Gediminas Zemlickas

VU Naujosios istorijos katedros vedėjas Sigitas Jegelevičius bei Istorijos fakulteto prodekanas Algirdas Jokubčionis sveikina knygos autorių Vytautą Lesčių G. Zemlicko nuotr.

Vertingą dovaną Lietuvos kariuomenės 80-mečiui parengė Vilniaus universiteto docentas istorikas Vytautas Lesčius. Šio autoriaus veikalas "Lietuvos kariuomenė (1918-1920)" – ne vienadienė knyga. Ji būtina ne vien istorikui, kuris tyrinėja 1918 m. atsikūrusios Lietuvos valstybės pirmuosius žingsnius, ir ne tik karo mokslų žinovui, kurio profesijos ir garbės reikalas gerai pažinti tą lemtingąjį mūsų krašto istorijos tarpsnį. V. Lesčiaus veikalą persmelkia mintis: neilgai Lietuva būtų išlikusi nepriklausoma valstybė, jeigu nebūtų pavykę suformuoti karinę jėgą, kuri tą nepriklausomybę apgynė kruvinose kovose. Todėl kiekvienam skaitytojui, besidominčiam gimtojo krašto praeitimi, valstybingumo ištakomis. Ši monografija bus neišsemiamas žinių šaltinis.

Praėjusį kartą rašėme apie pirmuosius du Lietuvos kariuomenės kūrimo etapus. Pasitelkęs gausius Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentinius šaltinius bei kitą medžiagą V. Lesčius įtaigiai parodė ne tik didžiules kliūtis, kurias 1919-1920 m., taigi ir trečiajame kariuomenės kūrimo etape, teko įveikti jaunos valstybės karinių pajėgų kūrėjams, bet ir itin rezultatyvius šios srities laimėjimus. Trūko karininkų, ypač aukštesnio laipsnio, ginklų. Okupacinė vokiečių valdžia kiek įmanydama trukdė organizuoti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, neužleisdama kareivinių ir kitų patalpų, visokeriopai alindama ir taip sunkaus karo nusiaubtą kraštą.

Vyriausiasis kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas. 1919 m. Nuotr. iš knygos "Lietuvos kariuomenė (1918-1920)"

Galima tik stebėtis, kaip greitai ir ryžtingai pradėjo tvarkytis Lietuva, vadovaujama M. Sleževičiaus vyriausybės. Būtent tada ir buvo pakloti kariniai valstybės pamatai, kurie leido duoti atkirtį įvairiems agresoriams. Iš savanorių buvo formuojami pėstininkų pulkai, kavalerija, organizuotos technikos dalys, net ir aviacijos pradmenys. Pertvarkytas apsaugos štabas, mobilizuoti puskarininkiai ir karininkai, įsteigta karo mokykla, karo komendatūros. Organizacinį darbą trukdė prasidėjusi agresija: 1919 m. pavasarį į Lietuvą įsiveržė Sovietų Rusijos kariuomenė. Nepriklausomos valstybės likimas atsidūrė kovos veiksmams dar neparengtų, prastai ginkluotų karinių dalinių rankose. Tačiau pasitvirtino sena tiesa: neįmanoma įveikti tautos, kuri ryžtingai gina savo valstybę, laiko ją sava.

Sovietų ideologai visomis priemonėmis niekino ir stengėsi sumenkinti Lietuvos kariuomenę, todėl ir apie nepriklausomybę ginančius karius kalbėjo tik kaip apie “buržujų sūnelius”, “buržuazinius nacionalistus”, “baltagvardiečius” ar “samdinius iš kapitalistinių valstybių”. Doc. V. Lesčius dokumentiškai tiksliai parodo, kokia buvo istorinė tiesa. Lietuvos centrinio valstybės archyvo unikalūs dokumentai, dešimtys tūkstančių bylų parodo tautos sąmoningumą ir didžiulį entuziazmą, kaip paprastų ūkininkų sūnūs be ypatingo raginimo ėjo ginti valstybės, kuri jiems buvo sava. Savanoriai patys rūpinosi ginklais ir amunicija (kartais net dideliais kiekiais galima buvo pirkti iš vokiečių kareivių), neretai patys sudarydavo partizanines grupuotes, kurios narsiai priešinosi bolševikams, gynė ištisas fronto linijas. Savanorių atvykdavo net daugiau, negu galima buvo apginkluoti ir mokyti.

Prieš Lietuvą buvo pasiųsta 25 tūkst. raudonarmiečių. Revoliucinės vyriausybės vadovas V. Kapsukas tvirtino, kad tarp jų daug lietuvių savanorių, pasiryžusių kautis su baltagvardiečiais. Tačiau V. Lesčiaus tyrinėjimai rodo ką kita – lietuvių tarp raudonarmiečių buvo nedaug. Lietuvos vyriausybė savanoriui skirdavo kas mėnesį po 100 markių – menkas atlygis. Bolševikai, organizuodami raudonarmiečių dalinius, savanoriams mokėjo trigubai daugiau. Kai kas susigundydavo.

V. Lesčiaus pateikti dokumentai įrodo, kad į Lietuvos kariuomenę stojo ne “buržujai” ir ne “kapitalistai” (kurių to meto sąlygomis vargu ar daug galėjo būti), o valstiečiai, ūkininkų sūnūs, šiek tiek pramokę skaityti ir rašyti. Daliai krašto elito, dažniausiai sulenkėjusio, tie nuo plūgo rankenos atsiplėšę jaunuoliai tebuvo “chamai”, “juodnugariai”. Bet būtent jie, valstiečių vaikai, o ne elitas, išsaugojo gimtą kalbą, meilę lietuviškumui ir šias vertybes kartu su valstybingumu gynė kaip išmanė. Rezultatas akivaizdus – jeigu Lietuva dar lietuviška, tai ačiū jiems, tiems jauniems vyrams, kurie siekė ne patogumų, ne karjeros. Jie suprato aritmetiškai paprastą moralės ir atsakomybės dėsnį: jeigu ne jie – tai niekas kitas neapgins nepriklausomybę paskelbusios valstybės, jeigu ne dabar, ne šiandien ir ne šią akimirką – tai niekada.

Štai kodėl taip svarbus kiekvienas vardas kario, kovojusio dėl nepriklausomybės. Bėgantys metai neturėtų tų vardų užgožti užmaršumo ir abejingumo ūku.

Istorikas V. Lesčius neslepia, jog sąmoningai siekęs kuo daugiau vardų, asmenybių bent paminėti savo monografijoje. Asmenvardžių rodyklėje užfiksuota apie 1250 vardų. Todėl knyga dar aktualesnė daugeliui žmonių. Jau skaitant korektūras daugelis teiravosi, ar veikale nėra paminėtas jo senelis, tėvas. Atradę pavardę prašydavo leidimo tą vietą nusirašyti. Apie tai knygą pristatant kalbėjo Švietimo ir mokslo ministerijos Leidybos centro direktoriaus pavaduotoja Genovaitė Gudonienė.

O ir pats autorius šį veikalą skyrė savo tėvo – Lietuvos kariuomenės savanorio, Nepriklausomybės kovų dalyvio, vėliau pasieniečio, paaukojusio gyvybę už krašto laisvę, - atminimui.