Praėjusią vasarą Lietuvoje lankėsi politologas iš JAV prof. Tomas Remeikis su žmona. Jį tekdavo matyti Vilniaus universiteto konferencijose bei kultūriniuose renginiuose. Profesorių pažįstame ir kaip Mokslo ir kūrybos simpoziumų tarybos JAV narį. Prieš išvykdamas profesorius Tomas Remeikis sutiko duoti mūsų laikraščiui interviu. Ko gero, kai kurios pašnekovo mintys susilauks nevienareikšmio skaitytojų vertinimo.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Gerbiamas profesoriau, kokių sumanymų turėjote vykdamas į Lietuvą? Ar viską pasisekė įgyvendinti?
       Aš artimai bendradarbiauju su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutu, įvairiais būdais dalyvauju jo veikloje. Leidžiame politologijos žurnalą, leidybai naudoju savo fondo lėšas. Pats paskaitų neskaitau, nes susikaupė visa krūva akademinių darbų, kuriuos norėčiau užbaigti ir paskelbti.
       Taip pat norėjau susitikti su politiniais įvairaus rango vadovais, pasitikrinti savo žinias apie tai, kas iš tikrųjų vyksta Lietuvos politikoje. Susitikau su kultūrininkais, turėjau progos pasidžiaugti ir kultūriniais renginias, mokslinėmis konferencijomis. Turiu pastebėti, kad kultūros ir mokslo srityse esama nepaprasto atsigavimo. Nueini į knygynus ir randi tikrai labai daug gerų knygų. Visa bėda, kad negaliu jų visų parsivežti.

Lietuvoje gyvenančių kita problema: vežti nereikia, bet įsigyti gali toli gražu ne kiekvienas norintis.
       Amerikiečio akimis, čia knygos nepaprastai pigios, bet aš suprantu Lietuvos žmones - jų pajamos nepakankamos, kad būtų galima esamomis gėrybėmis naudotis.
       Ir vis tik pastebiu labai ryškius postūmius ir atsigavimą, kad ir lyginant su 1990 - 1993 m. Kultūros veikėjai suprato, kad geras dėdė jiems pareigų neduos ir veikti reikia pradėti patiems laisvos rinkos, laisvo konkurso pagrindu - taip natūraliai atrenkami talentai. Nors, tiesą sakant, dar esama ir senų pažiūrų, kai vertinama ne tai, ką tu žinai, bet ką pažįsti. Mano nuomone, kuo valstybė mažiau kišasi į kultūros reikalus, kuo mažiau finansuos, tuo kultūrai bus geriau.

O mokslui ar taip pat bus geriau, kai valstybė mažiau kišis, taigi ir finansuos?
       Sakyčiau, kad pinigų galbūt reiktų net ir daugiau duoti. Bet problema ta, kad čia dar nėra privačių universitetų, diplomus teikiančių privačių aukštųjų mokyklų. Tai didelė neigiamybė. Net Vytauto Didžiojo universitetas praktiškai išlaikomas valstybės. Tuo būdu valstybė visada pasilieka galimybę įsikišti nustatant mokslinės veiklos kryptis ir pan. Lietuvos sąlygomis gal tai ir normalu, aukštajame moksle galima rasti ir pliuralizmo, bet man kelia nerimą, kad aukštasis mokslas yra savotiškai chaotiškas. Daug esama neracionalumo, ypač administracinio. Tos skiriamos lėšos panaudojamos neefektyviai.
       Be to, universitetai kuriasi spontaniškai, be jokios strategijos. Tokie Vyriausybės nutarimai, kad tik 30 proc. studentų gali mokėti už savo mokslą - tai nesusipratimas. Aukštosios mokykos turi atsidaryti, sudemokratinti priėmimą ir sudaryti aukštojo mokslo galimybes kuo platesnei visuomenės daliai. Tegu pačios mokyklos išsijoja tuos, kurie nėra tinkami studijuoti. Ta egzaminų sistema, man atrodo, yra elitinio pobūdžio ir ją reikėtų smarkiai demokratinti. Be to, svarbu siekti, kad universitetai nesisteigtų spontaniškai ir nekartotų tų pačių programų, kurios dažnai yra neracionalios, nes dubliuojamos įvairiose aukštosiose mokyklose. Ikibakalaurinių aukštųjų mokyklų, pvz., koledžų, tinklą plėsti reikia taip, kad jie būtų prieinami ir provincijos, miestelių, kaimų jaunuoliams; kad naudodamasis savo privačiu transportu studentas galėtų derinti darbo ir mokslo poreikius. Toks aukštojo mokslo praplėtimas būtų įmanomas ir pasitelkiant privačias lėšas. Kraštui būtų nauda. Jūs nežinote, kokie aukso gabaliukai guli smėlyje.

Ar Lietuvoje daug randate savo minčių šalininkų?
Man atrodo, kad dar daug išliko sovietinių pažiūrų. O studijų sistemoje pastebiu vyraujant europinį modelį, kuris elitinis - gal tinka Lietuvai, o gal ir ne. Dažnai veikiama nesąmoningai, daroma tik tai, kas žinoma, mažai atsižvelgiama į alternatyvas.

Jūs pritariate, kad amerikietiškos švietimo sistemos modelis būtų taikomas Lietuvoje?
       Siūlyčiau paimti bent kai kuriuos amerikietiško modelio elementus. Mokslo prieinamumas, demokratinis aspektas, humanistinis požiūris į studentus, galimybė žmogui studijuoti visą gyvenimą ir neribojami kursai - patrauklūs ir sektini dalykai. Amerikoje studijos kartais tęsiasi 10 ir daugiau metų - jei žmogui tenka dirbti ir užsidirbti.

Tokį ilgą studijavimo laikotarpį Jūs vadinate sektinu?
       O kodėl ne? Studijuodamas, tegu ir ilgai, žmogus vis viena gilina žinias. Per tuos 10 metų labai pasikeičia pats žinių turinys, tad ilgai studijuojantis net ir laimi, nes gauna naujausias tos srities žinias. Žmogus gali sužinoti universitetinių dalykų būdamas bet kokio amžiaus. Esu turėjęs studentų, kuriems buvo 60 ir net 70 metų.

Tačiau ar gali valstybė, visuomenė iš tokio studento tikėtis didesnės naudos?
       Matote, mokslas žmogų apšviečia, padaro tauresnį, sąmoningesnį pilietį. Antra vertus, daugelis tų žmonių, nors jie ir pensininkai, savanoriškai dirba įvairiose įstaigose, tegu tik dalį laiko. O žinios juos padaro humaniškais ir sąmoningais visuomenės gyvenimo dalyviais. Kodėl žmogui - didžiausiai vertybei - neleisti savęs šviesti, jeigu jis turi noro, laiko ir lėšų? Kodėl jam neiti į aukštąją mokyklą, neklausyti filosofijos, istorijos ar muzikos paskaitų? Žmogiškoji saviraiška to reikalauja.

Kalbame apie amerikietiškojo švietimo modelio kai kurias ypatybes. Bet visos šio modelio teigiamybės pasiekiamos privačiu pagrindu - mokant savo pinigėlius.
       Iš dalies taip. Valstybiniai universitetai vienokiu ar kitokiu būdu ir finansuojami valstybės. Jie nefinansuoja studentų, paprastai studentai moka už mokslą, tik gerokai mažesnis negu privačiuose universitetuose. Tiesa, toks privatus Harvardo universitetas turi daug užsakymų ir iš valstybės, todėl iš jos gauna ir lėšų. Bendrai paėmus visi studentai kokį nors mokestį moka. Tačiau dvimetėse kolegijose, kurios parengia pereiti į bakalauro programą, mokestis yra labai mažas. Kiekvienoje valstijos apskrityje yra net po kelias tokias vietines kolegijas, ir jos visiškai prieinamos visiems norintiems studijuoti. Tai galimybė žmogui išmėginti savo jėgas.
       Apskritai valstybė turėtų finansuoti patį universitetą, o stipendijas duoti tik labai ribotam skaičiui studentų. Tam tikrą kiekį lėšų universiteto, fakultetų infrastruktūros išlaikymui turi duoti patys studentai. Amerikoje stipendijų beveik atsisakyta, jas gauna patys gabiausi. Stipendijos ar valdžios parama skiriama pagal reikalą. Kiekvienas studentas pristato duomenis apie savo ekonominę padėtį ir pagal tai valdžia gali tiesiogiai užmokėti už jo mokslą arba suteikti garantiją paskolai. Skolos grąžinamos baigus mokslą; jos gali tęstis ilgą laiką mokant nedidelius procentus. Mat valstybė garantuoja bankams ir šie nieko nepraranda, tad paskolos labai plačiai naudojamos. Dalis baigusiųjų universitetus, gavę gerus darbus, per kelerius metus skolas grąžina.

Mūsų pokalbis pakrypo į aukštąsias mokyklas ir studijas. O ką Jūs galvojate apie mūsų valstybinius mokslo institutus, kurių turime 29. Jų ateitis gana miglota. Jie gauna nepakankamą finansavimą iš biudžeto, darbuotojai neužtikrinti dėl rytojaus.
       Dideli mokslo institutai – tai senas modelis, likęs iš sovietinių laikų. Tie institutai vis dar gana smarkiai atsiskyrę nuo aukštųjų mokyklų ir savo žiniomis nepakankamai dalijasi su augančia jaunąja karta. Mano nuomone, institutai turėtų būti integruoti į aukštąsias mokyklas. Gal su viena kita išimtimi. Reikia iš tų institutų darbuotojų reikalauti, kad jie turėtų bent tam tikrą paskaitų krūvį. Kitą laiką gali skirti darbui laboratorijose, tyrimams.
       Apskritai man sunku suprasti tų institutų egzistavimo prasmę. Ką jie padaro – tai eksportuoja į kitas šalis mūsų valstybės lėšomis parengtus žmones. O juk būtina siekti, kad aukštųjų mokyklų dėstytojai gautų pakankamai didelius atlyginimus, kad nesigundytų ieškoti “medaus pasaulio”.

Ar galime kalbėti apie lietuvių išeivijos mokslą? O gal jis integruotas į kiekvienos valstybės, kuriose tie išeiviai gyvena, mokslą ir kalbėti apie mūsų išeivijos mokslą, kaip tam tikrą išskirtinę veiklos sritį, nėra jokios prasmės? Įdomu sužinoti Jūsų požiūrį.
       Ne visai suprantu Jūsų klausimą. Gal jį galima būtų kaip nors kitaip suformuluoti? Yra išeivijos mokslininkai - tai išeivijos dalis. Jie savo mokslinius darbus dirba universitetuose, laboratorijose. Karts nuo karto mes susiburiame. Veikia tam tikros draugijos, buvo Lituanistikos institutas, kuris dabar praktiškai nebeegzistuoja. Buvo subūręs humanistinės srities žinovus, kurie rengdavo konferencijas, leisdavo studijų seriją, spausdindavo įvairius darbus, monografijas. Ta prasme išeivijos mokslas egzistavo.
       Dar tebeveikia Gydytojų sąjunga, Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjunga, leidžiami žurnaliukai, bet jie daugiau informacinio pobūdžio, nors yra lietuviškai parašytų straipsnių iš psichologijos, medicinos. Tad šiuo požiūriu buvo galima kalbėti apie išeivijos mokslą.
       Šiuo metu padėtis kritiška. Jaunų mokslininkų nėra daug, ir tie patys labiau integruoti į Amerikos mokslininkų gyvenimą. Lietuva nepriklausoma, ir nebeliko motyvacijos, kad mes čia dirbame Lietuvos labui. Pradedama nuleisti rankas. Dešimtajame mokslo ir kūrybos simpoziume jau vyravo iš Lietuvos atvykę mokslininkai. Nepajėgiame sutraukti jaunesniųjų, kurių dar šiek tiek yra. Nepajėgta jų įtraukti.
       Apskritai dabar mažiau jaunų žmonių eina į universitetus, kolegijas, į tyrimų sritį. Gal ir dėl to, kad universitetuose dabar labai sunku gauti darbo. Pasirinkimas ribotas, todėl jaunimas daugiau traukia į privatų sektorių. Perspektyvos nėra itin malonios.

Ar nėra tam tikro atotrūkio tarp vyresniosios kartos išeivijos žmonių ir jaunosios, jau ne Lietuvoje išaugusios kartos?
       Ne, aš taip nemanau. Kartų požiūriu mes buvome labai gerai integruoti. Iš Lietuvos pasitraukę geriausi profesoriai ir mes, Amerikoje baigusieji mokslus, labai artimai bendradarbiavome. Taip buvo Lituanistikos institute, tą patį mačiau Inžinierių bei architektų sąjungoje, taip pat Gydytojų sąjungoje. Skirtumas gal tas, kad jaunesnieji akademinės srities žmonės mažiau suinteresuoti tokia veikla. Bet kartų problema, mano nuomone, neegzistavo, bent jau akademinėje mokslinės veiklos srityje.

Visada Lietuva laukdavo paramos iš JAV lietuvių. Bet dabar padėtis pasikeitė. Atkūrus Lietuvos valstybę, matyt, dabar jau išeivija gali tikėtis tam tikros paramos ir visų pirma lietuvybės palaikymui?
       Manau, kad yra daug būdų, kaip galima būtų padėti. Nors JAV išeivija pakankamai turtinga, tad finansinės paramos prasme ypatingo reikalo nėra. Turime didelius fondus, pvz., Lietuvių fondą, kurio kapitalas yra arti 10 mln. dolerių. Iš gaunamų už šią sumą procentų jau galima finansuoti pagrindines kultūrines, švietimo sritis.
       Yra ir kitų fondų bei fondelių, tad materialinės paramos mums mažiausiai reikia. Reiktų daugiau intelektinio impulso, paskatinimo ir pan. Po nepriklausomybės atkūrimo mūsų žmonių suinteresuotumas išlaikyti lietuvybę gerokai sumažėjo. Mat visada galima grįžti į Lietuvą, tad ir lietuvybės išsaugojimui JAV lyg ir nėra ankstesnės būtinybės. Svarbiausias noras – matyti laisvą Lietuvą – išsipildė, tad ir darbų lietuvybės labui motyvacija labai sumažėjo. Kadangi susidarė tokia situacija, tai ir aš, pvz., daugiau dėmesio kreipiu į darbus bei užsiėmimus čia, Lietuvoje.

Dešimtojo mokslo ir kūrybos simpoziumo organizacinio komiteto pirmininkas Bronius Juodelis pokalbyje renginio metu pabrėžė, kad lėšų simpoziumui gauti buvo labai nelengva ir organizatoriai bent jau pradžioje buvo atsidūrę gana keblioje padėtyje.
       Ponas B. Juodelis dirba finansų srityje, tad jam svarbu, kad viskas vyktų sklandžiai. Nėra taip blogai. Organizatoriai lėšų gavo pakankamai, bet jų nenaudojo kaip reikia. Lietuvių fondas skirstydamas lėšas dažnai daro klaidų – kartais skiria beprasmiškiems dalykams. Bet tai jau išeivijos vidaus prioritetų problema. Ne visada minėti fondai ir fondeliai teisingai tuos dalykus sprendžia. Apskritai žvelgiant, tai tie simpoziumai patys išsilaiko – iš registracijos mokesčių, šiek tiek surenkama iš visuomenės, parodų, pokylių ir pan. Išeivijos mokslininkai paprastai atvyksta savo lėšomis, tad organizatoriams nieko nekainuoja. Iki šiol mes išsilaikydavome iš to, ką patys padarydavome. Šį darbą dirbdavo savanoriai nieko negaudami.

Ačiū, profesoriau. Gal pabaigoje norėtumėte ką nors pridurti?
       Ačiū už kantrybę. Nežinau, kiek bus Jums naudingas šis pokalbis, bet bendrauti buvo malonu.

Gedimino Zemlicko nuotrauka