Prof. Ona Voverienė

Rygos Domo katedra

1998 m. spalio 14-17 d. Rygoje įvyko tarptautinė konferencija "Žodžio laisvė. Cenzūra. Bibliotekos". Ją organizavo UNESCO, IFLA (Tarptautinė bibliotekų asociacijų federacija) ir Latvijos nacionalinė biblioteka. Konferencijoje dalyvavo mokslininkai iš Anglijos, Amerikos, Belgijos, Danijos, Norvegijos, Prancūzijos, Švedijos, Latvijos, Lietuvos, Estijos, Vengrijos, Vokietijos, Rusijos, Slovėnijos, Kroatijos ir kt. šalių. Konferencijoje buvo perskaityti 79 pranešimai. Lietuvai atstovavo Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos mokslininkai – prof. K.Sinkevičius, S.Vėlavičienė, V.Rimša, N. Bliūdžiuvienė, P. Juknienė ir VU prof. O.Voverienė.

Plenariniame posėdyje vieną pagrindinių pranešimų ”Žodžio laisvė pasaulio raidos kontekste” perskaitė mūsų tautietis UNESCO Generalinio direktoriaus pavaduotojas informacijos, informatikos ir komunikacijos klausimais Henrikas Juškevičius. Jo nuomone, šiai tarptautinei konferencijai pasirinktas pats tinkamiausias laikas. Bibliotekos, sparčiai žengiančios į informacinę visuomenę, tampa tos visuomenės kūrimo pagrindiniu subjektu ir joms tenka vienas svarbiausių uždavinių – ginti žmonių teisę į informaciją, pagrindinę priemonę demokratinei visuomenei kurti ir jai stiprinti. Tai – viena pagrindinių UNESCO strateginių krypčių 1996-2001 m. Visuotinos žmogaus teisių deklaracijos 19 straipsnyje sakoma: ”Kiekvienas turi teisę į žodžio laisvę; ši teisė taip pat apima galimybę savo nuomonę reikšti viešai, taip pat siekti, gauti ir perduoti informaciją ir idėjas visomis žiniasklaidos priemonėms ir nepaisant sienų”.

Pranešėjas pasmerkė tokią visuomenę, kuri orientuota tik į ekonomiką. Tai iliustravo Rusijos pavyzdžiu. Jo nuomone, visuomenės plėtros sėkmę gali sąlygoti tik žmogaus laisvė, jo teisės, laisva spauda ir kitos demokratinės vertybės. Žiniasklaidai dažnai pateikiamas klausimas: kas tai yra žurnalistika? Misija ar komercinė veikla? Šia proga jis pacitavo žymaus lenkų žurnalisto Adamo Michniko žodžius: ”Žurnalistika – be komercijos, tai bankrotas. Bet žurnalistika be aukštų idealų – tai cinizmas”. Baigdamas savo pranešimą, H.Juškevičius pakvietė kurti laisvą ir demokratinę visuomenę, kurioje pakaktų maisto ne tik kūnui, bet ir sielai.

Konferencijoje veikė 3 sekcijos: 1) žodžio laisvė ir laisvas priėjimas prie informacijos, 2) cenzūros anatomija. Istorinis aspektas, 3) žodžio laisvė ir šių dienų cenzūra. Cenzūra ir demokratija. Cenzūra ir valdžia.

Jau patys sekcijų pavadinimai atskleidžia pranešimų problematiką. Posovietinėje erdvėje ji visose šalyse panaši: totalitarinės valstybės cenzūra, uždraustos literatūros specialieji fondai, baudžiamoji teisė už uždraustos literatūros skaitymą ir platinimą. Taip pat buvo organizuota diskusija “Cenzūra šiandien ir Hitlerio “Mein Kampf” – leisti ar drausti skaityti?” Diskusijai vadovavo švedas Karlis Kangeris ir latvis Uldis Krastinš. Tarp kitų pasisakiusiųjų šia tema buvo ir Lietuvos atstovė prof. O.Voverienė.

Mūsų respublikos mokslininkai savo pranešimuose nagrinėjo tokias problemas: J.Tumelis savo pranešime supažindino su okupacinių režimų Lietuvoje XIX a. pab. – XX a. cenzūros formomis ir metodais, cenzūros vaidmeniu, stabdant lietuvių kultūros raidą.

Jo mintį tęsė Vytautas Rimša, smulkiau apžvelgęs pagrindines cenzūros sąvokas: preliminari, represinė, karinė, Bažnyčios, valstybinė, militarinė-okupacinė ir karinė, spaudos cenzūra. Jis taip pat pateikė sociologinio tyrimo rezultatus apie skaitybą tarpukario Lietuvoje, palygino skaitymo struktūrą su literatūra, kuri sovietmečiu buvo saugoma uždraustos literatūros fonduose ir padarė išvadą, kad sovietmečiu skaitybos struktūra labai pakito, faktiškai buvo sugriauta, kelios žmonių kartos Lietuvoje buvo ugdomos, primetant svetimą kultūrą ir pasaulėvaizdį.

Prof. K.Sinkevičius savo pranešime “Juodieji sąrašai” uždraustų knygų ir autorių bei literatūros klasikų rodyklės 1949 – 1953 m.” supažindino su Glavlito veikla Lietuvoje, kaip jau sako pats pranešimo pavadinimas, sudarant “juoduosius” knygų ir jų autorių sąrašus. Jau 1941 m. pavasarį Glavlito “juoduosiuose sąrašuose” buvo 167 autoriai, tarp jų Lietuvos Prezidento Antano Smetonos knygos ir jis pats, Juzefas Pilsudskis ir kiti. 1949 m. “juodasis sąrašas” pailgėjo. Jame buvo jau 295 autoriai, tarp jų V.Čerčilis, D.Eizenhaueris, J.Broz Tito, Ž.P.Sartras, Andre Morua ir kt. 1953 m. sąrašas pasipildė dar 53 autorių iš Vokietijos, Čekoslovakijos, Šveicarijos, Lenkijos, Prancūzijos ir kt. šalių, jau nekalbant apie Lietuvos autorius. Iš Lietuvos bibliotekų fondų 1945 – 1946 m. cenzūros buvo “išimta” 240 tūkst., 1947 m. – 189 tūkst., 1948 m. – 71 tūkst., 1949 m. – 40 tūkst., 1950 m. – 158 tūkst. knygų.

Kaip atsvara 450 autoriams, žymiausiems Lietuvos rašytojams, filosofams, mokslininkams, įtrauktiems į “juoduosius sąrašus”, buvo sudaryti 264 literatūros klasikų sąrašai. Jų knygos gavo leidimą būti bibliotekose. Į tą sąrašą įėjo 95 rusų tarybiniai autoriai, 41 prancūzų, 22 anglų, 14 vokiečių, 8 lenkų, 4 lietuvių, 3 baltarusių, 2 estai, 1 danas, kitų tautų autorių nebuvo.

P. Juknienė pranešime “Glavlito sudaryti lietuvių leidinių “juodieji sąrašai” 1944 – 1954 m.” supažindino su Glavlito organizacine veikla, KP CK vaidmeniu, naikinant Lietuvos kultūrą, Glavlito vadovo A.Malygino pastangomis sunaikinti kuo daugiau lietuviškų knygų. Jo potvarkiais ir parašu patvirtintais “juodaisiais sąrašais” Lietuvoje 1944 – 1956 m. iš bibliotekų buvo išimta ir sunaikinta 7 343 683 egz. knygų ir kitų leidinių.