Gediminas Zemlickas

Lapkričio 25 d. Vilniaus universiteto kavinėje pristatyta doc. Vytauto Lesčiaus knyga “Lietuvos kariuomenė (1918-1920 metai)”. Renginyje kalbėjo Vilniaus universiteto rektorius prof. Rolandas Pavilionis, Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros vedėjas doc. dr. Sigitas Jegelevičius, Lietuvos centrinio valstybinio archyvo direktorius doc. dr. Ričardas Čepas, Švietimo ir mokslo ministerijos Leidybos centro direktoriaus pavaduotoja Genovaitė Gudonienė ir kt. Knygos pristatymas buvo skirtas Lietuvos kariuomenės 80-mečiui.

Antrasis Lietuvos kariuomenės kūrimo etapas sietinas su Lietuvos nepriklausomybės paskelbimu 1918 m. vasario 16 d. aktu. Lietuvos Taryboje taip pat buvo puoselėjami planai kurti šalies kariuomenę, bet vieningos nuomonės nebuvo.

Doc. Vytauto Lesčiaus autografai pirmiesiems skaitytojams

1918 m. kovo mėn. į Vilnių iš Voronežo atvyko Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje delegacija – L. Noreika, karininkai K. Škirpa ir J. Variakojis. Jie Lietuvos Tarybos vadovus ir kai kuriuos narius supažindino su tautinės lietuvių kariuomenės kūrimu Rusijoje. Esą Rusijoje daugiau kaip 500 įvairių ginklo rūšių lietuvių karininkų, kurių pakaktų divizijai organizuoti. Visi jie pasirengę su ginklu kovoti už Lietuvos išlaisvinimą.

Tai buvo pirmas Rusijos lietuvių ryšys su Lietuvos Taryba. Tačiau šie pasiūlymai Lietuvos Tarybos nariams su A. Smetona priešakyje pasirodė fantastiški, daug realiau atrodė projektai pasitenkinti savosios milicijos kūrimu. Mat šalyje siautėjo banditų gaujos. Be to, nepamirškime, jog Lietuvoje šeimininkavę vokiečiai dar nebuvo pripažinę Lietuvos nepriklausomybės (pripažino 1918 m. kovo 23 d.).

Pasirašius Bresto taikos sutartį į Lietuvą iš Rusijos pradėjo grįžti pabėgėliai, kuriais rūpintis buvo sudaryta speciali komisija - jai vadovavo A. Stulginskis. Komisijoje belaisvių grąžinimu rūpinęsis karininkas J. Kubilius slapta pradėjo registruoti karius, sutinkančius tarnauti būsimoje Lietuvos kariuomenėje. Į karininkų registracijos knygą pirmuoju įrašytas K. Škirpa, į kareivių – S. Butkus. Tai bene pirmas realus žingsnis kuriant būsimą valstybės kariuomenę.

1918 m. spalio 8 d. buvo sudaryta Apsaugos komisija, kuri rūpinosi krašto saugumu, registravo karius karo pajėgoms, kurios dažnai buvo vadinamos milicija. Mat karo nualintoje visuomenėje vyravo pacifistinės nuotaikos. Be to, savų karinių pajėgų kūrimui priešinosi vokiečių valdžia, lenkų legionierių ir komunistų vedama propaganda.

Bręstančioms aplinkybėms nebuvo adekvati ir Ministro Pirmininko prof. A. Voldemaro, ėjusio ir krašto apsaugos ministro pareigas, pozicija. “Karo mes su niekuo nevedam ir nė vienas iš mūsų kaimynų – Vokiečių, Lenkų, Ukrainų, Rusų ir Latvių neturi pamato ant mūsų užpuldinėti. Taigi didelių spėkų rubežiams sergėti mums nereiks”, - pareiškė prof. A. Voldemaras lapkričio 14 d. pirmojo ministrų kabineto posėdyje. Šventas naivumas bylojo inteligento lūpomis. Ar ne dėl to paties inteligentiškojo naivumo 1920 m. spalio 9 d. Lietuva neteko ir sostinės Vilniaus, lenkams šventvagiškai sulaužius savo pačių tik ką pasirašytą Suvalkų sutartį.

Bet grįžkime į 1918-uosius. Prof. A. Voldemaras kariuomenę organizuoti siūlė profesoriškai: ne visuotinės karinės prievolės pagrindu, bet darant vyrų atranką, į pulkus priimant tik vietinių valdžios organų ir patikimų asmenų rekomenduotus. Nereikėjo būti parako uosčiusiu karininku (o jų Vilniuje jau buvo nemažai), kad suvoktum, jog profesoriaus prožektai vedė kraštą į pražūtį. Iš rytų ir pietų Lietuvai vis aiškiau ryškėjo mirtina grėsmė. Karininkai mitinguodami protestavo ir kėlė įvykius spartinančius reikalavimus.

1918 m. lapkričio 23 d. A. Voldemaras pasirašė istorinį Apsaugos Ministerijos Įsakymą Nr. 1 dėl Apsaugos Tarybos steigimo. Knygos autorius istorikas V. Lesčius minėtąją datą – 1918 m. lapkričio 23-iąją – laiko tokia pat svarbia, kaip ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo data. Jei Vasario 16 d. aktu paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, tai lapkričio 23 d. oficialiai įteisinta ir pradėta kurti karinė jėga, kuri tą nepriklausomybę praktiškai apgins ir įtvirtins.

Be tinkamai parinktų vadų, esant didokai properšai tarp politikų ir karininkijos, kariuomenės telkimo darbai vyko sunkiai. Daugiau ginčytasi dėl antpečių, negu dėl ginklų reikalingumo.

Knygos autorius kalba griežta faktų kalba, regis, niekur nepasiduoda emocijų išlydžiui, tačiau ir faktai, pasirodo, gali būti nepaprastai emocingi ir net skambėti šiuolaikiškai.

1918 m. gruodžio 14 d. vokiečių kariuomenei pradėjus evakuotis iš Vilniaus, lietuviai kariai šios atsiradusios karinės tuštumos užpildyti neįstengė, nes neturėjo ginklų. Mieste kilo panika, pasklido gandas, jog Lietuvos Taryba bėganti į Vakarus. Prie Vilniaus artėjo bolševikų kariuomenė, ties Gardinu telkėsi lenkų divizija.

Šiomis dramatiškomis aplinkybėmis gruodžio 20 d. Ministras Pirmininkas A. Voldemaras su finansu ministru M. Yču išvyko į Berlyną. Kitą dieną pavymui į Berlyną išvyko ir Valstybės Tarybos pirmininkas A. Smetona. Pretekstas – rūpintis gauti paskolą ir prašyti Vokietijos pagalbos. Šalis liko be vadovybės, kilo neramumai. Pasigirdo balsų, reikalaujančių karinės diktatūros.

Visa tai sukėlė pirmosios Laikinosios Vyriausybės krizę, gruodžio 23 d. Ministrų kabinetas atsistatydino. Naująją Vyriausybę sudaryti buvo pavesta M. Sleževičiui, su kuriuo vardu ir sietinas trečiasis (1919-1920 m. pabaiga) Lietuvos kariuomenės kūrimo etapas.

Nors spaudžiant bolševikų kariuomenei Lietuvos Vyriausybei ir teko pasitraukti iš Vilniaus, bet ji padarė viską, kad būtų telkiami savanoriai, kad Lietuvos kariuomenė būtų ryžtingai organizuojama ir stiprinama. Šis etapas – tai ir lemtingų kovų dėl nepriklausomybės laikotarpis, pažymėtas mūšiais su bolševikais, bermontininkais ir lenkais.

Autoriaus nuotraukos