“Baltoji knyga” - mokslo visuomenės bestseleris

Gediminas Zemlickas


T. Gronner, ES, prof. R. Sližys,
prof. V. Domarkas, dr. A. Woollard, IPS 		Lapkričio 18-19 d. Lietuvos Respublikos Seimo trečiuosiuose rūmuose vyko respublikinė konferencija “Aukštojo mokslo reforma Lietuvoje”. Ją organizavo ir rėmė Europos Sąjungos PHARE programa kartu su Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija.
Daugiausia laiko konferencijoje bei diskusijose buvo skiriama Lietuvos aukštojo mokslo “Baltosios knygos” ir Lietuvos aukštojo mokslo įstatymo projektams aptarti. Atsiliepimus apie “Baltosios knygos“ projektą analizavo jo rengėjai prof. Algirdas Čižas, prof. Vincentas Dienys, prof. Vladislavas Domarkas, dr. Vladislovas Guoga, dr. Rimantas Vaitkus ir dr. Algirdas Žalys.
Diskusijose kalbėjo Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos aukštųjų mokyklų rektorių konferencijos, Lietuvos aukštesniųjų mokyklų direktorių asociacijos, Lietuvos mokslo akademijos, Lietuvos studentų sąjungos ir Lietuvos valstybinių mokslo institutų direktorių konferencijos atstovai.
Konferencijoje ir diskusijose dalyvavo Europos Komisijos atstovas, ekspertai iš Airijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos ir Vokietijos.

Šalies mokslo ir studijų ateitimi susirūpinusioje visuomenėje Lietuvos aukštojo mokslo “Baltosios knygos” projektas tapo savotišku bestseleriu. Šitokią išvadą galima daryti atsižvelgiant į tai, kiek kartų projektas buvo svarstytas ir kiek dėl jo diskutuota. “Baltoji knyga” buvo pristatoma aukštųjų mokyklų rektoriams ir Lietuvos mokslo tarybos nariams (kai kuriuos (šio posėdžio) pranešimus spausdinome ML Nr. 20), apie šį projektą daug kalbėta Lietuvos studijų ir mokslo institucijų senatų (tarybų) konferencijos susirinkime lapkričio 16 d., pagaliau šiam projektui buvo skirtas ir Lietuvos mokslininkų sąjungos renginys (lapkričio 26 d.).

Šiame rašinyje ir remsimės ekspertų pastabomis, vertinimais bei perteikta patirtimi.

“Valdymas” - lietuviams baugus žodis

Konferencijos dalyviai: UAB "Alna" generalinis direktorius Valentinas Milaknis ir Lietuvos aukštesniųjų mokyklų direktorių asociacijos prezidentas Gintautas Bražiūnas
Svečias iš Anglijos spėja, jog žodis "valdymas" lietuvių kalboje turi tam tikrą bauginančią, o gal ir grėsmingą prasmę, nes "Baltosios knygos" skirsnis "Aukštojo mokslo valdymas" sukėlė itin daug komentarų, nuogąstavimų, kartais ir kai kurių kalbėtojų susierzinimą. Rektorius jaudino tai, kad aukštosiose mokyklose, nesitenkinant akademinius reikalus tvarkančio senato darbu, siūloma steigti valdybą ar tarybą, kuri spręstų strateginius valdymo ir ryšių su visuomene klausimus. "Baltosios knygos" projekto autorių nuomone, tokios valdybos būtų atsakingos už aukštosios mokyklos atskaitomybę valstybei ir visuomenei, pagaliau tai būtų prielaida mokyklos finansinei autonomijai sukurti. Rektoriai šiame pasiūlyme įžvelgia centralizuoto valdymo siekį, taigi ir aukštosios mokyklos autonomijos ribojimą.

Į diskusiją šiuo klausimu įsiterpęs Alan Lloyd (Anglija) prisipažino nustebęs, kad lietuviai tarsi būtų pamiršę rinkos ekonomikos prigimtį ir rinkos santykių įtaką aukštajam mokslui. Pasaulis keičiasi nepaprastai sparčiai, vis didesnė paslaugų srities vertė, kuri remiasi naujausiomis technologijomis, vis labiau mažėja sunkiosios pramonės šakų įtaka. Todėl, kaip primena DAAD ekspertas, ypatingą reikšmę įgyja žmogiškųjų išteklių planavimas. Tai sudėtingas dalykas, tačiau bet kuriuo atveju ir ateityje bus reikalingi gerai parengti, išsilavinę specialistai. Studentai privalo susipažinti su šiuolaikinėmis technologijomis, įgyti bendravimo įgūdžių, išmokti užsienio kalbų ir įprasti dirbti grupėse, nes pramonėje reikia grupinio darbo. Tik tokiu atveju darbo rinkoje praradus vertę vienai ar kitai veiklos sričiai darbuotojui pavyktų persiorientuoti į kitą veiklą. Tų įgūdžių mokys tradiciniai universitetai ir būsimos neuniversitetinės aukštosios mokyklos - kolegijos. Bet kas tarp šių dviejų polių? Alan Lloyd iš “Baltosios knygos” projekto sakė negalįs suprasti. Remdamiesi savo šalių patirtimi, užsienio ekspertai prognozavo, kad kolegijų reikšmė ateityje turėtų sparčiai išaugti. Laukiam pasiūlymų.

Universitetams norima padėti?


Dr. H. Thomas, IPS, S. Puirseil (Airija), dr. A. Woollard, IPS, E. Dhondt, ES,
prof. H. D. Daniel, DAAD, T. Kälvemark, DAAD, dr. E. Frackmann, DAAD

Kalbėdamas apie universitetų valdymą ir jų atskaitomybę visuomenei, p. Alan Lloyd Lietuvos rektoriams pataria galvoti pirmiausia ne apie grėsmę, bet apie naujas galimybes. Pavyzdžiui, Anglijos universitetų tarybų nariai yra ir suinteresuoti asmenys, kurie universitetų valdymą daro profesionalesnį, praturtina finansinės veiklos patirtimi. Juk rektoriai nėra valdymo profesionalai. Tokia tarnyba ar valdyba atstovaudama visuomenės ir valstybės interesams, pasak eksperto, nebūtinai turi būti tik valdymo centralizavimo įrankis.

Pasak kitų kalbėtojų, Anglijos vyriausybei draudžiama kištis į studijų programas, universitetų finansinė kontrolė taip pat nėra pernelyg drakoniška. Sistema gana paslanki, universitetams paliekama nemaža veikimo laisvė.

P. Edgar Frackmann priminė Vokietijos universitetų nuostatą, kaip ten suprantami akademinės laisvės principai. Autonomijos pagrindas - glūdi atskiro tyrinėtojo, dėstytojo akademinė laisvė. Rektoriaus pareiga - derinti atskiro tyrinėtojo, dėstytojo ir aukštosios mokyklos tikslus, kurie ne visada sutampa. Jei rektoriui prireikia visuomenės paramos, tai valdyba ją ir suteikia – taip veikiama JAV universitetuose. Valdyba šiuo atveju būtų viršesnė už rektorių – toks modelis kaip tik ir svarstomas Vokietijoje, kuri išgyvendama pereinamąjį laikotarpį mėgina rasti mažiausiai skausmingą būdą, kaip pereiti prie didesnės aukštųjų mokyklų atskaitomybės visuomenei. Tuo atveju universitetų valdybos būtų vyriausybės įrankis stiprinant savo įtaką aukštosiose mokyklose, nes bet kokia autonomija turi būti derinama su atskaitomybe ir atsakomybe.

Dėmesys neuniversitetiniam aukštajam mokslui


"Baltosios knygos" projekto vienas iš rengėjų
– prof. Algirdas Čižas 		Kai kuriuos mūsų rektorius erzina tai, kad vienam studentui universitete skiriama tik 1,5 karto daugiau lėšų negu besimokantiems aukštesniosiose mokyklose, nors pastarosiose nerengiami net bakalaurai. O kaip Vakaruose?

Svečias iš Vokietijos pripažino, jog dar ne visi niuansai tarp universitetinio ir profesinio mokymo galutinai išnagrinėti net ir jo šalyje. Mat daugelį vertybių tenka perkainoti. Vokietijos koledžuose mokosi 30 proc. studentų, universitetuose - 70 proc.

Koledže mokytis pigiau, nes ten profesorių krūvis net 2-3 kartus didesnis negu universitete. Bet kitose srityse mokymasis koledže yra net brangesnis, kadangi juose mažiau studentų. Beje, Olandijoje padėtis kitokia: koledžuose mokosi 70 proc., o universitetuose – 30 proc. studentų. Toks santykis atspindi šios šalies darbo rinkos poreikius ir jaunimo ketinimus.

Apskritai Europoje vis svarbesnė reikšmė skiriama neuniversitetiniam aukštajam mokslui. Esama didelės įvairovės tarp profesinių ir universitetinių studijų, kai kuriose šalyse (Belgijoje, Norvegijoje, Suomijoje) pastebimas ir tam tikras šios dvipakopės sistemos susiliejimas.

Lietuvos politechninio pobūdžio aukštosiose mokyklose – būsimosiose kolegijose – studentai turės išmokti bendrauti su verslo ir pramonės darbuotojais. Kintant santykiams tarp mokslo ir verslo, šis ryšys turės nuolat stiprėti, nes santykiai verslo ir mokslo rinkoje nuolat keičiasi. Todėl labai svarbu siekti mokslo programų lankstumo. Ekspertai pripažino, jog kolegijose daug dėmesio reikia skirti ir moksliniams tyrimams, suprantama, taikomojo pobūdžio.

Dalį iečių jau sulaužė prancūzai


Dr. J. Eberhardt, DAAD 		P. Edward Dhondt, Europos aukštojo mokslo institucijų asociacijos atstovas, pastebi vieną Senojo žemyno politechnikos institutų tendenciją – jie žūtbūt siekia tapti universitetais. Pasak svečio, tai nėra gera strategija. Geriau išlaikyti savo specifiką, bet užtat neišnykti dideliame aukštojo mokslo debesyje.

Ekspertas iš Švedijos, p. Torsten Kälvemark, Lietuvoje paskutinį kartą lankęsis š. m. balandžio mėn., pastebėjo, kad per tuos mėnesius labai daug padaryta. "Baltoji knyga" esanti geras tolesnės diskusijos pagrindas, o tai svarbiausia. Ekspertas neabejoja, kad aukštojo mokslo reformos rezultatai bus geri. Tačiau jis girdi lietuvius kalbant, jog jie norį, kad Lietuvos aukštojo mokslo sistema būtų panaši į Vakarų Europos. Bet nėra tokios – Vakarų aukštojo mokslo sistemos.

Airijos, Portugalijos, Švedijos aukštojo mokslo sistemos labai skirtingos, tačiau niekas iš tose šalyse gyvenančių nesiūlo perimti svetimos, kokia gera ji bebūtų. Tiesa, retai kurioje valstybėje nesiekiama tobulinti savąją sistemą, dėl to kyla daug diskusijų. Geras pavyzdys – Prancūzija. Ten ypatinga sistema: yra universitetai ir vadinamos “didžiosios mokyklos”. Verda karšti debatai, Švietimo ministerija nori, kad moksliniai tyrimų centrai, atskiri institutai susivienytų su aukštosiomis mokyklomis. Ministras – mokslo atstovas, tad galvoja, jog ši sąveika turi būti glaudesnė. Štai kodėl geranoriškasis ekspertas iš Švedijos ir siūlo lietuviams pagalvoti: gal iš tiesų laimėtume, geriau įsigilinę į Prancūzijos patirtį? Kam mums laužyti visas ietis, jeigu dalį jau sulaužė prancūzai.

Laisvė svarbiau už statistiką

Štai suomiai nori dvipakopės aukštojo mokslo sistemos, o švedai patenkinti turėdami vienpakopę, kuri jiems nesudaro jokių kliūčių aukštosiose mokyklose rengti net vaikų darželių auklėtojas. Studijų programas Švedijoje valstybė mažai reglamentuoja, bet daktarų laipsnių teikimo tvarka reguliuojama. Dėl to iškyla tam tikrų sunkumų statistikams, bet laisvė svarbiau. Rinkos ekonomikos sąlygomis svarbu būti paslankiems, studijų programas tenka peržiūrėti ne tik kas metai, bet ir kiekvieną semestrą.

Švedijos universitetai plačiau naudojasi akademine laisve, bet autonomija netrukdo būti atskaitomingiems. Garantas – universiteto valdyba, kurią sudaro neuniversitetinės aplinkos žmonės. Regis, dėl to didesnių nepatogumų universitetai nepatiria – priešingai. Ekspertas T. Kälvemark žino, kad vieno universiteto valdybos pirmininkas – aukštas “Volvo” kompanijos pareigūnas, kito – valstybės sektoriaus tarnautojas. Tačiau nerasime valdybos pirmininko politiko, kadangi jo į tokią vietą nepaskirs – tai principinis dalykas. Gal šis mažas, bet esminis niuansas išsklaidys Lietuvos universitetų, ypač rektorių, nerimą?

Beje, mūsų akademinės visuomenės nariams labai sunku susitaikyti dėl kitos “Baltosios knygos” siūlomos nuostatos – rektoriaus tvirtinimu ar, neduokdie, skyrimu į tas pareigas. O kaip tvarkosi švedai? Ten universitetų rektorius renka akademinės bendruomenės, bet tvirtina Vyriausybės. Dėl tokio “pasikėsinimo” į akademinę laisvę ir autonomiją dar, regis, niekas nepatyrė insulto. Priešingai rektoriai patys pageidavo gauti Vyriausybės pritarimą – tai kartu ir jų profesinio, mokslinio ir kitokio autoriteto pripažinimas. O kas, jeigu išaiškėja, kad rektorius “atsisėdo ne į savo roges”? Jokia Vyriausybė ar Premjeras Švedijoje neturi teisės rektoriaus iš pareigų atleisti, tokiu atveju tektų ieškoti kitų būdų, kaip jį pakeisti.

Apskritai tradicinės demokratijos valstybėse sugebama rasti įvairius taip pat ir tarpinius veikimo mechanizmus, kurie leidžia veikti, ieškant pusiausvyros tarp akademinės laisvės principo ir valstybės bei visuomenės kontrolės būtinumo.

DAAD ekspertas lietuviams visai nesiūlo strimgalviais periminėti švediškus modelius. Visgi šaltakraujiškasis skandinavas prisipažino truputį sumišęs dėl “Baltosios knygos” siūlomų gausybės tarybų ir valdybų – gal geriau būtų kai kurias jų suvienyti?

Kada pabus studentai?


VU studentų atstovybės
prezidentas R. Simaitis 		Užsienio ekspertai vienareikšmiškai pripažino, kad Lietuvos studentų atstovai neaktyviai dalyvauja aukštojo mokslo valdyme. Dr. Harold Thomas iš Anglijos firmos IPS priminė, kad jų šalyje universitetų komitetų veikloje studentai aktyviai dalyvauja nuo 1960 metų. Jie gali išreikšti jaunimo mintis ir jausmus - į tai stengiamasi atsižvelgti. Bet nederėtų perlenkti lazdos. Keistai skambėtų studentų reikalavimas pašalinti nepatinkantį dėstytoją – Anglijos studentai tokios teisės neturi. Kai svarstomi universiteto darbuotojų ar pačių studentų reikalai, jiems tenka apleisti komiteto posėdį – ir niekas dėl to nesipiktina.

Eksperų požiūriu, Lietuvos bendrojo lavinimo mokykla atitinka Europos Sąjungos reikalavimus. 12 metų mokymo trukmė daro teigiamą įtaką ir aukštojo mokslo kokybei. Blogai, kai posovietinėse šalyse ta trukmė nustatoma neatsižvelgiant į tarptautinę praktiką. Kai kuriose valstybėse (prisimintas, regis, Kazachstano pavyzdys) vidurinio mokymo trukmė nuo 10 metų trumpinama iki 9. Dar po 4 metų aukštojoje mokykloje bus “iškeptas” bakalauras, kurio diplomas aiškiai nelygiavertis įgytajam Vakarų šalyse. Apie tai dėstė dr. Jurgen Eberhard iš Vokietijos, beje, lietuviškai, kadangi prieš kelerius metus yra baigęs Vilniaus universitetą.

Nors Vakaruose ir laikomasi principo, kad kiekviena valstybė turi būti atsakinga už aukštųjų studijų kokybę savo šalyje, bet daugybę sunkumų dar teks įveikti. Antai Belgijoje (kalbėjo Edward Dhondt) verslo administravimo, architektūros, vertimo specialybės diplomas teikiamas po 5 metų studijų – ir tai yra neuniversitetinio aukštojo mokslo diplomas. O Pietų Afrikos Respublikoje lygiai tokio pat lygio išsilavinimą teikia universitetai.

Įvairios šalys kuria savo aukštojo mokslo “Baltąsias knygas”. Lietuvos visuomenė taip pat karštai svarsto tokios knygos projektą, kurį priėmus pasauliui būsime suprantamesni.

Autoriaus nuotraukos