Prof. Leonas Kadžiulis

Prof. habil. dr. L. Kadžiulis

Mokslo institucijų kelyje iš pusės amžiaus praeities į dabartį, o dar labiau - žengiant į naują tūkstantmetį, nemažas ir Lietuvos mokslo tarybos vaidmuo. Lietuvos Respublikos Atkuriamojo Seimo 1991 m. vasario 12 d. priimtame Mokslo ir studijų įstatyme Lietuvos mokslo taryba įteisinta kaip savarankiškai veikianti mokslo ir studijų savivaldos institucija, Seimo bei Vyriausybės mokslinė ekspertė mokslo ir studijų organizavimo bei finansavimo klausimais. Jos galioje siūlyti ar vertinti Valstybės biudžeto mokslui ir studijoms projektą, finansavimo paskirstymą aukštosioms mokykloms ir valstybiniams mokslo institutams bei bendroms mokslo ir studijų reikmėms.

Lietuvos mokslo taryba atlieka valstybinių mokslo bei mokslo tyrimų programų projektų, Lietuvos ūkio, kultūros ir socialinės sferos plėtotės programų mokslinę ekspertizę. Nustato kvalifikacinius reikalavimus aukštosioms mokykloms ir mokslo institutams, analizuoja ir vertina mokslo ir studijų institucijų veiklą, teikia ar vertina siūlymus steigti, reorganizuoti tokias institucijas, taip pat išvadas Vyriausybei dėl aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų teisės teikti mokslo, pedagoginius mokslo vardus, tikrina, kaip laikomasi teikimo taisyklių. Rengia ar vertina mokslo ir studijų sistemą bei institucijų veiklą reglamentuojančių teisės aktų projektus. Lietuvos mokslo tarybos sudarymo ir veiklos principai nusakyti Atkuriamojo Seimo patvirtintuose nuostatuose1991 m. liepos 9 d. Pagal juos Tarybą sudaro 36 nariai. Nuo 1991 m. gruodžio pagal nustatytą tvarką pasikeitė du trečdaliai narių, kito trečdalio pirmosios kadencijos narių įgaliojimai baigėsi 1997 m. gruodį. Įgyvendinant Mokslo ir studijų įstatymą, įvyko įvairių pokyčių. Aukštosios mokyklos, mokslo institutai vėl nepriklauso žinyboms, tvarkosi autonomiškai kaip Lietuvos mokslo ir studijų institucijos. Šios institucijos mokslininkai tapo tikraisiais jos šeimininkais: laikydamiesi minėto įstatymo, kitų įstatymų, jie priima institucijos statutą, kurį tvirtina Seimas (aukštosioms mokykloms) arba Vyriausybė (valstybiniams mokslo institutams). Mokslininkai renka savo institucijos tarybą (senatą), ši - rektorių ar direktorių. Lietuvos mokslo taryba tapo mokslo ir studijų įstatymo sergėtoja, daugeliu atvejø - mokslo ir studijų institucijų bei Vyriausybės ir Seimo tarpininku. Kadangi į ją išrinkti mokslininkai iš įvairių mokslo ir studijų institucijų, taryba pajėgia siūlyti suderintus sprendimus tais atvejais, kai nesutampa aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų interesai. Tarybai taip pat reikėjo rengti ar bent vertinti daugybę poįstatyminių aktų - Vyriausybės nutarimų, potvarkių, nuostatų ir reglamentų. Ypač daug per pirmuosius dvejus trejus jos gyvavimo metus. Vėliau teko kai kuriuos jų keisti, taisyti.

Svarbiausi dokumentai yra šie:

1. Kvalifikaciniai aukštojo išsimokslinimo nuostatai ir aukštųjų mokyklų teigimo ir atestavimo nuostatai (LRV 1993 10 13 nutarimas);

2. Lietuvos Respublikos mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų sistemos bendrieji nuostatai (LRV 1992 03 31 nutarimas: naujesnė redakcija - 1993 11 19, ir dar kartą atnaujinta - 1996 11 13);

3.Valstybinių aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų mokslo darbuotojų ir pedagogų konkursų kriterijai (LRV 1991 12 17 nutarimas, padarius pakeitimus - 1993 07 14);

4. Mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų nostrifikavimo nuostatai (LRV 1992 07 15 nutarimas). Šio nutarimo pagrindu buvo sudaryta 19 Nostrifikacijos komisijų, kurios apsvarstė per 8200 mokslininkų prašymų. Daugelis jų buvo nostrifikuota ir išduoti LR mokslo laipsnių (daktaro ar habilituoto daktaro) diplomai ir pedagoginių mokslo vardų (docento, profesoriaus) atestatai. Nedidelė dalis (mažiau kaip 2 %) diplomų ir atestatų, dažniausiai iš socialinių ir humanitarinių mokslų, labiausiai nukentėjusių nuo sovietinio spaudimo, buvo atmesta. Galima spėti, jog kai kurie asmenys, nesitikėdami teigiamo sprendimo, net nepateikė sovietmečiu gautų savo dokumentų;

5. Lietuvos mokslo premijų ir jų komiteto nuostatai (rengta kartu su Lietuvos mokslų akademija) (LRV 1993 01 12 nutarimas, pakeitimai padaryti - 1996, 1997 ir 1998);

6. Mokslininkų ištarnauto laiko pensijų įstatymo projektas (LRS laikinasis įstatymas 1994 12 22, Nr. I-732);

7. Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo nuostatai (LRV 1993 07 12 ir 1998 09 04 Nr. 1081 nutarimai);

8. Siūlymai ir skaičiavimai Valstybės biudžeto (VB) asignavimams mokslui ir studijoms, VB subsidijų paskirstymo mokslo ir studijų institucijoms bei bendrosioms mokslo reikmėms 1992, 1993, 1994, 1995, 1996, 1997 ir 1998 metams ekspertizė;

9. Mokslo ir studijų plėtotės strateginės nuostatos (LMT 1997 04 14 nutarimas, Švietimo ir mokslo ministerijos kolegijos 1997 06 19 nutarimas). Jose apibrėžtos svarbios mokslo ir studijų ateities perspektyvos, kurios turėtų būti reikšmingos bent artimiausią dešimtmetį.

Ypač svarbus Tarybos mokslininkų kvalifikacijos komisijos darbas svarstant mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų teikimo teisės prašymus ir atliekant to teikimo priežiūrą. Rekomenduota tenkinti 190 prašymų, 40 - netenkinti.

1997 m. baigėsi 5 metams suteikta teisė, tad buvo svarstomi prašymai gauti ją iš naujo. Ši teisė 1998 m. daugeliui institucijų vėl suteikta pagal LRV 1997 11 05 patvirtintą naują Mokslų klasifikaciją, kuri visiškai suderinta su Europos Sąjungos mokslo sričių ir šakų klasifikacija. Nustatyta nemažai pažeidimų teikiant mokslo laipsnius, ypač socialinių mokslų darbų habilitacijos.

Taryba bendradarbiauja ir su užsienio mokslo institucijomis bei organizacijomis: UNESCO, Tarptautine mokslinių sąjungų taryba (ISCU), Europos Tarybos Mokslo komitetu, NATO Mokslo komitetu, JAV Informacijos agentūra, JAV Nacionaliniu mokslo fondu, JAV Nacionaline mokslų akademija, Vakarų Europos ir Šiaurės šalių mokslo tarybomis, Baltijos šalių mokslo institucijomis. Glaudžiai bendradarbiaujama su Norvegijos mokslo taryba, kuri 1994 - 1995 m. padedama Švietimo ir mokslo ministerijos ir Lietuvos mokslo tarybos atliko beveik visuotinį Lietuvos mokslo vertinimą.

Mokslo taryba per 7 veiklos metus kartu su mokslo institucijomis išgyveno bei patyrė ir nemažus sunkumus: dėl materialinio skurdo (maži mokslininkų atlyginimai, menkas, o dažnai beveik jokio, nepakankamas aprūpinimas laboratorine ir informacine įranga, bibliotekų fondais ir t.t.), menko mokslo prestižo (valdžiai ir visuomenei neparodžius deramo dėmesio), inercijos, mokslininkų pasyvumo ir nuolankumo, dėl to, kad menka konkurencinė bei buvusi rezistencinė patirtis (tylus ir atviras pasipriešinimas), taip pat dėl įstatymų nihilizmo, reformų nuovargio, neaiškių perspektyvų ir kt.

Tarybai taip pat buvo nelengva, kai 1993-1996 m. Seimo dauguma nemėgo šios demokratiškos mokslo ir studijų savivaldos institucijos, nepaklusnios ir nepritariančios mėginimams nevykdyti reformos, rekomendacijoms pripažinti partinių mokyklų diplomus, kaip aukštojo mokslo baigimo dokumentus, pakeisti Mokslo ir studijų įstatymą ir paleisti pačią Tarybą. Dabar vėl bus pokyčių, kurie artimiausiu metu bus patvirtinti Seime. Bet esu nusiteikęs optimistiškai. Manau, kad Taryba išliks ir demokratiška, ir savivaldi, ir nepriklausoma Seimo ir Vyriausybės ekspertė, labai reikalinga, ieškant optimalių sprendimų mokslo ir studijų institucijoms kopiant į kalną, kurio apatinė altitudė bus pažymima 2000 metų sukaktimi.

Gedimino Zemlicko nuotrauka