Ir dar daugiau. Abejoju, ar tie atgarsiai ir šiemet būtų nuskambėję, jei į mūsų valdžios viršūnes nebūtų atėjęs pasaulinio garso gamtosaugininkas Valdas Adamkus. Nei buvusi Gamtos apsaugos ministerija, nei dabartinė Aplinkos ministerija, atrodo, nebuvo ir nėra pasiruošusios suprasti ir realiai vertinti globalinių aplinkos apsaugos problemų. Šitaip galima paaiškinti kodėl seminare tiek daug dėmesio skirta papildomų institucijų steigimui. Nesusidariau nuomonės, kad Rio de Žaneiro konferencijoje ar Niujorko Asamblėjoje didžiausias susirūpinimas būtų dėl nacionalinių tausojančios plėtros ar kitaip pavadintų tarybų steigimo. Neradau ir nuostatos, kad tokios tarybos ”daugumą turėtų sudaryti vyriausybės pareigūnai” . Jei laiku ir tinkamai būtų reaguota į tokias svarbias gamtosaugos problemas, šiandien nereikėtų jaustis beviltiškai vėluojančiais ar padariusiais didelį vingį kelyje į XXI amžių.

Kodėl Lietuvoje trūksta net dėmesio dirvožemio apsaugai?

Tai galima paaiškinti tik nepakankamu visuomenės (net atsakingų pareigūnų) informuotumu ir yra rimtų spragų visoje švietimo sistemoje: pradedant pradinėmis mokyklomis ir baigiant ekologinio mokymo programomis Vyriausybės ir savivaldos institucijų tarnautojams. Taigi antroji priežastis - nepakankamas visuomenės informuotumas.

Netrūksta ir žinybiškumo bei subjektyvaus nenoro įsiklausyti į specialistų siūlymus. Seminare ”Aplinkos apsauga Lietuvoje: tendencijos ir perspektyvos” (Lietuvos Geologijos institutas, 1996 m. kovo 30 d.) nebuvo net užsiminta apie dirvožemio ardymą, tarsi ta problema Lietuvoje neegzistuotų. Panaši situacija buvo ir šiemet rugsėjo 29 d. Aplinkos ministerijos organizuotame seminare ”Dirvožemio ir agroekosistemų monitoringas: problemos ir perspektyvos”. Seminaro darbotvarkėje buvo pranešimų apie kultūrinių pievų augmenijos bei žemėveikslių struktūros pakitimus, pedobiontų kompleksų struktūrą, dirvožemio užterštumą pesticidais ir sunkiaisiais metalais, o dirvožemio ardymui kompleksišku vadintame dirvožemio ir agroekosistemų monitoringe vietos nebuvo.

Nepakankamas svarbiausių gamtosauginių problemų suvokimas ir realios padėties nežinojimas - antrasis didelis vingis kelyje į XXI amžių.

Planavimas užrištomis akimis

Dirbtinas tik vietinių, juolab net smulkių regioninių, problemų painiojimas su globaliniu mastu spręstinomis tik apsunkintų mūsų ėjimą į europines ar pasaulines struktūras. Tokia strategija primena planavimą užrištomis akimis. Kita vertus, keistai atrodo mėginimas strateginio planavimo duomenimis užlopyti skylę, atsiradusią dėl atsakingų aplinkosaugos specialistų nedėmesingumo ar nenoro reaguoti į tarptautines deklaracijas.

Tai kenkia Lietuvos įvaizdžiui tarptautiniame bendradarbiavime. Nesusipratimas dėl susidariusios situacijos bus užmirštas greičiau, jei nuoširdžiai tai paaiškinsime ir imsimės realių priemonių padėčiai pataisyti.

Ar reikalingas toks komisijų voratinklis?

Mano supratimu, kažkuris atsakingas Aplinkos ministerijos specialistas seniai turėjo būti paskirtas koordinuoti su Rio de Žaneiro konferencijos deklaracija ir XXI amžiaus darbotvarke susijusias problemas. Jis, reikalui esant, palaikytų ryšį su Vyriausybe, o iškylantiems probleminiams klausimamsų spręsti formuotų mobilias kompetentingų specialistų grupes. Gremėzdiškos, viską aprėpiančios, sunkiai valdomos, bet mažai kompetentingos komisijos ar tarnybos kūrimas nėra perspektyvus.

Siekiant tarptautinio prestižo, reikėtų koordinuotai ir kryptingai siekti dalyvavimo tarptautiniuose projektuose, mokslinio tyrimo programose, aktyviau dalyvauti tarptautiniuose renginiuose, o grįžus - propaguoti tarptautinį patyrimą Lietuvoje. Bet svarbiausia, kuo skubiausiai spręsti vidines mūsų šalies aplinkosaugines problemas: baigti dirvožemių kompleksinį tyrimą seniai tirtose teritorijose, reguliariai (bent kas 6-7 metai) tirti dirbamų laukų dirvožemių reakciją ir imtis neatidėliotinų priemonių katastrofiškam dirvožemių rūgštėjimui stabilizuoti, tobulinti švietimo sistemą, į mokymo programas įtraukiant moksliškai pagrįstą aplinkosaugos problemų dėstymą.

Netiesa, kad kitos valstybės Lietuvą ”laiko antrarūše ar net trečiarūše” valstybe. Taip gali nutikti, jei mes būsime pasyvūs, nepropaguosime savo ir nesidomėsime kitų šalių pasiekimais. Iš savo asmeninės patirties galiu tvirtinti, kad mūsų mokslo, ir ne tik agrarinio, pasiekimai yra pakankamo lygio, mūsų darbais pasaulio mokslo visuomenė domisi ir sudaro palankias sąlygas mums integruotis į pasaulines organizacijas. Tik mūsų neaktyvumas, o dažnai ir valstybinių institucijų nelankstumas, suteikiant ekonominę paramą, kartais dar trukdo mums pasijusti pilnaverčiais pasaulinės mokslo visuomenės nariais. Jau rašiau (”Mokslo Lietuva”, š. m. Nr.6) apie mūsų tyrimų įjungimą į pasauliniu mastu garsią Tarptautinę geosferos-biosferos programą (IGBP). Šiemet savo kontaktus su pasauline mokslo visuomene dar labiau išplėtėme. Plačiau apie tai ir apie mūsų agrarinių mokslų galimybes jungtis į europines ir pasaulines mokslo struktūras planuoju rašyti atskirą straipsnį.