Kituose kontinentuose daugiausia branduolinės energijos gamina irgi labiausiai išsivysčiusios pramoninės šalys: JAV (per 100 energetinių reaktorių), Japonija (per 50), Kanada (per 20), Pietų Korėja (16). JAV buvo viena tokia atominės elektrinės avarija, kai reikėjo evakuoti gyventojus (Three Miles Island elektrinėje, 1979). Kartu su vėliau įvykusia Černobylio katastrofa (1986), ji padidino dėmesį branduolinės energetikos saugumui ir kartu su pasikeitusia padėtimi energijos šaltinių rinkoje pristabdė jos plėtotę.

Vienas Lietuvoje girdimas branduolinės energetikos oponentų argumentas yra pavojingo žemės drebėjimo grėsmė. Nesiimu diskutuoti, nes tokios grėsmės tikimybė nežinoma. Tačiau ankštai gyvenamoje Japonijoje, kur žemės drebėjimai yra kasdienybė, 18 branduolinių elektrinių su pusšimčiu reaktorių sėkmingai gamina 30% visos šaliai reikalingos elektros energijos, be to, projektuojami nauji reaktoriai. Nors Japonija yra vienintelė branduolinius bombardavimus patyrusi pasaulio šalis, kuri visada atsimins jų pasekmes, skiriama, kada branduolinė energija yra blogis, o kada gėris, ir mokama tuo gėriu naudotis ne tik elektros energijai gaminti: plačiai naudojamos įvairios branduolinės technologijos, medicinos įstaigose gausu moderniausių branduolinės medicinos prietaisų. Nors Japonijoje reakcija prieš pasaulyje vykdytus branduolinių sprogdinimų bandymus visada buvo ypač stipri, branduolinė energetika ir sprogdinimai nėra tapatinami. Diferencijuotas ir realus branduolinės energetikos naudos ir pavojų vertinimas atspindi vyraujantį supratimą, kad branduolinė energetika Japonijos gerovei yra būtina. Visa tai remiasi ganėtinai aukštu gyventojų šios srities švietimo lygiu, pasitikėjimu reaktorių kūrėjais, atominėmis elektrinėmis ir jų personalu.

Pažvelkime ir į Lietuvai artimesnio likimo šalis. Buvusios socialistinės Vidurio ir Pietryčių Europos šalys – atskiras branduolinės energetikos regionas. Ten daug senų rusiškų reaktorių. Energijos ištekliais neturtingose regiono valstybėse branduolinė energetika yra labai svarbi. Ją turi daug šalių – Čekija, Slovakija, Vengrija, Rumunija, Slovėnija, Bulgarija. Rumunija branduolinės energetikos šalimi tapo tik per paskutinįjį penkmetį, o Bulgarijos branduolinė energetika (6 reaktoriai) yra viena seniausių. Radionuklidai, prasiskverbę iš jos Kozlodujaus atominės elektrinės pirmųjų reaktorių, dažnai būdavo aptinkami Dunojuje, tad tarptautiniai fondai suteikė finansinę paramą, kad Bulgarija pasirengtų seniausius reaktorius uždaryti. Ištikus krizei, visuomenės požiūris į branduolinę energetiką radikaliai pasikeitė: geriau net rizikuoti, negu pusbadžiu gyventi tamsoje ir šalti. Susidarė konfliktinė situacija: dešimtys milijonų gautosios pagalbos dolerių buvo panaudoti seniesiems reaktoriams modernizuoti ir jų saugumui didinti, ir Bulgarija nenori jų uždaryti. Tai primena situaciją Lietuvoje.

Kita šalis, tolima Armėnija, turėjusi vieną seniausių atominių elektrinių su pirmaisiais energetiniais reaktoriais, po katastrofiško žemės drebėjimo (1988 m.) ją skubotai uždarė, tačiau po kelerių metų šaltis ir tamsa privertė imtis ją atgaivinti.

Dabartinė urano branduolinė energetika, be abejo, yra tik dalinis ir laikinas aprūpinimo energija problemų sprendimas. Tačiau daugeliui šalių šiuo laikotarpiu jis pasirodė būtinas. Tad kodėl Lietuva, kuri taip pat neturi ypatingų energijos išteklių, privalo atsisakyti (kai kurių vietinių oponentų supratimu, priešingai – naudotis gera proga nusikratyti) branduolinės energetikos, galinčios duoti net didelį pelną, pirma laiko uždaryti savo branduolinius reaktorius? Kalbant apie pavojų baimę, kas gali garantuoti, kad po kurio laiko branduolinė elektrinė neatsiras prie tų pačių ežerų kitoje pusėje valstybės sienos, energijos badą kenčiančioje Baltarusijoje?

Branduolinės energetikos saugumas vis labiau siejasi ne tiek su pačių elektrinių saugiu darbu (tai priklauso nuo jų techninio lygio ir darbuotojų kvalifikacijos), o su branduolinio kuro “degimo” pelenais – labai aktyviomis radioaktyviosiomis atliekomis, kurių kaupiasi milžiniški kiekiai. Kol kas energetikos atliekos pasaulyje sudaro tik nedidelę dalį tų, kurias per pusę amžiaus pagamino karinė branduolinė pramonė, bet jų sparčiai daugėja. Tik maža jų dalis perdirbama išskiriant susidariusį antrinį branduolinį kurą (dabar neapsimoka). Radioaktyviosios atliekos turi būti saugiai sandariai laikomos, kad radioaktyviosios medžiagos nepasklistų aplinkoje. Atvėsęs (kai suskyla trumpaamžiai radioaktyvūs nuklidai) naudotasis branduolinis kuras su likusiomis lėtai skylančiomis radioaktyviosiomis medžiagomis turi būti saugiai laikomos tam specialiai įrengtose požeminėse saugyklose, kad kada nors (kai apsimokės) jį būtų galima paimti ir perdirbti, arba patikimai “palaidojamas”.

Techniniai sprendimai, kaip tai daryti, yra daugmaž žinomi, daug jų įgyvendinama, tačiau reikalingi dar ekonominiai ir politiniai sprendimai: niekas nenori radioaktyviųjų atliekų priimti, patikimiausios jų “amžino” saugojimo ir palaidojimo technologijos yra brangios. Kai kurios šalys naudotą branduolinį kurą iš kitų valstybių priima komerciniais pagrindais. (Teko neseniai matyti skaičius – Anglija sutiko priimti jį iš JAV energijos kompanijų kartu su 1 milijono dolerių mokesčiu už toną. JAV Nevados valstijoje po Jukos kalnu įrengiama didelė saugykla, o valstija siekia išsiderėti iš to sau kaip galima didesnės naudos). Daug kur apsiribojama laikinais sprendimais – laikinu saugojimu specialiuose konteineriuose. Prie branduolinių elektrinių įrengiamos aikštelės su tokiais konteineriais. Tokia aištelė auga ir prie Ignalinos AE. Naudoto branduolinio kuro kasečių joje jau daugiau, negu veikiančiųjų reaktorių viduje. Reaktorius uždarius visa tai niekur nedings.

Uždaryta atominė elektrinė taptų iš tikrųjų monstru, siurbiančiu šalies lėšas ir neduodančiu jokios naudos.

Ne iki galo išspręstos radioaktyviųjų atliekų ilgalaikio izoliavimo nuo aplinkos problemos dabar yra tarsi branduolinės energetikos “Achilo kulnas”. Tačiau taip yra ne tik Lietuvoje. Be to, raskime kitą žmonių veiklos sritį, kur būtų duodamos tūkstančio ar milijono metų trukmės garantijos.

Kategoriškiausias branduolinės energetikos priešininkų argumentas – kad ji nesuderinama su žmonių prigimtimi: terorizmas, diversijos, karai gali pirmiausia branduolinę energetiką turinčias šalis paversti radioaktyviomis kapinėmis. Tai jau filosofiniai klausimai. Tokia grėsmė tikrai yra. Tenka pasikliauti tuo, kad žmogus yra protinga visuomeninė būtybė ir to išvengs. Panašiai, kaip kad nesprogdins aukščiau miestų esančių didelių hidroelektrinių užtvankų ir nesiims kitokios pražūtingos veiklos.

Branduolinė energetika šiandien yra stambi pasaulio ūkio šaka, veikianti komerciniais pagrindais, konkuruojanti su kitomis energijos gamybos šakomis. Todėl ekonominė konkurencija negali nebūti priešiškumo ir propagandos prieš ją priežastimi, kokiais argumentais tas priešiškumas bebūtų grindžiamas. Tačiau paplitusi jos baimė turi ir gilesnes šaknis – psichologines, etines ir istorines. Prieš jos pavojų grėsmę žmogus jaučiasi bejėgis, kokia maža tų pavojų rizika bebūtų. Ne taip, kaip imdamasis kitokios pavojingos veiklos, tarkim, sėsdamas prie automobilio vairo, nors autoavarijose vien Lietuvoje kasmet žūsta apie tūkstantį žmonių.

Istoriškai taip susiklostė, kad branduolinė energija pirmiau buvo panaudota kariniams tikslams, masinio naikinimo ginklams, o tik po to energetikai kurti. Nors galėjo būti ir atvirkščiai. Karinis naudojimas lėmė didelį šios srities veiklos slaptumą, dažnai nepateisinamą ir net nusikalstamą. Net aplinkos radiacija būdavo paslaptis. Visa tai, kartu su asmenine ar artimųjų patirtimi (karo tarnyba atominiuose povandeniniuose laivuose, Černobylis ir pan.), informacijos stoką pakeičiančiais gandais, formavo įtarumą ir nepasitikėjimą viskuo, kas susiję su žodžiais atomas, branduolys, radioaktyvumas, radiacija. Buvo tarsi pamirštama, kad atomai – tai paprasčiausiai dalelės, iš kurių susideda viskas. Ką jau kalbėti apie tokias žinias, kad radioaktyvi yra visa mūsų aplinka, kad radioaktyvūs esame ir visada buvome ir mes patys, kad žmogų visada veikė radiacija (tai jam gal net būtina), o pavojingumas ar nepavojingumas priklauso tik nuo jos kiekio.

Antibranduolinės nuotaikos ir visuomenės judėjimai yra to pasekmė. O turėjo būti atvirkščiai. Žmonėms visada tekdavo imtis pavojingų darbų, dažnai susijusių su rizika ne tik sau, bet ir kitiems. Kuo tokie pavojai didesni, tuo veikla turi būti atviresnė. Branduolinės energetikos atveju informacijos atvirumas turėjo būti beveik absoliutus.

Nepriklausomoje Lietuvoje padėtis labai pasikeitė. Ignalinos AE yra atvira ekspertams iš viso pasaulio. Plačiau ji atsivėrė ir šalies gyventojams – kiek tai netrukdo jos darbui ir saugumui. Plėtojamas šviečiamasis darbas. Rengiami savi specialistai. Vyraujanti visuomenės nuomonė, priešingai negu prieš 10 metų, atrodo, krypsta jai palankia linkme.

Pernai užbaigta 5 metų Lietuvos valstybinė mokslo programa “Atominė energetika ir aplinka”, kurios ataskaitų ekspertu teko būti, parodė, kad Ignalinos AE poveikis aplinkai, kaip ir reikėjo laukti, yra daugiausiai kaip dažno kito pramonės giganto. Tai šiluminė ir cheminė ežero tarša, kanalizacijos vandenys, dėl to kintanti Drūkšių ežero augmenija ir gyvūnija. Ir be tyrimų matoma dar statybų vietomis suniokota gamta. Radiacinė tarša maža. Nors Ignalinos AE kilmės radionuklidai jos aplinkoje stebimi, galima įžiūrėti net jų plitimo ir kaupimosi dėsningumus, jų priedas gamtiniam radiacijos fonui yra labai mažas. Jis mažesnis ne tik už natūralius radiacijos fono svyravimus, bet ir už globalinės kilmės dirbtinų radionuklidų (pasaulinės branduolinės energetikos, likusių po branduolinių sprogimų bandymų, Černobylio) indėlį į foną. Sociologiniai tyrimai parodė, kad Ignalinos AE baimė didėja tolstant nuo jos.

Visa tai jokiu būdu nereiškia, kad Ignalinos AE branduoliniam ir radiaciniam saugumui galima skirti mažiau dėmesio, kad galima nustoti jį stebėti, tačiau tai rodo realų praėjusiame penkmetyje buvusios situacijos vaizdą. Dabar bandoma parengti kitą, labiau tikslinę Lietuvos valstybinę mokslo programą, siekiant sukurti šalyje branduolinės energetikos mokslinio aptarnavimo sistemą. Aštrėjant diskusijoms dėl Ignalinos AE likimo, darosi svarbu žinoti net tokius dalykus: koks radioaktyviosios taršos balansas – kiek Lietuva jos duoda kitoms šalims, o kiek gauna iš artimų ir tolimų kaimynų.

Ignalinos AE reaktoriai, palyginus su Rusijoje eksploatuojamais per 10 tokio tipo reaktorių (kurie nebuvo taip modernizuojami kaip IAE), taip pat su daugeliu Vakarų šalių reaktorių (Anglijoje reaktorių vidutinis amžius jau viršijo 30 metų), dar nauji (11 ir 15 metų). Drįsčiau teigti, kad reikiamu laiku atnaujinus kuro kanalus ir eksploatuojant reaktorius iki tikros jų techninių resursų pabaigos, jie galėtų pagaminti energijos nemažiau kaip už 50 milijardų litų. Akivaizdu, kad reaktorių pirmalaikis uždarymas be labai rimtų techninių ir saugumo priežasčių Lietuvai būtų didelė ekonominė nesąmonė. Dabartinis reikalavimas skubiai uždaryti pirmąjį reaktorių atrodo ir kaip pretekstas delsti daryti Lietuvos pageidaujamus politinius sprendimus dėl narystės Europos Sąjungoje. Net jeigu svarbi priežastis yra ta, kad Ignalinos AE reaktoriai neatitinka Europos standartų reikalavimų, tai reikėtų kalbėti apie uždarymą tik po to, kai Lietuva bus priimta į Europos Sąjungą, ir tai išsiderant ir geranoriškai suteikiant išimtinę teisę eksploatuoti reaktorius techniškai pagrįstus terminus.

Modernioms ir pavojingoms technologijoms reikalinga aukšta gamybos kultūra, pilietinis atsakingumas. Pasaulio saugumui labai aktuali branduolinių medžiagų nekontroliuojamo plitimo problema. Tad gal čia mumis nepasitikima? Požiūris į tautą kaip į “čiabuvius” niekada jos nedžiugina (jeigu tik ji tokį požiūrį suvokia), kokie komplimentai jai būtų besakomi, nors tokio požiūrio ne taip jau retai tikrai būname verti. Švietimo dalykuose, susijusiuose su branduoline energetika – vos pajudinti dirvonai. Užtenka paminėti keletą žiniasklaidos “sensacijų”. Prieš keletą metų Šilutėje buvo pulta lupti iš stoties aikštės grindinio “užterštus” radioaktyvius akmenis – paskui paaiškėjo, kad tai dar pereitame amžiuje, Kaizerio laikais, dar prieš radioaktyvumo atradimą, į grindinį sudėti iš skaldyklos Vokietijoje atvežti natūraliai radioaktyvūs akmenėliai. Paskui vos ne tarptautinis incidentas dėl paminklo Gediminui postamento Vilniuje: “Diversija! Mums padovanojo radioaktyvų granitą!” Išsiaiškinta, kad granitas visada radioaktyvus. Arba vėl: “Pasienyje sulaikytas radioaktyvių kalio trąšų transportas!” Vėl aiškintasi, kad neradioaktyvių kalio trąšų nebūna, kad šimtoji procento dalis kalio visada radioaktyvi – tokį jį gamta sukūrė. Tokia mūsų “masinė radiacinė kultūra”. Taigi ar branduoliniame amžiuje šioje srityje tikrai nesame truputį “čiabuviai”? Galima tik guostis, kad panašiai yra daug kur, tuose pačiuose išsivysčiusiuose Vakaruose.

Dėl Ignalinos AE galime sulaukti visokių sprendimų, bet kokios būtų to pasekmės – ekonominės, socialinės ir kitokios? Stabilumas ir perspektyva atominėje elektrinėje irgi yra jos saugumo garantas.

Branduolinė energetika, veikianti tais pačiais principais kaip dabar, XXI a. pirmaisiais dešimtmečiais pasaulyje liks viena stambiausių energijos gamybos šakų. Palengva augs alternatyvių (atsinaujinančių) energijos šaltinių vaidmuo, taip pat ir Lietuvoje. Manau, kad nebūsiu labai originalus sakydamas, kad Lietuva šalies ir Ignalinos AE susikaupiančias problemas gali spręsti tik planuodama statyti elektrinės teritorijoje naują reaktorių, ugdydama specialistus ir kurdama šalyje atitinkamą mokslinę techninę kultūrą, kartu ruošdamasi naujoms XXI a. tolimesniais dešimtmečiais į Lietuvą atkeliausiančioms energijos gamybos technologijoms, tarp kurių vargu ar gali nebūti ir branduolinių.