|
Įvairiose šalyse galima išgirsti apgailestavimų dėl nepakankamo visuomenės mokslinio išprusimo (raštingumo). Amerikiečių mokslininkai mano, kad 90 proc. jų tautiečių yra moksliškai neišprusę. Tai gąsdinanti pirmaujančios pasaulyje šalies statistika, kelianti grėsmę jos ir pasaulio gerovei, nes ši šalis diktuoja pasaulio tvarką. O kaip yra Lietuvoje? Atvykę užsieniečiai stebisi mūsų tautiečių moksliniu neišprusimu. Turime tiek universitetų ir akademijų, dešimtis mokslo institutų, kasmet parengiame kelis tūkstančius inžinierių, o esame moksliškai nelabai išprusę? Ką tai reiškia?
Tai tam tikras dviprasmiškumas, nes yra du skirtingi mokslinio išprusimo supratimai. Pirmasis akcentuoja praktinius rezultatus ir pabrėžia trumpalaikius praktinius tikslus, ypač produktyvių visuomenės narių, turinčių specialių žinių ir sugebėjimų, parengimą. Tai mokslo raštingumas, jo tikslas yra suteikti žmogui tam tikrą kiekį mokslo ir technikos žinių. Tokių žmonių Lietuvoje yra tikrai daug: jie kartais vadinami kvalifikuota darbo jėga. Antrasis yra mokslinis išprusimas, reiškiantis mokslinį pažinimo kelią ir kritišką bei kūrybišką mąstymo apie mus supantį pasaulį procesą. Antrojo šalininkai mano, kad tautai gerai turėti kritiškai mąstančių žmonių, kad mokslinis išprusimas yra žmogui būdinga vidinė moralinė gėrybė. Jis kuria kūrybišką galvoseną, kuri vertinga kiekvienam žmogui. Mokslinis išprusimas padeda žmonėms geriau gyventi filosofine, bet ne materialine prasme. Šiuo požiūriu mokslas yra gražus, jaudinantis ir malonus.
Šie du požiūriai nelabai daug ką turi bendra, juos painioja atsakingieji už švietimo ir mokslo finansavimą bei valdymą. Mokslinio išprusimo rėmimas reikalauja naujų mokymo būdų, kuriems dauguma mokytojų yra nepasirengę. Jis supriešina ilgalaikį procesą ir greitai gaunamus rezultatus, klausimus - atsakymus. Moksleivis ar studentas gali turėti mažiau siauros srities žinių, bet daugiau gebėjimų prisitaikyti prie greit kintančio gyvenimo iššūkių.
Politikai ir mokytojai neskuba siekti tolimų mokslinio išprusimo tikslų, kai norima greitai gauti rezultatų - aukštesnius balus ir daugiau specialistų. Tai bolševikinis sovietinių laikų požiūris. Žinome, kur jis vedė ir atvedė. Dabar reiktų integruoti trumpalaikius mokslo žinių (faktų ir sugebėjimų) ir ilgalaikius mokslinio išprusimo tikslus. Turime kurti tiek kritiškai ir kūrybiškai mąstančių, tiek ir pakankamai mokslo žinių turinčių kompiuterių ir ryšių amžiaus ekspertų visuomenę.
Norint aktyviai dalyvauti dabarties pasaulyje, reikia abiejų dalykų - mokslo ir mokslinio išprusimo. Kai kuriems žmonėms pakanka tik konkrečios informacijos, tačiau kompetentingų sprendimų priėmimas yra socialinis procesas, jis reikalauja moksliškai išprususių žmonių, kurie priimtų išmintingus įstatymus ir sprendimus, kovotų su fanatizmu, socialinėmis neteisybėmis, sudarytų sąlygas visuomenei atskirti patikimą žiniasklaidos platinamą mokslinę informaciją nuo nerealių tvirtinimų ir pseudomokslo. Mokslinis išprusimas mums padeda pasirinkti gydytoją, vaistus ar gydymo būdą. Jis parodo, kodėl paprastas genetinės ligos ar aplinkos poveikio paaiškinimas kelia klaidingas viltis ir pavojingus sprendimus. Jis įgalina suprasti, kokie reiškiniai mus supančioje aplinkoje galimi ir kokie ne, todėl nuolat mus skatina siekti daugiau žinių, norą daugiau suprasti. Mokslinis išprusimas yra būtinas kompetentingų socialinių sprendimų priėmimui. Kadangi mokslas yra procesas, plėtojamas socialinėje aplinkoje dirbančių žmonių, jo pripažinimas turi būti svarbiausias visuomenės mokslinio švietimo tikslas. Mes neturime apsimesti, kad mokslas yra absoliučiai objektyvus ir izoliuotas nuo visuomenės. Turime tikėtis ginčų ir nesutarimų, ir išsiugdyti kritinę galvoseną apie ją. Šia prasme mokslinio išprusimo reikia visiems ir kiekvienam. |