 10 leidyklų. Rengiamų leisti knygų kainos ėmė bliūkšti nelyginant balionas. Jos bematant susireguliavo. Štai ką reiškia konkurencija – daiktai įgauna tikrąją vertę. Ir ta pati Mokslo ir enciklopedijų leidykla liko patenkinta - išleido nemažai mūsų knygų, ir kitoms užtektinai teko. Iš tokių dalykų galės pasimokyti ir kiti tokių renginių organizatoriai. Iš viso mums pasisekė išleisti per 40 knygų – kalbos, filologijos, knygotyros, istorijos, švietimo veikalų.

Knygos sukakties minėjimo JAV dalyviai Huverio institute. Iš kairės: Europos skyriaus vadovas dr. Maciej M. Siekierski, Silvija Vėlavičienė, Domas Kaunas, stovi instituto darbuotojas ir Vytautas Šliūpas Nuotraukos iš Domo Kauno asmeninio archyvo

Ar sugebėjote į Pirmosios knygos sukakties renginius įtraukti visuomenę?        Manau, kad taip. Vien Valstybinėje komisijoje buvo per 40 narių, kurių daugelis keliaudavo į susitikimus su visuomene, į bibliotekas, mokyklas, muziejus, kultūros įstaigas. Jie skaitydavo pranešimus, taip pat bendraudavo su auditorija iš televizoriaus ekrano, spausdintu žodžiu. Įtaigi kalba visada pasiekia žmones, padeda juos išjudinti. Tie nuolatiniai kontaktai buvo išlaikyti per visus beveik trejus metus. Kiek pamenu, renginiuose dažniausiai būdavo pilnos salės. Norėčiau pabrėžti, kad milžiniškas vaidmuo teko bibliotekoms. Jos atliko didžiausią darbą, kad knyga ir jos dvasia įsiskverbtų ir pamaitintų dabarties rūpesčių užgožtą sielą.

       Mums ši sukaktis buvo proga suaktyvinti visuomenę. Aš pats gana įdėmiai žvelgiau į visa, kas vyksta. Siekiau plėtoti švietimą per knygą: atskleisti knygos pasaulį, rodyti, iš ko jis susideda, žodžio ir raidės galia ugdyti pilietiškumą ir patriotiškumą. Vienas dalykas, mitinginė kalba arba niuksėjimas į pašonę norint priversti ką ne ką įsiminti ir visai kas kita savaime suprasti, jausmais patirti dvasią maitinantys dalykai. Kai klausytojams paskaitai prieš 450 metų parašytą žodį, papasakoji, kas yra tas Karaliaučius, Mažoji Lietuva, kas buvo S. Rapolionis, A. Kulvietis, kurie pramynė kelią Mažvydui, ir kas buvo J. Bretkūnas, ėjęs paskui Mažvydą, kada lietuvišką žodį pripažino pasaulis – auditorija suklūsta. Ji pradeda suvokti, kad Mažvydas ir jo knyga tebėra tiek pat svarbūs kaip ir prieš 450 metų, kad be jų veikiausiai nebūtų ir mūsų pačių.

Mažvydas mus jungia, o gal kartais gali ir supriešinti?
       Bendraujant su žmonėmis svarbu neprikaišioti dėl vakardienos, kad tas, kuris atėjo tavęs paklausyti, vakar buvo blogesnis lietuvis negu šiandien. Ne paslaptis, kad daug ypač vyresnio amžiaus žmonių tyčia, bet dažniausiai be pagrindo pirštu akis bado – jūs sugadinti, jūs nematote priešų, jūs ne patriotai, ne katalikai ir t.t. Šią nuomonę kartais ir mūsų tautiečiai užsienyje plėtoja. Viskas gadina, laikas daro savo, atėjusios svetimos valdžios primeta savo blogybes. Šventuoju sunku išlikti, be to, šventieji nieko nekuria ir už nieką neatsako. Jie gyvena sau. Visada stengiuosi pabrėžti gražią Vinstono Čerčilio mintį: “Jeigu dabartis kritikuoja praeitį, nelieka vilties ateičiai”. Taiklus ir įžvalgus pasakymas! Ir dar. Nejaugi galima nuvažiavus į kokią nors bibliotekėlę prikaišioti: “Žiūrėkit, jūsų apylinkės kultūrininkų kapai apleisti. Kodėl jūsų bibliotekoje nuo tarybinės literatūros lentynos lūžta, o seno giesmyno nesuradote, nėra senelių maldaknygės, elementoriaus ar kalendoriaus. Dar to ir ano nėra…” Reikia suprasti, kad tai vakardienos pasekmė. Reikia stengtis žmonėms atidengti tikrąsias vertybes, darbus su laiku jie patys atliks.

Trejus metus barstėte kultūrinę sėklą. Ar ji buvo daigi? Ar į tą dirvą krito grūdas?
       Atsakymą teikia štai šis storas ataskaitos foliantas – jame 1300 publikacijų apie sukaktį užregistruota. Nemažai jų paskelbta Europos didesniųjų tautų kalbomis. Dar yra dokumentų skyrius, turininga kronika, kurioje surašyta, kas vyko diena iš dienos. Iš kronikos matyti, jog kartais per vieną dieną vykdavo 6 – 7 parodos, susijusios su knyga. Tai labai svarbu. Pagaliau tvirtai galime paliudyti, kad minėjimų eisena per visą Lietuvą nuvilnijo. Kai padarysime šios ataskaitos vietovardžių rodyklę, tada pamatysite, kad nėra rajono, valsčiaus, kuriame kas nors nebūtų vykę. Mes visi pakilom į tą tegu ir kuklų žygį, bet visi ir vieningai.
       Antra vertus, ta eisena nuėjo ir per žemynus – Europą, Šiaurės ir Pietų Ameriką, Australiją. Tik iš Azijos ir Afrikos nagavau duomenų, kad ten būtų kas nors vykę. Antra vertus, nėra ko ir norėti. Martynui Mažvydui ten keliauti dar per anksti. Palaukime pirmosios lietuviškos knygos 500-mečio.
       Knygos sukaktį man norisi prilyginti dvasinio pakylėjimo bangai. Šį įvykį taip pat verta palyginti su Lietuvos valstybės 80–mečiu. Apskrita data. Ir kiek įdėta pastangų, kiek išeikvota milijonų litų. Nepalyginsi su lietuviškos knygos sukaktimi. Bet kuo tai tapo? Lyg ir ką remontavo, dar suėjo, pamitingavo, pašnekėjo, pasistumdė didelė minia ir išsiskirstė. Paliko yrantį ir nesutvarkytą Signatarų namų pastatą. Ir kodėl tik tiek pasiekta, ir kodėl tik taip padaryta? Kodėl taip nejautriai pasielgta ryškesnės pastangų žymės nepaliekant? Kas kaltas: ar tie, kurie kvietė ir organizavo tokį renginį, ar tie, kurie atėjo? Ar tas abejingumas, įprotis ateiti, pasiklausyti ir išsiskirstyti iki kito kvietimo į kitą susibūrimą nekelia mūsų visuomenės erozijos – dvasinės ir materialinės grėsmės? Ar mes pagaliau žinome, kas yra tikrosios valstybės ir tautos vertybės? Pamąstymų medžiaga. Sijokime šias mintis ir galvokime.

Tad kur glūdi sėkmės šaknys?
       Visų darbų rezultatyvumą lemia racionali programa. Labai svarbu ją apdairiai sudaryti, numatyti, kas svarbiausia ir kas mūsų jėgoms. Pirmiausia, rengiant programą reikia pritraukti suinteresuotus kompetentingus žmones, žinomus specialistus. Kuriant šį dokumentą pirmas ir gana drąsus bandymas buvo padarytas jau 1987 metais. Tai atlikta nelaisvės metais, bet tam tikro atšilimo, tam tikro proveržio sąlygomis. Mes tų pokyčų galimybę jutome kūnu ir siela, tad nestokojome ir užmojo, ir minties polėkio. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę knygos sukaktuvių minėjimo programos variantą mes tik tobulinome, įdėjome tai, ko negalėjome tikėtis padaryti anais laikais. Taigi ši programa subrandinta kaip viso dešimtmečio vaisius. Dėl to jis taip gražiai ir nunoko.