Aiškumo dėlei reikia trumpai apžvelgti mokslinius tyrimus, kurie skirti taikomujų tyrimų rezultatams įdiegti į praktiką, t.y. visa tai, kas užsienyje vadinama development. Šie darbai pradedami jau turint pradinį, bent “laboratorinio lygio” techninį sprendimą, paprastai apsaugotą patento, ir esant pakankamai realiai tikimybei, kad jo tolimesnis realizavimas duos komercinę naudą daikto savininkui. Išlaidos tokio pobūdžio darbams paprastai daug kartų didesnės už išlaidas taikomiesiems tyrimams ir jos turėtų būti visiškai arba iš dalies sumokamos būsimojo daikto savininko, t.y. firmos arba valstybės institucijų, kurios pagal savo paskirtį privalo pasirūpinti tam tikrais valstybės ūkio sektoriais (pvz., Žemės ūkio ministerija gali užsakyti mokslo institucijoms perspektyvių augalų ar gyvulių veislių išbandymus Lietuvos sąlygomis).

Kadangi tokie darbai iš principo turėtų būti finansuojami ne iš tiesiogiai mokslui skirtų lėšų arba tik dalinai finansuojami iš šio šaltinio, nėra būtinumo mokslo institucijų vertinimo sistemoje turėti atskirą kriterijų, skirtą taikomøjų tyrimų rezultatams įdiegti praktiškai. Aukščiau minėti fundamentinių ir taikomøjų darbų vertinimo kriterijai reikalingi tam, kad valstybė, kaip šių darbų užsakovas, galėtų pasitikrinti, kiek tikslingai eikvojami mokesčių mokėtojų pinigai. Taikomøjų tyrimų įdiegimą praktiškai kontroliuoja konkrečių tyrimų užsakovas (firma, ministerija ir pan.), kuris ir įvertina, ar racionaliai išleisti jo pinigai, ar ne.

Naudojantis mokslinių tyrimų skirstymu į fundamentinius ir taikomuosius, neišvengiamai susiduriama su tuo, kad gana retai galima tiksliai skirti tokių tyrimų tipus. Dažnai fundamentiniai tyrimai duoda praktiškai naudingus rezultatus, o norint padaryti gero lygio taikomuosius tyrimus reikalingi papildomi fundamentiniai tyrimai. Todėl dažnai mokslinis projektas yra abiejų tipų mišinys, su vyraujančiais vieno ar kito tipo elementais. Jeigu reikia formaliai priskirti tyrimus prie vienos ar kitos grupės, tai galima tvarkingai padaryti atsižvelgiant į mokslinio tyrimo tikslą. Jeigu projekto tikslas pažinti - priskiriamas vienai grupei, jeigu - padaryti daiktą - kitai. Vertinami rezultatai - straipsniai, patentai ir t.t. atsiranda nepriklausomai nuo to, kokiai grupei priskirti tyrimai.

Dabartinė SKVC vertinimo sistema apima 34 rodiklius ir primena neblogai žinomus iš komunizmo laikų socialistinio lenktyniavimo rodiklius. Tai yra tipiškas pavyzdys, kai autoriai, siekdami tobulybės, sukūrė tokį griozdišką produktą, kuris net nelabai tinka naudoti. Apie tai liudija triukšmas ir barniai, kurie atsirado pradėjus taikyti tas taisykles. Reziumuojant ankstesnius teiginius, galima pasakyti, kad vertinant mokslo institucijas visiškai pakaktų viso labo 6 rodiklių, skaičiuojamų vienam mokslo darbuotojui arba vienam mokslininkui:
1. Tarptautiniuose žurnaluose spausdintų mokslinių straipsnių skaičius.
2. Lietuvos prestižiniuose žurnaluose spausdintų straipsnių skaičius.
3. Straipsnių, patenkančių į dažniausiai cituojamų mokslo šakos straipsnių tūkstantuką, skaičius.
4. Užsienio patentų skaičius.
5. Parduotų licencijų skaičius.
6. Pajamų už parduotas licencijas kiekis.

Toliau reikėtų aptarti Lietuvos prestižinio žurnalo sąvoką. LMT 1997 11 10 nutarimu prestižiniais pripažinta apie 80 žurnalų, žurnaliukų ir pan. leidinių. Kyla klausimas, ar gali Lietuva, kurios mokslinis potencialas žiūrint europiniu mastu nedidelis, leisti vos ne kiekvienai mokslo Šakai po atskirą (kartais ir po kelis) žurnalus? Atrodo, būtų daug racionaliau, jeigu Lietuvoje būtų leidžiami žurnalai, skirti vienai arba kelioms giminingoms mokslo kryptims. Geras pavyzdys yra “Lietuvos fizikos žurnalas”. Dar geriau būtų leisti bendrą 3 Baltijos valstybių mokslo krypties žurnalą. Prestižiniai žurnalai turėtų atitikti mažiausiai 3 kriterijus: a) straipsniai spausdinami anglų kalba, išskyrus lietuvių kalbos ir literatūros tyrimus; b) apie 50% redkolegijos narių turi būti žinomi užsienio mokslininkai, kiti apie 50% - geriausi Lietuvos specialistai; c) straipsnius turi recenzuoti 2 recenzentai: vienas iš Lietuvos, kitas - iš užsienio. Tokie žurnalai iš tikrøjų galėtų tapti nacionaliniais tarptautinio lygio žurnalais. Svarbu ir tai, kad mokslininkai - Lietuvos gamtos, visuomenės etc. tyrinėtojai, turėtų vietą tarptautinio lygio publikacijoms. Tenka tik apgailestauti, kad LMT, o ir Mokslų akademijai tokie dalykai nelabai rūpi. Įvairūs smulkūs žurnaliukai greitai išnyktų (arba būtų daug geriau, jeigu jų pagrindu būtų leidžiami specifiniai žurnalai specialistams), jeigu LMT nustatytų, kad straipsniai tokiuose, praktiškai be recenzavimo gyvuojančiuose leidiniuose, nepripažįstami ginant disertacijas. Pradžiai būtų neblogai, jeigu LMT pradėtų skirti mokslinius žurnalus nuo žurnalų specialistams.

Norėtųsi atkreipti dėmesį ir į tai, kad laikas būtų nustoti konferencijų, seminarų pranešimų tezes laikyti spausdintais moksliniais darbais. Dabar vos ne kiekvienos disertacijos spausdintų darbų sąraše didžiausia dalis yra tezės. Tezės paprastai spausdinamos “as it is”, t.y. tokios kaip pateiktos, ir jų spausdinimas reiškia tik tiek, kad pateiktas pranešimas atitinka konferencijos tematiką. Tezės nerecenzuojamos, nes dėl informacijos glaustumo nėra galimybių vertinti jų mokslinį turinį. Jeigu disertantas savo mokslinių darbų sąraše surašo tezes, tai reiškia, kad jis turi labai mažai arba visiškai neturi spausdintų darbų, rimtai įvertintų recenzavimo procedūrų metu. Niekas nedraudžia disertantui parašyti, kokiose konferencijose jis dalyvavo su pranešimais, tačiau dėl to nebūtina užteršti mokslinių darbų sąrašą. Normali mokslinės visuomenės nuomonė turėtų būti tokia, kad yra gėda įrašyti tezes į mokslinių darbų sąrašą.

Dar vienas momentas, į kurį norėtųsi atkreipti vertinančių ir administracinių institucijų dėmesį, yra tai, kad vertinimo rezultatai neturėtų būti skubiai naudojami administracinėms išvadoms daryti. Akivaizdu, kad neįmanoma tiksliai įvertinti mokslo lygį buhalteriškai skaičiuojant įvairius rodiklius, net jei jų būtų ne 34, o 134.

Daugybės rodiklių naudojimas nepadeda išspręsti šios problemos, nes mokslo lygio vertinimas nėra formaliais metodais tiksliai išsprendžiamas uždavinys. Galima tik pasakyti, kad jei mokslo institucijoje aukščiau minėtų svarbiausių rodiklių nėra arba jų yra labai mažai, tai padėtis tokioje institucijoje gali būti bloga. Visiems žinoma, kad geri moksliniai kolektyvai susikuria ir geri moksliniai darbai padaromi iš lėto. Darant skubotas išvadas galima išrauti ir perspektyvius daigus, kurių vietoje liks dykvietė. Mokslo institutai turi žinoti aiškias žaidimo taisykles ir tik po 3-4 metų nuo jų taikymo galima pradėti daryti išvadas. Dabartiniu metu svarbiausia yra tai, kad “žaidimo taisyklės” būtų tokio pobūdžio, kad skatintų mokslinių darbų kokybę, Lietuvos mokslininkų konkurentiškumą tarptautiniu mastu. Kaip rodo spaudoje skelbti duomenys, Lietuvos mokslininkai publikuoja mažiausiai mokslinių darbų, lyginant su Estija ir Latvija. Tai yra faktinis įrodymas to, kad LMT, daug metų vairuojanti Lietuvos mokslą, neskatina kokybės siekimo ir, atrodo, net nelabai supranta tokio poreikio. Tai akivaizdu iš to fakto, kad apie 80 žurnalų ir žurnaliukų laikomi prestižiniais.