Kalbiname Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinės komisijos sekretorių, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekaną, Knygotyros katedros vedėją prof. Domą Kauną.

Gediminas Zemlickas.

Paskutinio Knygos sukakties minėjimo užsienyje (Maskva, 1998 m. lapkričio 18-19 d.) programa

Jūsų valstybinės komisijos, skirtos pirmosios lietuviškos knygos sukaktuvėms, darbą knieti palyginti su alpinistų įveikta viršukalne – M. Mažvydo viršukalne. Dabar galima ir atsipūsti, pasigrožėti atsiveriančiu horizontu. Iš aukšto kalno viršūnės jis gerokai platesnis. Džiaugiantis nereikėtų pamiršti ir gana kruvino kelio, nesėkmių ruožų, kurių juk turėjo pasitaikyti. Būtų naivu galvoti, kad viskas ėjo kaip per sviestą. Tų knygai skirtų renginių dalyviai matė gal tik šventinę dalį, į užkulisius giliau nepažvelgė. O kaip visa tai atrodo Jums, tiesiogiam tų įvykių ne tik dalyviui, bet ir organizatoriui?        Žinoma, būta ir tokių tarpinių, kaip Jūs sakote, stotelių. Pirmoji Valstybinė komisija lietuviškos knygos sukaktuvėms paminėti, pradėjusi darbą 1991 m., buvo neveikli. Aktyvistų būrelis telkdavosi Kultūros ministerijos, tiksliau Dariaus Kuolio, pastogėje: siūlydavome, diskutuodavome, svarstydavome, rašydavome, bet reikalų nepastūmėdavome.

Tuo metu dar vyravo akademinio sukakties renginio šalininkai, kurie manė, kad jis turėtų tapti daugiau moksliniu įvykiu. Būtų surengtos solidžios konferencijos, pasirodę reikšmingų knygų, gal dar kas nors nuveikta. Man ir kai kam kitiems atrodė svarbiau, kad visa Lietuva sužinotų apie sukaktį, ją pajustų, išgyventų, siela dalyvautų tame renginyje. Taigi reikėjo nustatyti kitokią organizacinę formą ir turinį, aprėpti visą Lietuvos visuomenę, kuri, aišku, yra skirtingo amžiaus, intelektinio lygio, interesų ir pan. Tai reiškia, kad renginys turėjo vykti ir Lietuvoje, ir ten, kur yra mūsų tautos ir valstybės bičiulių. Kaip žinote, šia linkme ir buvo nueita. Tai jau visos naujosios sudėties Valstybinės komisijos sprendimas ir nuopelnas.

Knygos sukakties minėjimui skirtos tarptautinės mokslinės konferencijos dalyviai akademikai baltistai Zigmas Zinkevičius ir Vladimiras Toporovas Maskva, 1998 m. lapkričio 18-21 d.

Tikriausiai dabar pastebite ir to darbo spragų? Šiandien, ko gero, kai ką kitaip darytumėte?        Spragų yra. Tiems, kurie organizuos Knygos 500-metį, patarčiau pirmiausia sukurti nedidelį, bet uolų renginio vykdytojų kolektyvą (2-3 žmonės). Jis turėtų turėti ir įgaliojimus, ir lėšas, ir darbo vietą, ir darbo įrankius. Visuomenininkams tekusi našta švenčiant Knygos 450-metį gal buvo per didelė. Kita vertus, dar kruopščiau reikėtų sudarinėti programą. Joje nereikėtų palikti jokių spragų. Mano galva, Knygos 450-mečio programoje per maža dėmesio skirta vaikams ir jaunimui. Išėjo mokyklai skirta prof. Albino Jovaišo knyga apie M. Mažvydą, netrukus turėtų pasirodyti labai naujoviška doc. Genovaitės Raguotienės enciklopedijėlė paaugliams apie knygą, prezidentinis (turiu omeny iniciatyvą ir pinigus) pirmosios lietuviškos knygos leidimas,

kurio 25 tūkst. tiražas dovanomis išdalintas Lietuvos vidurinių mokyklų absolventams. Kai ką savo iniciatyva kompensavo bibliotekos. Bet reikėjo atlikti dar daugiau. Galima buvo išleisti patrauklesnės literatūros apie kitus senųjų lietuviškų knygų autorius.

Ekonomistai kalbėtų apie našumą, pastangų rezultatyvumą. O kaip kultūrininkai? Įdėjote daug darbo. Ar rezultatas adekvatus? Juk išeikvotos ne tik piniginės lėšos, bet ir intelektinis kapitalas, laiko sąnaudos, nemiegotos naktys rašant šūsnis popierių ir trankantis po visas pasvietes.
       Kaip buvo iš tikro, parodys tik laikas, bet šią akimirką manau, kad sukaktis yra atsipirkusi. Ji visų pirma tapo kultūriniu, moksliniu, visuomeniniu ir, gal neperdėsiu teigdamas, patriotiniu sąjūdžiu. Ir tai nėra atsitiktinis reiškinys. Jį diktavo pats laikas. Nežinau, ką skaitytojui sako nuogi skaičiai: išleista per 40 knygų, surengtos 7 konferencijos Lietuvoje, berods 8 užsienio šalyse, kelios iš jų tarptautinės, įvairios parodos, minėjimai, sutvirtinti tarptautiniai ryšiai. Sukaktis suteikė puikią progą iš naujo suinventorinti ir aktualizuoti kultūros paveldą, sužadinti naujų pastangų, kad nebūtų pamirštas šalies ir tautos istorijai nusipelnęs knygnešys, knygų prekybininkas, leidėjas, apskritai kultūrininkas, dvasios žmogus. Mieste mes geriau žinome iškiliąsias asmenybes – o kaime, valsčiuje? Ten padėtis prastesnė. Atsiradus gyvybiškai ir dvasiškai aktualiai paskatai kaimų ir miestelių bibliotekininkai kartu su mokytojais galėjo daug ką padaryti ir priminti. Aišku, pasitaikydavo ir abejingumo – aš tą jutau, bet jo nebuvo daug. Visus žadino ir jaudino profesionalioji muzika, dailė, monumentalūs paminklai – tai sukurta, tai jau yra ir mums jau byloja. Du dideli ekslibrisų konkursai aprėpė net kelis žemynus – stebiesi, kad pasaulio dailininkų taip jautriai atsiliepta į mažos šalelės vienos vienintelės knygos sukaktį.

Ar galime pasakyti, kad ir mokslui sukaktis nebuvo bevaisė?
       Moksle sustiprėjo naujos tyrinėjimų temos, ypač knygotyroje, istorijoje. Pradėtiems darbams tai buvo tarsi pagreitis, nes daugelis tyrinėtojų pajuto galimybę savo darbus publikuoti, susikaupti ir sparčiau dirbti prie pradėtų ir įpusėtų temų. Neabejoju, kad kai kurie dar rašomi darbai netrukus virs monografijomis, disertacijomis, straipsniais, metodologinėmis ir teorinėmis nuostatomis.

Tarptautinės mokslinės konferencijos, skirtos pirmosios lietuviškos knygos sukakčiai, dalyviai lankosi Maskvos Kremliuje 1998 m. lapkričio 20 d. Iš kairės: LR ambasados Rusijoje patarėjas Juozas Budraitis, Kremliaus ekskursijų vadovė dr. Jūratė Trilupaitienė, akad. Zigmas Zinkevičius, dr. Aušra Navickienė, dr. Dainora Abukevičienė, dr. Zoltanas Andrasas

Kokias naujas temas moksle turite minty?        Man labiau derėtų kalbėti apie senosios Lietuvos ir lietuviškos knygos, raštijos kompleksinius tyrinėjimus. Visus nepaprastai intriguoja intensyvėjančios paieškos lietuviškų įrašų senose knygose, lietuviško žodžio medžioklė. Kuo ji baigsis? Gal XIV – XV a. lietuvišku laišku, dokumentu, pamokslu, malda, spausdintu tekstu kitakalbėje knygoje? Spartėja lietuviškos knygos sklidimo pasaulyje tyrinėjimai. Ar mūsų senoji lietuviška knyga buvo žinoma Europoje ir už jos ribų? Ar mes, baudžiaunininkai ir žemaičių plikbajoriai, tik po šiaudinėmis pastogėmis slebizavojom savo giesmynus, maldaknyges, šventųjų gyvenimų aprašymus? Ar ta knyga peržengė etninės Lietuvos ribas?

       Tokioms temoms rutuliotis impulsas buvo ir išlieka gana didelis. Jau žinome ir kai kurių rezultatų. Mums ne paslaptis, kad lietuviška knyga iš pradžių vos ne vos prakauliu pečiu stūmėsi per lotynų ir imperinėmis kalbomis – anglų, prancūzų, vokiečių – spausdintų knygų girią. Ėjo laikas, padėtis keitėsi, lietuviška knyga pamažu plito, XVIII a. – šiandien galiu teigti – Europoje lietuviška ji buvo jau gerai žinoma. Nesakau, kad Provanso valstietis ją skaitė, bet juk buvo universitetai, kunigaikščių bibliotekos, intelektualai, bibliofilai. Tų pėdsakų randame vis daugiau. Neseniai Vokietijos gilumoje užtikau D. Kleino abiejų gramatikų konvoliutą, kuriame įklijuotas rankraštinis XVII a. mokslinės ekspertizės aktas apie lietuvius ir jų kalbą. Jei norėtume sužinoti daugiau – atsiverskite šių metų “Mokslo ir gyvenimo” 11-ąjį numerį. Lietuviškos knygos sklaida ir pėdsakai senojoje Europoje yra gana svarbi ir įdomi tema, kurią reikia toliau gvildenti, plėtoti, ir ji turi virsti naujomis publikacijomis.

Kas dar svarbu?
       Per tą sukaktį ir jos įvykius buvo galimybė pasitikslinti savo darbų kokybę, sužinoti vertinimus, nes atsirado naujų mokslinių kontaktų. Mūsų knygos buvo recenzuojamos, minimos konferencijose, cituojamos publikacijose. Sakysime, čia šalia manęs, lentynoje, stovi M. Mažvydo “Katekizmas ir kiti raštai”, kuriuos 1993 m. išleido “Baltos lankos”. Knyga sulaukė pasaulio baltistų recenzijų – vokiečių Friedrich Scholz, Friedemann Kluge, amerikiečių Janis A. Kreslinš ir kt. Iš tų vertinimų geriau supratome, ką reiškia pirmosios knygos kūrėjų raštai, išvesti į platesnį pasaulį. Išsirutuliojo idėja: išleisti akademinį M. Mažvydo raštų leidimą – su komentarais, studijų straipsniais, eilučių numeracija, santraukų vertimu į kitas kalbas. Būtina perskaityti ir pateikti Prūsijos kunigaikščio raštininkų užrašus, paliktus M. Mažvydo laiškuose. Tai svarbus šaltinis tyrinėtojams.

DomoKauno nuotraukos