Akademikas Leonardas Kairiūkštis Kauno botanikos sode

Gruodžio 28 d. Lietuvos mokslų akademijos tikrajam nariui prof. habil. dr. Leonardui Kairiūkščiui sukanka 70 metų. Ne tiek ir daug, žinant, kad per tuos metus spėta parašyti net 22 knygas, apie 550 mokslo ir populiarių straipsnių. Kad šie veikalai ir darbai vertingi ne tik Lietuvos mokslui, rodo tai, kad L. Kairiūkštis išrinktas Švedijos Karališkosios žemės ir miškų akademijos tikruoju nariu, 1992 m. Freiburge (Vokietija) už laimėjimus plėtojant Europos miškininkystę jam paskirta tarptautinė Wilhelmo Leopoldo Pfeilo premija. Daug metų L. Kairiūkštis vadovavo Lietuvos miškų institutui, buvo Tarptautinio sisteminės analizės instituto (IIASA) gamtinės aplinkos programos vicedirektorius, valstybinės mokslo programos ECOSLIT (“Regioninio vystymosi ekologinis tvarumas istoriniame kontekste Lietuvos pavyzdžiu”) vadovas. Nuo 1974 m. vadovauja pasaulinės programos “Žmogus ir biosfera” Lietuvos nacionaliniam komitetui, yra Lietuvos nacionalinių programų komiteto narys.

Šiuo metu L. Kairiūkštis dalyvauja tarptautinėje programoje "Biologiniai indikatoriai spygliuočiuose", pagal Pasaulio mokslininkų federacijos nominaciją atlieka planetarinių katastrofų monitoringo darbus. Tyrinėja medžių atoveikio į atmosferos taršą ir klimato kaitą problematiką. Akademikas yra žurnalo "Baltic Forestry" vyriausiasis redaktorius, žurnalų "Miškininkystė" ir "Lesovedenije" redakcinių kolegijų narys.

"Mokslo Lietuvos" vyriausiasis redaktorius Gediminas Zemlickas akad. Leonardą Kairiūkštį kalbino gražią vasaros dieną Kauno botanikos sode, iškilmingai minint sodo 75-metį.

Apie augalus

Nieko stebėtina, kad patys sau mes esame labai reikšmingi, taip pat vertingi mums atrodo ir mūsų dariniai. Bet gal vertingesnė yra ne ta vieta, kur žmogus jau paliko savo rankų žymę, bet dar nepaliestoji gamta? Gal nuo civilizacijos gėrybių pavargęs europietis Lietuvoje labiau įvertins būtent tokius gamtos kampelius?
       Visos šiaurinės šalys turi tos laukinės gamtos. Skandinavijoje net stabdomi miškų kirtimai, žmonės mokomi atkreipti dėmesį į sengirę, seną medį ar drevę. Tuo sudominti mėginama ir kitų Europos kraštų gyventojus, kad jie vyktų atsigauti į Šiaurę.
       Labai akylai stebimi ir Lietuvos miškai. Į mūsų šalies ekologinį apsauginį miškų karkasą numatoma įtraukti 0,5 mln. ha naujų želdynų. Landšaftą gerokai sustiprinus žaliuoju rūbu, išlaikant sengires, labai sustiprintume krašto atraktyvumą. O ateityje, kai bus nutiesta “Via Baltica”, turėtų labai įsisiūbuoti atvykstančių iš kitų šalių lankytojų srautas, kuris šiuo metu nukreipiamas daugiau Skandinavijos link.

Kalbate apie sengires, gamtinius darinius, - Europa išsiilgusi natūralumo. Bet čia, Botanikos sode, matome introdukuotus egzotiškus augalus. Ar čia nėra prieštaravimo? Juk tie augalai introdukuojami ne tik į sodus, bet, atleiskite, ir į mūsų sąmonę. Susižavėję svetimybėmis, ar neprarasime nuovokos, kiek vertingi mūsų įprasti augalai? Tegu jie ir nėra gal tokie margalapiai ir įvairiaspalviai.
       Nežinau, ar viena su kitu konkuruoja. Visi introducentai kinta su kultūros formomis - želdynais, parkų kūrimu ir pan. Jeigu kaupiamos kolekcijos, tai vėliau kai kurie jų augalai skverbsis į gyvenvietes, kiemus ir namus. Tai susiję su Vakarų kultūros, grožio pajauta, menu ir pan. Tai neišvengiama ir nėra smerktina, tačiau natūralioje gamtoje tų naujadarų nereikia, ten turi kartotis, atsinaujinti mūsų kraštui būdingi, tradiciniai augalai. Miškuose, natūraliuose parkuose introducentų nereikėtų - tai mūsų landšafto svetimkūniai. Tokios nuostatos, kiek žinau, laikosi ir landšafto architektai.

Suprantu, kad Botanikos sodai - tai savotiškas introducentų bankas. Tuos augalus aklimatizavus galima platinti. Tačiau gal į tuos sodus galima žiūrėti ir kaip į augalų genų banką, genų inžinerijos išteklių?
       Genų inžinerija - skambus dalykas, dešimtmečiais kartojamas žinant ir nežinant esmės. Jeigu norima sukurti sodų įsivaizduojamą tipą, - produktyvų ar gerai derantį vaisinį augalą, - tai naudojant genetinius derinius naujadarą galima sukurti. Tačiau nelogiška sakyti, jog pavyks sukurti pasaulinę tų darbų laboratoriją. Per daug nedera užsimoti srityje, kur esame tik naujokai. Kurti reikėtų tik žinant, ko norima, ir labai konkrečius dalykus. Ar norime uogų, ar padvigubinti ląstelės augimo greitį? Išvedę naujadarą, neišvengsime kenkėjų, ligų anplūdžio, pasireikš imuniteto atsparos trūkumai ir pan. Vesdami naujadarus, neturėtume pamiršti ir to, ką mūsų gamta duoda.

Noriu pasiteisinti dėl ankstesnio klausimo. Spaudoje tik ką perskaičiau, kad amerikiečiai ir rusai mokslininkai organizuos ekspediciją į Sibirą - bus ieškoma įšalusio mamuto liekanų. Jeigu pavyktų rasti mamuto spermos likučių, būtų mėginama apvaisinti dramblio patelę. Gal gimtų “mamutdramblys” ar “drambliamamutis”. Pagaliau juk atsivėrė ir klonavimo galimybės. Jeigu mokslo pasaulyje galimi tokie fantastiški dalykai, tai gal ko nors reikšmingo nepastebime ir mus supančiame pasaulyje? Dabar kaip kartas esame augalų karalijoje.
       Atsitiktinumo dėka buvau vienas pirmųjų mokslininkų, kuriam 1977 m. rugpjūčio mėn. buvo parodytas netoli Magadano rastasis amžinojo įšalo žemėje išsilaikęs mamutas. Jo nuotrauka ir žinia apie tai tik vėliau apskriejo pasaulį. Šiaurės kompleksinių tyrimų akademinio instituto vadovai su neslepiamupasididžiavimu įteikė man, kaip jie sakė, vienam pirmųjų, rastojo mamuto nuotrauką. Nebuvo aišku, ar apie tai jau galima kalbėti, nes atsakymo iš Maskvos dar nebuvo.
        Toje dviejų savaičių ekspedicijoje iš Europos buvau vienintelis akademikas, dar kartu buvo amerikietis, kanadietis ir suomis, Arktikos tyrinėtojas. Bet specialiai vykti ieškoti gerai išsilaikiusio mamuto? Man sunku komentuoti. Juk ten irgi buvo atsitiktinumas – ieškant iškasenų nušliaužė skardis ir atodangoje atsivėrė radinys. Beje, Magadano platybėse tų pačių metų liepos 29 d. rastas net 58 kg meteoritas – visatos kūnas, įsmigęs 9 m gylyje – tai irgi stebėtinas radinys.
       Lengviau kalbėti apie augalus - juos galima panaudoti kuriant naujas rūšis ar veisles. Bet geriau imti augalus iš natūros, nes jie atsparesni, tvirtesni. Naudodami perkeltuosius augalus, niekada nebūsime tikri, kad gausime tapatų kolekcijonuotam augalui. Selekcininkai renka tuos augalus, sklypus kuria praktiškam panaudojimui vedant naujas veisles. Kolekcijas būtina atnaujinti. Jei sumedėję augalai gali augti 100 ir daugiau metų, tai žoliniai augalai kasmet atsinaujina, keičiasi. Sudėtinga tą gryną genetinį pradą išlaikyti. Todėl išvedant veisles geriau imti augalus iš natūros. Gamtos savireguliavimo procese, konkurencinėje kovoje evoliucijos metu išsirutulioja stipresni ir atsparesni augalai.

Apie miestus

Ar ne panašia tranzito kryžkele nori būti ir Šiauliai, panaudoję galimus Zoknių aerouosto ir laisvosios ekonominės zonos privalumus? O dėl kokių priežasčių ėmė bliūkšti Kauno miesto perspektyvos?
       Kalbant apie Šiaulius, nežinau, kiek jiems padės Zokniai. Karmėlavos aerouostas strategiškai turi mažesnių galimybių ir reikėtų mažiau investicijų. O laisva ekonominė zona labai pagyvintų miesto ateitį. Reikia daugiau tokių laisvų zonų, tranzitinių kelių, kaip “Via Baltica”.
        Dabar dėl Kauno. Baltijos jūros baseino regioninės plėtros nuolatinė komisija šiemet surengė jau penktą aptarimą, skirtą Baltijos regiono perspektyvai. Ir kas mus ypač neramina: Kaunas, kaip metropolija, nepritampa, kad būtų įrašytas į kitų Baltijos jūros baseino šalių augančių miestų sąrašą. Antai palankios Gdansko, Klaipėdos perspektyvos - kaip uostų, Vilniaus - kaip administracinio centro. Jeigu ne “Via Baltica” magistralė ir strateginė judėjimo kryptis rytai-vakarai, tai Kauno plėtros perspektyva išvis būtų labai abejotina. Kai miestas nesiplečia, gyventojai pradeda migruoti į kitus regionus. Norint užtikrinti Kauno ateitį, reikia plėtoti pramonę, transportą, būtina pasiekti, kad prasidėtų didelių pinigų apykaita.
       Pasaulyje daugybė išnykusių miestų. Pakanka nuvykti į Turkiją ir išvysite dykvietėse, toli nuo gyvenamų vietovių, rymančias balto marmuro kolonas, prieš 1,5 tūkst. metų statytų pastatų liekanas. Gyvenimas pasuko kita vaga ir kadais klestėję miestai virto dykynėmis. Jau dabar turime apie tai galvoti, jeigu mums rūpi Kauno miesto ateitis.

Viduramžiais miestai išaugdavo prie sausumos ir vandens kelių, geografinė padėtis lemdavo miestų likimą. Štai Kaunas išaugo prie didžiausių Lietuvos upių santakos, čia vedė patogūs keliai iš Žemaitijos į Vilnių ir kitas Aukštaitijos vietoves. Bet ar šiais laikais tos pačios priežastys lemia miestų reikšmę ir likimą?
       Niekas nepasikeitė. Man teko dirbti Vienoje tarptautiniame sisteminės analizės institute, kur demografiniams tyrimams beveik 12 metų vadovavo labai gyvybingas iš Zarasų kilęs žydų tautybės mokslininkas Keificas. Jis tyrinėjo tautų kraustymosi procesus. Ir štai kas įdomu: pritaikius tą patį laiko mastelį, pasirodė, kad žmonių migracijos procesai prieš tūkstantį, du tūkstančius metų ir šiais laikais ne kažin kiek pasikeitė. Jeigu suskaičiuosime pabėgėlius iš Meksikos į JAV, iš Turkijos per Bulgariją į kitas Europos šalis ir pan., tai įsitikinsime, kad pasaulyje migracijos procesai išliko labai panašūs ar net to paties lygio. Sovietų Sąjungos sienos buvo griežčiau saugomos, bet apskritai šie procesai paklūsta tiems patiems dėsningumams. Vieni miestai ištuštėja, kiti išauga. 1966 m. man teko nemažai važinėti po Ispaniją. Negalėdavau suprasti, kodėl atvykęs į Pandėlio dydžio miestelį matydavau tiek daug ištuštėjusių, uždarytomis langinėmis namų. Žmonių visiškai nebebuvo likę - sausros, darbo nėra, verslas užgesęs. Panašūs procesai kai kur vyksta ir Lietuvoje - vyksta protų adsorbcija iš šalies, kai kur ištuštėjimo procesas. Todėl būtina galvoti, kaip šiuos nepageidautinus reiškinius pristabdyti.

Ką galima ir reikia daryti?
       Kaip sakiau, reikia, kad būtų panaudojami dideli pinigai, ir pirmiausia Lietuvos žmonių turimi pinigai – bankuose ar namie merdinčios santaupos. XX a. jie yra variklis. Bet norint privilioti pinigų, teks pasiekti, kad miestas taptų atraktyvus, patrauklus investuotojams. Kad skverbtųsi firmos - tada užvirs statybos ir visa kita.
       Aišku, vien gerų norų maža. Iki Kauno turi ateiti Vakarų bėgių pločio geležinkelis, čia turi būti perkraunami kroviniai, panaudojant - minėjau - ir Klaipėdos uostą. Būtina įveikti baimę, kad tapsime Rytų kaimynų transporto koridoriumi. Nuolatinė baimė mus tik pražudys. Jau dabar patiriame nuostolius: dalis krovinių į Kaliningradą aplenkia Lietuvą, o vokiečiai norėtų, kad sausumos kelias vestų iš Berlyno tiesiai į Klaipėdą, apeinant ir būsimą “Via Baltica” magistralę. Tų šalių interesai labai apibrėžti, o mes turime stengtis, kad Kaunas gautų augimo impulsą.

Jūs galvojate apie Kauno miestą. Bet ar nereikėtų mąstyti apie visą šalį? Juk tai, ką sakote, turėtų būti programuojama visai valstybei.
       Bet juk taip ir yra. Jeigu augs Kaunas, tai turės darbo ir Karmėlava, Garliava ir Klaipėda, ir kiti miestai. Aišku, jog mintyje turiu visą Lietuvą. O kadangi Jūs mane užklausėte dėl Kauno, todėl apie jį ir kalbu. Kodėl "nuteka" Lietuvos smegenys? Todėl, kad atsistoję į siauras politines vėžes, nežiūrime pagrindinių ekonomikos ir valstybės interesų. Taip pat ir mokslo. Jau sakiau, kad XX a. keitė pinigai. XXI a. bus proto ir informacijos amžius, pinigai nebus svarbiausia. Tai akcentuota ir Pasaulio mokslininkų federacijos šių metų sesijoje, kurioje tenka dalyvauti kasmet (Italija, Erice). O kas mūsų šalyje rūpinasi mokslu? Kartais sėdžiu Švedijos Karališkosios agrarinių ir miško mokslų akademijos metinėje sesijoje ir graudu darosi. Karalius, premjeras, ministrai sėdi kartu. Visi turi laiko paklausyti. Karalius teikia apdovanojimus tiems, kas to nusipelnė. Nei kairės, nei dešinės, visų rūpestis – mokslas, Švedija. Man net gėda užsieniečiui pasakyti, kiek Lietuvos biudžeto skiriama mokslui ir kiek užsimota skirti karo reikalams. Dėl to ir nuteka protai. Reikia rūpintis užimtumu – valstybės perspektyva, tada ir žmonių kraustymasis iš šalies liausis.
       Pasaulyje viskas susiję. Vis prisimenu jau minėto Keifico demografijos darbus. Jis tyrinėjo japonų tautos procesus, o kontrolės matu paėmė švedų tautos populiaciją. Kompiuterinio modeliavimo rezultatas: japonų populiacijoje kas 22-23 metai pasireiškia vis tie patys ant Hirosimos ir Nagasakio numestų atominių bombų padariniai. Aiškiai matyti, kaip iš kartos į kartą pereina visos tautos populiacijos genetiškai pažeistų ląstelių padariniai. Ir jie didėja. O Švedija – vienodai plinta žmonių populiacija be iškreiptų išsigimimų.

Galiu suprasti Keifico interesą, kai jis tyrinėja japonų, gal ir žydų tautas. Bet man įdomu, kur čia miškininko akademiko Leonardo Kairiūkščio interesas?
       Tai sistemų ekologijos problema, o viena tokių sistemų – būtent miškai. Aš suprantu, kas yra gyva sistema. Šitai suvokiant jau galima samprotauti ir apie gerokai sudėtingesnius dalykus.

Taigi tema toli gražu neišsemta. Sveikindami Jus su 70-mečiu ir Šv. Kalėdomis, tikimės pratęsti pokalbį jau Naujaisiais metais.

Gedimino Zemlicko nuotraukos