Prof. Ona Voverienė

Glavlito potvarkiuose buvo rašoma: “…siekiant užtikrinti valstybės saugumą, konfiskuoti ir sunaikinti (…) netinkamas skaitymui knygas”.

1940 m. buvo sukurta komisija, kuri sudarinėjo naikintinų knygų “juoduosius sąrašus” ir teikė motyvaciją knygų sunaikinimui. Ta motyvacija buvo tokio pobūdžio: “knyga apie isterišką meilę”, “nesveika sensacija”, “buržuazinis kliedesys”, “sensacinga ir pornografinė”, “antiliaudinė”, “dalinai pornografinė, kompromituojanti revoliucinę dvasią” ir pan.

Pirmasis Lietuvos sovietinis cenzorius A. Venclova įvedė į apyvartą tokią formuluotę: “neatitinka tarybinės socialistinės Lietuvos kūrybinės dvasios”, terminą “kenksminga knyga”, bibliotekose – “uždraustų knygų skyrius”, iš bibliotekininkų reikalavo sudaryti “abejotino turinio” knygų sąrašus ir juos pristatyti į Švietimo ministeriją, kurios ministru jis buvo.

Pokario metais vietoje terminų “kenksminga”, “netinkama”, “išimtina iš apyvartos knyga” pradėta vartoti kitas mistiškesnis terminas “pasenusio turinio”, “susidėvėjusi knyga”.

Nacių okupacijos cenzūra buvo lygiai tokia pati. Netgi terminai buvo vartojami tie patys, t.y. “kenksmingos knygos”. Jomis buvo vadinamos knygos rusų, anglų, lenkų ir kitų tautų, nedalyvavusių karinėje koalicijoje su vokiečiais, autorių knygos. Kiek vėliau atsirado ir kitų terminų: “žydiškos”, “marksistinės”, “kriminalinės”, “abejotinų autorių”, “netinkamos”, “netinkamo turinio” ir t.t.

S. Vėlavičienė pranešime ”Pirmasis dešimtmetis laisvės be cenzūros. Pastangos pavyti prarastą laiką” supažindino su Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos veikla 1988 - 1998 m., atvėrus skaitytojams uždraustos literatūros specialiuosius fondus. Juose buvo saugomi lietuvių autorių leidiniai, išleisti 1918 - 1940 m. ir uždrausti, Lietuvos emigracijos leidiniai (beveik 800), išleisti 1944-1989 m. užsienyje (tų leidinių bibliografinis sąrašas jau dabar sudaro 10 tūkst. įrašų).

Atvėrus specialiuosius fondus, buvo organizuojamos tos literatūros teminės parodos, retesni leidiniai, ypač istorijos tematika, perspausdinami ir platinami, įkurta lituanistikos skaitykla, kur galima susipažinti su visomis iš specialiųjų fondų išimtomis ir lietuvių emigrantų dovanotomis knygomis. Bibliotekininkai ir skaitytojai tik dabar pradeda suvokti, Vaclavo Havelo žodžiais tariant, ”kiek žalos padarė miglos uždanga ir kiek reikės jėgų, kad įveiktume jos ilgalaikes pasekmes”.

0. Voverienė savo pranešime ”Žodžio laisvė. Jos kintantis veidas” supažindino su sovietinės cenzūros ideologiniais pamatais, objektyviai įvertintais rusų istorikų.

Rusijoje cenzūra buvo įvesta iškart po socialistinės revoliucijos pergalės, 1917 m. pabaigoje Lenino pasirašytu Spaudos dekretu. Tame dekrete buvo išdėstytos cenzūros, pridengtos “socialistinės kultūros revoliucijos” šydu, nuostatos. Rusų istorikas V. Charlamovas viename iš savo straipsnių tas nuostatas apibūdino taip: 1) griežtai apribota spaudos laisvė, ”Spaudos dekretu” įvesta valstybinė cenzūra, įkurtos specialiosios saugyklos; 2) deklaruojamos mistinės darbo klasės vertybės, sunaikintos valstiečių šimtmečiais puoselėtos vertybinės orientacijos, inteligentija socialiai pažeminta, tapo valdančiojo aparato tarnaite, 3) kultūra vertinama utilitariniu-utopiniu požiūriu ir naudojama kaip priemonė, sprendžiant politines ir ūkines problemas, 4) tikrovė ir istorija vertinama proletkultiniu socrealistiniu požiūriu, masinis melas propaguojamas kaip vertybė, 5) visuomenės gyvenimas labai ideologizuojamas, vykdomas ideologinis teroras pagal principą ”kas ne su mumis, tas prieš mus”, 6) rusų tauta nepagrįstai išaukštinama kitų tautų atžvilgiu. Kitos tautos traktuojamos, kaip kultūrinio aptarnavimo objektai, 7) kultūrinė veikla ir jos materialinė bazė vertinama iš centralistinių planinių pozicijų ir finansuojama pagal likučio principą, 8) sovietinė kultūra atribojama ne tik nuo Vakarų ir Rytų kultūrų, bet ir nuo rusų ikirevoliucinio laikotarpio kultūros klaidų, 9) primygtinai peršamas plakatinis primityvus pasaulio sovokimas, siekiama visas kultūros vertybes pritaikyti “eilinio darbo žmogaus” poreikiams, 1O) nepripažįstama dvasinė visuomenės narių diferenciacija, skirtingas kultūrinis išprusimas, 11) plėtojama ir gilinama prievartos, totalitarizmo ir karingojo ateizmo apologija, 12) fiziškai naikinamas mokslo ir kultūros potencialas, terorizuojami visi gyventojų sluoksniai, 13) visuose cenzūros procesuose dalyvavo bibliotekininkai, ir ne tik kaip jos objektai, bet visų pirma kaip tos kultūros revoliucijos ” vykdytojai, tradicinių dvasinės kultūros vertybių naikintojai, “socialistinės visuomenės statytojai”. Taigi ir bibliotekos yra kaltos dėl visuomenės sąmonės žalojimo ir istorijos iškraipymo (Charlamov V.I. Fenomen bibliotečnoj ideologiji: s pozicij istorika // Sovetskoje bibliotekovedenije, 1991, N 2, p.41-46).

Šios nuostatos tapo visos sovietinės cenzūros ideologiniu pamatu. Lietuvoje jos pradėtos įgyvendinti jau 1940 m. birželio 20 d. Švietimo ministro A.Venclovos dekretu N 657, vos 5 dienom praėjus po Lietuvos okupacijos.

Apie sunaikintų knygų mastą - 7 343 683 egz. - jau kalbėjome anksčiau, vien tik per metus (1940 06 20 – 1941 06 21) Lietuvoje buvo sunaikinta 550 tūkst. knygų. Sunaikintų knygų sąrašuose visų Lietuvos šviesuolių knygos: M. Pečkauskaitės - Šatrijos Raganos, B. Brazdžionio, K.Inčiūros, A. Maceinos, Vydūno, S. Šalkauskio, V. Čepinskio, Vaclovo ir Viktoro Biržiškų, netgi L. Tolstojaus ir A. Čechovo. Užbaigus knygų naikinimą, vadinamą specialistų bibliogenocidu, imtasi jų autorių. Dalis jų išžudyta ir nukankinta kalėjimuose, dalis ištremta, daliai pavyko pasitraukti į Vakarus. Paskutinės knygos cenzūros buvo sunaikintos 1986 m.

Knygų naikinimo priežasčių analizė parodė, kad jos buvo keturios: 1) dėl knygos turinio (jeigu joje nebuvo šlovinama komunistinė ideologija ir gerovė, ji neturėjo šansų praeiti cenzūros); 2) dėl autoriaus asmenybės (jeigu autorius pateko į valdžios nemalonę, jo knygos buvo sunaikinamos); 3) dėl žinybinių interesų. Taip buvo sunaikintas J.Būtėno parašytas pirmasis vadovėlis “Lietuvių literatūros istorija” vien tik dėl to, kad K. Korsako vadovauto Lietuvių literatūros instituto mokslininkai laiku neparuošė to vadovėlio. Ginant instituto šlovę, į makulatūros katilą Petrašiūnuose išmesta 30 tūkst. tų knygų; 4) pagal telefono skambutį, pavydžiam kolegai radus užtarėją Komunistų partijos CK ar Vyriausybėje (istorija žino tokių faktų ir jie kada nors bus atskleisti).

Įdomios istorijos paralelės. Pirmasis sovietinę cenzūrą Lietuvoje įvedė Antanas Venclova. O pirmasis pradėjęs tyrinėti ir kovoti prieš cenzūrą buvo jo sūnus Tomas Venclova, pats nukentėjęs nuo tėvo palaimintos cenzūros (buvo uždraustos ir išimtos iš bibliotekų apyvartos jo knygos “Raketos, planetos ir mes” (1962), “Golemas arba dirbtinis žmogus” (1972), “Kalbos ženklai” (1972).

Lietuvai atgavus nepriklausomybę Glavlitas ir valdžios cenzūra de jure buvo panaikinti. Deklaruojama partijų ir nuomonių įvairovė. Žurnalistai įgijo tokią valdžią, kuri dar vadinama ketvirtąja valdžia. Jau pripažįstama, kad tokios spaudos laisvės, kokia dabar yra Lietuvoje, nėra pasaulyje.

Išanalizavusi dabartinę spaudos situaciją Lietuvoje, pranešėja pabandė atsakyti į du klausimus: 1) ar iš tikrųjų spaudoje yra minėta nuomonių įvairovė?

Komunistinė nomenklatūra, nusavinusi per bankų išgrobstymą didžiąją dalį Lietuvos žmonių per 50 metų uždirbto turto, jį naudodama įsteigė didžiausius šalies dienraščius, kurie ir toliau kaip ir sovietmečiu yra persunkti V. Charlamovo vaizdžiai apibrėžta ideologija. Kitų pažiūrų laikraščiams ir žurnalams, propaguojantiems katalikiškas tautines idėjas, šimtmečiais buvusias tradicinėmis lietuvių tautos vertybėmis, kurias ir dabar pripažįsta ir vertina daugiau negu pusė Lietuvos žmonių, neskiriama nei cento (“XXI amžius”) arba skiriama tiek, kad jie negalėtų egzistuoti (“Naujasis židinys”). Diskusija spaudoje vyksta daugiau nei metai, bet niekas nesikeičia. Taigi šių pažiūrų žmonės (daugiau nei pusantro milijono) neturi nei žodžio laisvės, nei teisės gauti jiems įdomią ir priimtiną informaciją.

2) kuo reiškiasi žurnalistų laisvė? Kokią misiją žiniasklaida atlieka Lietuvoje?

Šio klausimo analizei autorė pasirinko vienos dienos (1998 m. rugpjūčio 31 d.) šalies dienraščių teminę struktūrą.

Pirmajame “Lietuvos ryto” puslapyje puikavosi samdomo žudiko, nužudžiusio 9 žmones, nuotrauka (gražus bernas) ir jo “žygio” aprašymas. Reklamos puslapiuose 26 prostitucijos skelbimai, visas puslapis skirtas nusikaltimų aprašymams, 5 puslapiuose žinios apie sportą ir sportininkus, 2 puslapiai skelbimų, kituose – komercija, Prezidento žmonos puota žurnalistams, katastrofų aprašymai. “Respublikos” pirmajame puslapyje – katastrofos Lietuvoje ir pasaulyje. Meno festivalis Trakuose (su eksprezidento Algirdo Brazausko ir Majos Pliseckajos nuotrauka), kitame puslapyje minėto žudiko aprašymas, rekomendacijos, kaip greičiau ir lengviau nusižudyti, puslapis skirtas princesės Dianos tragedijos aprašymui, 10 puslapių – skelbimai, 6 puslapiuose pasklidusi sporto informacija ir t.t.

Ar tokia žiniasklaida kelia žmogų? O gal atvirkščiai – žlugdo?

Jau daug parašyta darbų apie sovietinę cenzūrą. Bet kada prasidės naujosios ekonominės cenzūros tyrinėjimai? Kas įvertins jos vaidmenį dabartiniam Lietuvos žmonių dvasiniam ir doroviniam smukdymui?

Liūdniausia, kad su komercinio smurto reiškiniais ir jo įvairiomis formomis susiduria daugelio konferencijoje kalbėjusiųjų šalių atstovai. Konferencijoje buvo svarstoma, kaip pažaboti komercinį smurtą šalyse, kurios siekia demokratijos.

Konferencijoje buvo priimtas Rygos Memorandumas, kuriame buvo išdėstytos pagrindinės konferencijos išdavos ir rekomendacijos šalinti bet kokius žodžio ir informacijos laisvės apribojimus, išskyrus tuos atvejus, kai nežabojamas komercinis smurtas gali žaloti vaiko dvasią, pažeisti jo teisę būti apsaugotu nuo smurto ir pornografijos vaizdų literatūroje ir ekrane.

Vytauto Milišausko nuotrauka