Juozas Elekšis

Prof. Telesforas Šiurkus

Kauno medicinos universiteto Bendrosios chirurgijos katedra ir Kauno krašto chirurgų draugija lapkričio 27 d. paminėjo gydytojo, pedagogo ir mokslininko prof. Telesforo Šiurkaus 90-ąsias gimimo metines.

Žemaičių žemė XIX ir XX a. sandūroje Lietuvai buvo dosni. Viekšniuose gimė trys būsimi garsūs profesoriai Biržiškos, o vos už keliolikos kilometrų esančiame Akmenės valsčiaus Gulbinų kaime – trys būsimi garsūs gydytojai: profesoriai Telesforas, Jonas ir docentas Juozas Šiurkai. T. Šiurkus gimė 1908 m. lapkričio 28 d., mokėsi Akmenėje, Viekšniuose, Šiauliuose. 1929 m. pradėjo studijuoti mediciną Kauno universitete. Buvo paliktas čia dirbti, bet netrukus išėjo į praktinį darbą Kauno ligonių kasų poliklinikoje. Stažavosi Vienoje prof. G. Berio traumatologijos klinikoje. Prof. Mykolas Biržiška norėjo, kad jaunas gydytojas dirbtų Viekšniuose jo pastatytuose ir savivaldybei padovanotuose Sveikatos namuose, bet jis, prof. Vlado Kuzmos kvietimu, liko dirbti Hospitalinės chirurgijos klinikoje. Iš 45 medicinai atiduotų metų čia jis praleido 26. Vokiečių okupacijos metais kartu su prof. V. Kuzma pašalinamas iš universiteto ir pradeda dirbti 3-ojoje poliklinikoje.

Vokiečius išvarius iš Lietuvos išrenkamas Bendrosios chirurgijos katedros vedėju, po pusmečio docentu. Pokary labai trūko gydytojų (net 1950 m. jų šalyje buvo vos 123), todėl jam vienu metu teko eiti net ketverias pareigas – Raudonojo Kryžiaus ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėjo, jos direktoriaus, medicinos mokyklos direktoriaus ir katedros vedėjo. Teko jam padirbėti ir Kauno srities, o jas panaikinus Kauno miesto vyriausiuoju chirurgu.

Norėdamas atsidėti mokslui 1956 m. atsisako abiejų direktoriaus pareigų.

1949 m. jis vienas pirmųjų po karo Vilniaus universitete apsigina disertaciją. Vienas pirmųjų šalyje 1950 m. pradeda daryti tarakoplastines operacijas TBC sergantiems ligoniams. Kasmet jis iš viso padaro po 280-300 operacijų. Jo iniciatyva Kauno medikai anksčiau už vilniečius pradeda leisti mokslinius darbus. Tokių darbų profesorius parašė net 120, parašė ir pirmąjį originalų lietuvišką vadovėlį “Bendroji chirurgija” (1956 m.), kuriuo studentai naudojasi iki šiol. Profesorius parašė kelias knygas ir monografijas. Taigi tuo metu lygių jam Lietuvos medicinos mokslo pasaulyje nebuvo.

Profesorius savo paskaitose drąsiai rėmėsi vokiečių ir anglų gydytojų patirtimi, pasiekė, kad būtų atspausdinti jo straipsniai apie uždaryto “Medicinos” žurnalo leidėjus, į Vakarus pasitraukusius gydytojus. Su juo buvo galima diskutuoti apie politiką, o kartais globodavo ir gabius tremtinius. Ne veltui vieno pasitarimo Vilniuje metu aukštas sovietinis Kauno pareigūnas, vėliau tapęs KGB darbuotoju, minėdamas miesto problemas su intelektualais, paminėjo dailininką A. Žmuidzinavičių, kuris kaip smilteles kopoje lietuvius kviečiąs laikytis krūvoje, kad neišblaškytų, ir prof. T. Šiurkų, nors ir neįvardijo, kuo šis ardo “tautų draugystę”. Matyt, tai ir nulėmė, kad profesorius su grupe draugų antrą kartą išvaromas iš savo pamėgtos ligoninės ir vėl į tą pačią 3-ąją klinikinę ligoninę.

Profesorių labai gerai pažinau ir stebėdavausi jo atsidavimu medicinai. Ligoninėje jis lankydavosi ne tik darbo valandomis, bet ir vakarais, sekmadieniais, visada ateidavo daryti sudėtingesnes operacijas. Ligonių lankyti važiuodavo ir kviečiamas, ir nekviečiamas, net į tolimiausius rajonus skrisdavo lėktuvu. Pats dirbo netausodamas savęs ir mokėjo į darbą įtraukti kitus, nevengdavo pašiepti apsileidusius. Nekviestas aplankęs Mažeikių ligoninėje gulinčią šių eilučių autoriaus motiną, tuoj konstatavo: “Norint ištverti tokį gydymą, reikia turėti gerą sveikatą”. Pakliuvusį po ranka tuoj įjungdavo į darbą. Kaune ne kartą jį teko vežioti įvairiais chirurgijos vadovėlio leidybos reikalais. Nuvežus į spaustuvės fotolaboratoriją ką tik mirusio žmogaus ypatinga patologija pasižymintį skrandį, jis visiems jį rodydamas ir plaudamas kartu su fotografijomis išvaikė visus darbuotojus.

Profesorius ypač mylėjo ir gerbė savo mamą. Jos paminklo statybai iš Ukrainos atsivežė specialų akmenį, kuriame iškalė mamos bareljefą. Į statybą tuoj įjungė ir mane. Vieni du iškasėme iki krūtinės duobę ir prikrovėme akmenų. Būtinumą jam padėti motyvavo paprastai – čia palaidoti tavo ir mano seneliai.

Profesorius visada globojo žemaičius. Kam nors atvykus iš šio krašto seselės nieko neklausdamos statydavo papildomą lovą. Žmonės jį mėgo už paprastumą.

Netylant triukšmui dėl gydytojų kyšininkavimo, verta paminėti, kad visi, kuriuos paguldė gydyti mano prašymu, vienu balsu pasakodavo, kokią gėdą patyrė, kai po gydymo jam norėdavo ką nors įduoti ir būdavo smarkiai išbarami. Jo žemaitiškas būdas pasireikšdavo ir tuo, kad operuodamas visada avėdavo tik žemaitiškomis klumpėmis, o jo ekslibris buvo klumpė ir skalpelis. Dėl to ir matyt todėl, kad mėgo anekdotus, apie jį anekdotų taip pat netrūko.

Prof. T. Šiurkus mirė 1968 m. lapkričio 5 d., bet jo indėlis į medicinos mokslą išliko iki šiol.