Arvydas Genys

Mėlyno kalno papėdėj Mindaugui Tomoniui Raudonom dulkėm apnešti daiktai sentencijų saujelė iš šventųjų bet merdi nors klastingai ir piktai Saugumo rūmai paramstyti tujom kada? - tu klausi kopdamas aukštyn į kalną mėlyną - kada tai baigsis to išprotėjusio koridoriaus gaištis šitie laipteliai leistis į nelaisvę vėl Rasos traukia tarsi dykuma kad čia galingai sulapotų maldos vėl kraujo kvapas dusina kuomet kometai pralekiant nušvinta delnas ir kalnas mėlynas nunoksta tyloje Rasų kalnely vis arčiau prie Dievo kokia ledinė nevilties laja prispaudžia galvą prie ugninio bėgio

...budi kryžiai... Gedimino Zemlicko nuotr.

Mindaugas Tomonis

Lapkričio 5-osios vakare, Vilniuje, dangui maišantis su žeme, pačiame Rotušės paširdy, M. K. Čiurlionio namuose, kelias kilnias atminimų valandas pabuvome su Mindaugu Tomoniu (1940 08 28 - 1975 11 05) - tragiškai žuvusio didvyrio dvasia, dvasios rezistentu, mokslininku, poetu ir mąstytoju.

Iš anos kūrėjo mintimis atvaduotos ateities su mumis - štai čia jau ir čiurlioniški angeliukai - Mindaugo anūkai. Skubės metai, augs vaikai ir mąstys, kaip nepraeina kilniausios vertybės (Dievas, tiesa, laisvė), kaip mintis užkariauja ateitį, kaip “ateitis priklauso tiesai” ir kaip Tiesa padaro žmones laisvus. Mąstys, kaip tikėjimas ir laisvės verta kūryba tampa amžinu gyvenimu ir “amžinuoju dabar” - menu.

Susirinkom, Mindaugo Tomonio artimieji, pabūti kartu ir paklausti savęs, “kas, pasak vyskupo Jono Borutos SJ, XX a. tautinio ir dvasinio atgimimo istorijoje buvo šis vos 35 metus gyvenęs žmogus, paslaptingomis aplinkybėmis žuvęs po traukinio ratais”, bet spėjęs išpranašauti ir savo dvasine lemtimi paliudyti sovietinio totalitarizmo krachą. Kas Jis buvo, savo neregėta įsitikinimų drąsa asmeniškai parodęs kiekvienam įbaugintam aneksuotos ir maitojamos Lietuvos mokslininkui ir menininkui - kaip einama į “užribius”, į begalinių žmogaus galimybių užribius, kaip siekiama tiesos ir laisvės. Jis buvo Vieno Mūsų Kryžiaus Vertikalės žmogus, atsivėręs Dievo Malonei ir Jo Dvasios dovanoms.

Tikime, kad - šiandien vyriškumo ir kūrybingumo dvasios pavyzdys - jis ir žemiškame dabarties gyvenime būtų su savo tikėjimo ir vilčių bendražygiais - su poetais J. Juškaičiu ir S. Geda, su filosofais, kurie iš savo Valstybės neišveja poetų, su savo moksladraugiais, kurie buvo ir yra Lietuvos avangarde - A. Saudargu, A. Patacku, M. Laurinkumi, su mokslo, meno ir dvasinės kultūros žmonėmis.

M. Tomonio atminų artimieji puikiai prisimena (ir primena), ką reiškė tuometinėj (tegu ir 1970 - 1975 m.) atmosferoj atsisakyti tarnauti okupantų kariuomenėj, reikalauti laisvės aneksuotoms Baltijos šalims arba katalikų Bažnyčiai, žodžiu ir raštu smerkti ateizmo propagandą, reikalauti demokratijos, spaudos ir sąžinės laisvės, o svarbiausia - atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę…

O taip 1974 - 1975 m. ir darė jaunas mokslininkas (technikos mokslų kandidatas, chemikas), poetas ir filosofas Mindaugas Tomonis (1923 m. susisiekimo ministro, pirmojo Lietuvoje radiofono ir radiotelegrafo stoties įsteigėjo inžinieriaus Benedikto Tomaševičiaus, žuvusio Rešiotų lageryje 1942 m., anūkas). Jis, Mindaugas, negalėjo nieko nedaryti net totalinio sekimo atmosferoj. Už tai M. Tomonis buvo priverstinai gydomas psichiatrinėse ligoninėse… O po motinos mirties, po “profilaktinio” artimųjų spaudimo jis prisipažįsta seseriai Jūratei apsisprendęs eiti savo keliu iki pat pabaigos… Ir jo kūną lapkričio 5-ąją randa ant geležinkelio bėgių netoli Rasų kapinių, kuriose dažnai aplankydavo M. K. Čiurlionio kapą… Kaip taikliai pastebi vysk. J. Boruta SJ, “ant to paties geležinkelio, kuriuo sovietai į Sibirą trėmė niekuo nenusikaltusius mūsų tautiečius, tarp jų ir Mindaugo senelius”. O kitądien - “tarybinė liaudis taikiai šventė raudonąjį spalį…” Užtat kratų metu ir dingo dalis M. Tomonio kūrinių.

M. Tomonis dirbo Puslaidininkių fizikos institute ir dabartiniame Paminklų konservavimo institute; poetas, jaunųjų rašytojų sekcijos narys, eilėraščius skelbęs Tomo Kuršio slapyvarde (“Poezijos pavasario” almanache, “Literatūroje ir mene”, o 1973 m. net išeivijos žurnale “Metmenys”), parengęs eilėraščių rinkinius “Pro snaigių užuolaidą” ir “Rašmenys ant smėlio”, filosofinę studiją “Žinia”. Šia filosofine apybraiža įrodinėjo sielos nemirtingumą ir išpranašavo sovietinės prievartos žlugimą. Mindaugas savarankiškai studijavo Šventąjį Raštą, Leibnicą, I. Kantą, F. Nyčę, V. Solovjovą, A. Maceiną, Vydūną, nes rengėsi rašyti Lietuvos filosofijos istoriją. O artimiausias jam buvo M. K. Čiurlionis. Ir už tai buvo įvardintas sunkiu ligoniu. O valdžiažmogiai vertė Mindaugo tėvą, buvusį Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytoją, vėliau dabartinės Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos bibliografą “paliudyti” sūnaus ligą. O juk Mindaugas pats augino du sūnus…Absurdo, sovietinio absurdo šmėkla!.. Jos manifestą žinom. Tad Mindaugas parašė “Žinią” - Sielos Nemirtingumo manifestą!

Ir štai vėl lapkričio 5-oji, praslinkus 23-iems metams.

Nacionalinės premijos laureatas poetas Jonas Juškaitis, taikliai cituodamas ir rusų poetus O. Mandelštamą, M. Lermontovą, prisimindamas ir V. Mykolaitį - Putiną, jautriai aptarė 1995-aisiais “Baltų lankų” išleistą M. Tomonio kūrinių rinktinę “Žinia”. Ją sudaro filosofinė apybraiža, skirta M. K. Čiurlionio gimimo 100-osioms metinėms, eilėraščiai, ištraukos iš dienoraščių, laiškai ir dokumentai.

Pasak prelegento, anuomet pasirodę šie mąstymai būtų prilygę valstybiniam perversmui. Jų jėga prilygsta apreiškimo malonės jėgai. Todėl buvę įdomu patirti, kiek čia yra krikščionybės ir Kristaus, kaip M. Tomonio mintis pakyla virš Leibnico monadų, Tjero de Šardeno, Hėgelio ir Kanto idėjų. Ir kas čia yra iš teosofinio mokymo (galbūt Vydūno įtaka?), kuris šiandien gali atrodyti keistas, ir tiek.

Poetas J. Juškaitis prisiminė andai su bauguliu ėmęs į rankas tokio jauno žmogaus (kiti tokio amžiaus tik pradeda kūrybinį kelią) eilėraščius. Ir apsidžiaugęs ta gaivalinga istorine tautos atmintimi, vidine eilėraščių muzika, jų tapybiškumu, savita grafika ir net skyryba. O kūrybinės lemties nuojauta,savotišku skubėjimu (gerąja prasme) M. Tomonis savo eilėraščiais primena Vytautą Mačernį ar austrų poetą Georgą Traklį… Tačiau turėtume būti itin jautrūs, nepamiršti, kokioje atmosferoje (o ir literatūrinėje) buvo realizuojami šie (1970 - 1975 m.) kūrybiniai užmojai. O “Žinia” dar beveik nė neįvertinta. Tai graži užduotis teologams ir filosofams, linkint jiems to paties jautrumo.

Klausėmės skaitomų M. Tomonio eilėraščių, muzikinio dueto dvasingoje ir jaukioje Čiurlionio namų aplinkoje, lietuvių liaudies dainų ir pabandėme visi kartu sugiedoti Mindaugo mylimą “Aušrelę”.

Pasivaišinom arbata ir tikrai nedejavom, nesiskundėm praeities kančiomis ir neminėjom to, ką ir taip žinom. Verčiau pamintijom, kaip išleisti atskirus Mindaugo eilėraščių rinkinius, kurių idealas – tai paminėjo ir J. Juškaitis - “egzistencializmo ir krikščionybės, politinių vizijų ir Dieviškosios muzikos pynė”. Taip, mintis užkariauja atmintį, o “ateitis priklauso tiesai”. Išėjom, dvasiškai nušvitę, pro duris, pro kurias iš šių namų visada išeidavo M. K. Čiurlionis. Ir išvydom aukštą skaidrų dangų.

Dangus nebesimaišė su žeme. Žemė užmigo - tiesiog maironiškai.

Viešpatie, amžinoji šviesa tegu lydi tą, kurio gyvenimas - tiesos ieškojimas. Todėl ir amžinas, su mumis susisiekiantis meilės ir laisvės vertybių ilgesiu. O ilgesys, rašė M. Tomonis, pasaulio būtį nupina.