Su kuo pasikalbėti?

(“Vyturio” leidyklos serijos AD SE IPSUM prasmė)

Arvydas Genys
Kalėdų išvakarės atskuba atskamba per sidabrinį gruodą. Ką paslėpsim po kalėdine eglute? Sunerimę save pakalbinam, nors gruodis – sidabrinis, ne anas – maceiniškai liūdnas, amžinai išskiriantis. Žvelk, “Vyturio” leidyklos paskliautėj – tiesiog pavasariškas subruzdimas… Ar rasis čia ką dovanoti tiems, kurie neužsiprenumeravo naujai parengto Šv. Rašto, tiems, kurie, pasak K. Binkio, dažnai “galvon suaugę baras”… Taip, rasis. Tai serijos AD SE IPSUM knygos, “skirtos skaityti pačiam sau, klausiant ir siekiant gyvenimo išminties, kūrybingos darnos su savim ir pasauliu. Tai įvairių epochų ir skirtingiausių pasaulėžiūrų autorių tekstai…”

Neklauskit sumanytojo vardo…

"Vyturio" vyriausiasis redaktorius Stasys Kavaliauskas niekaip neįdavė šios paslaptingos (tik AD SE IPSUM!) knygų serijos sumanytojo vardo. Galbūt nė neverta klausti idėjos, kaip ir meilės, vardo. Jai tūkstančiai vardų arba… "Vyturys", kuris jau dvejus metus amžiną sielos pavasarį skelbia net ir "iškiliems mažutėliams". Štai nuo 1996-ųjų pabaigos pasirodė jau 15 įdomiai ir prasmingai sumanytos serijos knygelių. O Šv. Kalėdoms tikrai sulauksime naujos H. Hessės esė rinktinės "Atsitokėjimai" ir S. Cveigo "Kovos su demonu". Netruks pasirodyti ir Z. Freudo mokslinių straipsnių knyga, dar lietuviškai neskaityti Platono ir Česterfildo kūriniai. Pasak S. Kavaliausko, štai ir užgyvenome 20 AD SE IPSUM serijos knygų. Ar tai ne (mažosios) pasaulinės bibliotekos pradžia ar variantas? Tik - ne mažoji, ne nykštukinė, ne kišeninė, nors ir prie širdies nešiotum.
Juk ir sau pačiam (koks Markas Aurelijus bebūtum!) pasaulis tampa ne tik mažas, bet ir didelis, erdvus, beribis. Šios serijos paskirtis – atverti “lietuvišką bei visuotinę intelektualinių svarstymų ir būties išgyvenimų erdvę”. O ir lietuviškoji erdvė čia ne vien tokia, kuri gali būti brangi tik mums – lietuviams, bet ir pasauliui. Tiek M. Martinaičio “namais”, tiek ir S. Gedos “pasauline benamyste”. A. Greimo idėjiniais užmojais ar A. Maceinos egzistencinėmis gelmėmis, ar V. Kavolio psichologinėmis V. Kudirkos paveikslo įžvalgomis. Tad AD SE IPSUM – tikrai netikėtas pasaulinės bibliotekos variantas, kurį turime laimę kontempliuoti (pasak poeto S. Gedos, lietuviškai išeitų “nokinti”).

Tai gal šios serijos sumanytojas – “feljetoninio” amžiaus būtinybė? Juk panašios (eseistinės) lektūros paklausą išties labai paprastai galėtų argumentuoti kad ir tokia H. Hessės įžvalga: per pasaulį rieda masinės kultūros banga, drioksi informaciniai (ir kiti) sprogimai, sukeldami vertybių sumaištį ir tiesiog charmsiškus “tiesos nesakytojų” dingimus. Dingsta jaukios (įprastinės) ribos ir normos. Nebeaišku, kas laikina, madinga, o kas amžina, perspektyvu. Ir menininkai, ir mokslininkai pasijunta kaip ana D. Charmso senutė , “nukritusi iš Mėnulio”. Tuotarp iš “intelektualinių svarstymų ir būties išgyvenimų” vertingiausia tampa tai, kas paliudijama visa savo patirtimi, visomis žiniomis ir visa meile. O tai ir yra išmintis – sau ir pasauliui. Ir tai, kas autobiografiška, subjektyvu (intymu) ir subtilu (jautriai asmeniška). Ir tai, kas primena išpažintį, sukelia atgailos jausmą ir įžiebia tikėjimą – Dievu, savimi ir kitais (kurie viso labo tavo artimieji, nors jiems esi abejingas ar net nemėgsti). Ir tai, kas vienija ne tik tokius skirtingus (o ir panašius) žmones, kultūras, epochas, visus Rytus ir Vakarus. Ir tai, kuo žmogus tiesiog gyvas Dievo, santvarkų ir režimų, karų, vienatvės, senatvės, praradimų ir mirties akivaizdoje. Tik kaip pažinti ir atpažinti save, o ir savo artimą? Galbūt paraleliniu principu? Pasikalbant?

Su kuo pasikalbėti?

Su kuo pasikalbėti? – andai, aptardamas poetinius debiutus, yra klausęs ir literatūros kritikas, vienas pirmųjų “Vyturio” leidyklos vadovų, dabartinis Rašytojų sąjungos lyderis V. Sventickas.

Su kuo pasikalbėti – būtinybė sau pačiam. Todėl toks dažnas eseistinis šios serijos knygų pobūdis. Eseistika – amžiaus dukra. Juk vis rečiau išdrįstame atsiverti – sau ir kitam (kaip pasauliui), o ir prisipažinti, išpažinti tai, kas artima ir kas labai tolima (nereiškia, kad svetima). Šitaip prasideda laiškai, užrašai, dienoraščiai, esė – kaip išpažintis, pokalbis ar iššūkis – kvietimas atsiliepti, įsijausti, išsisakyti. Pritarti ar nepritarti. Suprasti ar nesuprasti. Pagaliau – atsitokėti ir nušvisti. Ir jau kartu siekti – prasmės, paguodos, tiesos ir laisvės. Ir laisviau (oriau) jaustis netikėtuose erdvėlaikiuose. Tai, ką randame dažnoje AD SE IPSUM serijos knygoje, C. G. Jungas vadino individualizacijos procesu, asmens tapsmo asmenybe paliudijimu.

Vienas gabiausių jo mokinių - H. Hessė tai itin talentingai vaizduoja savo esė knygoje “Atsitokėjimai”. Nors beveik kiekviena šios serijos knyga - gana patikimas raktas į Tiesą, kuri tavyje. “O kas yra tiesa?” - Kristaus paklausė Pontijus Pilotas. “Didžiojo inkvizitoriaus” Kristus tylėjęs. Taip tyli ir Tiesa. Tad su kuo pasikalbėti. Su klausiančiais? Su savimi? Prisiminkime, ką Seneka atsakė žaliam jaunuoliui, kuris kalbėjosi “pats su savimi”… Visiškai kitaip su savo brandžiausia ir sąmoningiausia savastimi pasikalba poetai M. Martinaitis ar S. Geda. Pasikalba savaip - gailestingai ir negailestingai. Arba štai - “gauname” F. Kafkos “Laišką tėvui”. Ar “gauname”, ar kartu jį “rašome”?

Tokioms variacijoms turime net 20 šios serijos knygelių. Jų sąsajos pačios netikėčiausios. O kad tokios sąšaukos įmanomos, pavyzdys - S. Gedos mintijimai.

Yra ką pasirinkti

Net trečdalį šios įdomios “Vyturio” knygų serijos pozicijų užima XX a. lietuvių mokslo ir literatūros klasikų knygos. Tai sociologo V. Kavolio “Žmogaus genezė”, filosofo, teologo ir poeto A. Maceinos “Jobo drama”, filosofo ir esteto A. Andrijausko “Fridrychas Šileris”, semiotiko A. Greimo “Gyvenimas ir galvojimai”. Greta jų būtina paminėti ir Nacionalinės premijos laureato, Šv. Rašto istoriko, egzegetiko ir vertėjo A. Rubšio vertimą iš hebrajų kalbos “Mokytojo knyga, arba Ekleziastas”. Tai minėtojo Šv. Rašto dalelė. Ne vien poetus gaivalinga istorine tautos atmintimi tiesiog priblokš M. Martinaičio “Prilenktas prie savo gyvenimo” ir S. Gedos “Man gražiausias klebonas - varnėnas”.

Bent ketvirtadalis serijos knygų autorių - graikų ir romėnų mąstytojai: Plutarchas, Markas Aurelijus, Seneka, Ciceronas, Platonas. XX a. Europos literatūrai atstovauja šie užsienio rašytojai: F. Kafka, H. Hessė, S. Cveigas, mokslą - Z. Freudas. Rusų autoriai M. Bulgakovas ir D. Charmsas - taip pat jau XX a. pasaulinė klasika. Ir tokia, kokia ji yra, tikrai nebūtų be Dantės Alighieri “Naujo gyvenimo” ar minėtosios “Mokytojo knygos, arba Ekleziasto”. Serijoje AD SE IPSUM nėra nieko atsitiktinio (blogąja prasme). Tik kai kas pakartota. Pavyzdžiui, V. Kavolio “Žmogaus genezė”. Kai kurie A. Greimo straipsniai ar H. Hessės esė. Jie to verti.

Kiekvienas nekantruolis norėtų paakinti “Vyturio” leidėjus ir talkininkus atkreipti dėmesį į dar kai kuriuos mąstytojus, mokslininkus ir menininkus. Tačiau ir taip ši knygų serija įgauna galingą pagreitį. Nors įdomių pasiūlymų neatsisakytų.

Ir yra daugiau kuo pasidžiaugti, negu dėl ko aimanuoti. Po Kalėdinėm eglutėm bus ką paslėpti. Be to, tokios nelengvos duonos “Vyturys” tikrai neatima iš kitų - bene 800 Lietuvos leidyklų ir leidyklėlių. Liūtą pažinsi iš nagų, leidyklą - iš knygų, o AD SE IPSUM seriją - dar ir iš įspūdingų dalininko Šarūno Leonavičiaus iliustracijų. Perfrazuojant poetą M. Martinaitį, kad tik būtų kas tas knygas skaito - SAU PAČIAM.