Lygiai prieš 200 metų, 1798 m. gruodžio 24 d., Kūčių vakarą gimė pasaulinio garso poetas Adomas Mickevičius

T. Lubienskio naujosios knygos viršelis

"Adomas Mickevičius, vaikinas iš Naugarduko, tapo ADOMU MICKEVIČIUMI, kuriam buvo lemta ilsėtis Vavelio kriptoje greta karalių ir didžiavyrių". Tomašas Lubienskis

Gediminas Zemlickas

Vieną jų – žinomo publicisto ir rašytojo Tomašo Lubienskio (Tomasz Łubienski) “M kaip Mickevičius” išleido leidykla “Świat książki”.

Prie leidyklos susibūrė skaitytojų klubas, kuris leidžia žurnalą “Świat książki” (šiemet pasirodė 5 numeriai, o iš viso jau išėjo 22). Šia intencija rašytojas T. Lubienskis ir parengė naują Adomo Mickevičiaus biografiją. Maža to. Knyga dar vos spėjo pasirodyti Lenkijos knygynuose, o klubas jau surengė savo nariams puikią kelionę į Lietuvą, Adomo Mickevičiaus takais. Ekskursijai vadovavo pats naujosios biografijos autorius T. Lubienskis. Tai nebuvo tik viena iš daugelio lenkų išvykų į Vilnių.

Čia gera proga pasakyti, jog knygos mylėtojų klubas “Świat książki” rengia įvairias keliones į kino, teatro ir literatūros festivalius, klubo nariai kartu atostogauja lengvatinėmis sąlygomis, šiais metais, pvz., Adrijos jūros pajūryje Kroatijoje. Tokias lengvatas klubo nariams teikia kelionių biurai. Su nepaprastai populiarios knygos “Graikų ir romėnų mitologija” autoriumi Zigmantu Kubiaku klubo nariai surengė kelionę mitų herojų takais į Graikiją – galėjo savo akimis pamatyti daug antikos šedevrų.

Pastaroji kelionė visiems dalyvavusiems paliko neišdildomų įspūdžių, tad visai natūraliai kilo mintis su kitos knygos autoriumi T. Lubienskiu pakeliauti Adomo Mickevičiaus jaunystės keliais.

Ne poezijos stabas, bet žmogus

Rašytojas Tomašas Lubienskis Vilniaus universitete pasirašo savo knygas

Tomašui Lubienskiui šiemet sukako 60 metų. Jis gimė Varšuvoje, studijavo istoriją ir polonistiką. Pirmąją vieno veiksmo pjesę "Žaidimas" parašė 1959 m. Nuo to laiko reiškiasi įvairiose literatūros srityse – prozoje, poezijoje, dramaturgijoje. Nesibodi publicistikos žanro, rašo esė. Iš keliolikos teatrui skirtų kūrinių lenkų kritikai išskiria "Laikrodžiai" (1968 m.) ir "Kočoviskas" (1974 m.). Parašė biografines knygas apie Mieroslavskį ("Raudonai baltas", 1983), Norvidą ("Norvidas grįžta į Paryžių", 1989), o dabar ir apie Adomą Mickevičių. 1996 m. išleido savo eilėraščių rinktinę. Labiausiai pagarsėjo rašytojo istorinių esė knyga "Muštis ar nesimušti?" (1978, naujas ir papildytas leidimas – 1997).

Rašytojas Tomašas Lubienskis laikomas XIX a. žinovu. Rašant Adomo Mickevičiaus biografiją tai būtina, tačiau toli gražu nepakanka. Žurnale “Świat książki” (1998, Nr. 5) pristatydamas naująją T. Lubienskio knygą “M kaip Mickevičius”, poetas ir literatūros istorikas Piotras Matywieckis guodžiasi, kad sąžiningai ir aistringai rašomos biografijos, monografijos, studijos, kuriomis lenkų skaitytojus žavėjo Kleineris, Przybosis, Jastrunas liko praeityje. Panašūs pastarųjų dešimtmečių darbai, pasak vertintojo, yra “specializuoti ir sausi”. Arba priešingai: pateikiamos maksimalistinės interpretacijos būna kupinos pasipūtimo, skaitytojui mėginama įteigti, tarsi tuos kūrinius būtų vedžiojusi ne rašančiojo ranka, bet Poeto Dvasia.

Tomašas Lubienskis užsibrėžė lyg ir labai kuklų tikslą – gražiai papasakoti Adomo Mickevičiaus gyvenimą. Bet ką tai reiškia – papasakoti gražiai? Kaip perteikti didžio poeto likimą, kurį juk lėmė ne tik jo gyvenimo faktai, kasdienybė, santykis su aplinka, žmonėmis. Aišku, neįmanoma apeiti ir istorijos įvykių, epochos keliamų reikalavimų. Pagaliau ir paties poeto sukurtieji kūriniai, personažai, kurie tarsi gyvena savarankišką, nuo autoriaus lyg ir atsietą, jau nepriklausomą gyvenimą, tačiau veikia juk ne tik skaitančiąją visuomenę, bet neišvengiamai įgija galios ir savo kūrėjui, pradeda jam diktuoti savo valią ir reikalavimus. Savo kūriniuose tapęs laisvės šaukliu, tautų brolybės skelbėju, kasdienybėje pats jau nebegali tų idealų nepateisinti. Poetas – savo sukurtojo pasaulio, pagaliau – nors paradoksalu - savo paties įkaitas. Pavargti jam nevalia, pokštauti – taip pat.

Kaip Adomas Mickevičius, vaikinas iš Naugarduko, tapo ADOMU MICKEVIČIUMI, kuriam buvo lemta ilsėtis Vavelio kriptoje greta karalių ir didžiavyrių? Kiek tai priklausė nuo Aukščiausiojo dovanos - talento, o kiek nuo kasdienių pratybų ir alinančio darbo su žodžiu? Pagaliau kiek tai priklausė ir nuo didžiųjų epochos peripetijų, kurios vienam - tegu jis būtų net Poetas - pernelyg sunku?

Šitai mėgina išrišti T. Lubienskis savo Adomo Mickevičiaus biografijoje. Rašytojas seka Adomo pėdomis Naugarduke, gimtų namų aplinkoje, atkeliauja į senąjį Vilniaus universitetą, kur studentas Adomas ieškojo akademinės išminties, smailino savo pirmąją poetinę žąsies plunksną, su bičiuliais filomatais išgyveno pavergtos Tėvynės valstybingumo netektį. Rasime knygoje ir Kauno periodo – jau poeto Adomo Mickevičiaus aplinkos žmones, Vilniaus Bazilijonų vienuolyno įkalintus filomatus, tarp kurių bus ir Adomas. Išlaisvinimą iš Konrado celės vėliau pakeis tremtis ir tokio sudėtingo laikmečio įvykiai ir asmeninio gyvenimo peripetijos.

Asmeninį Adomo Mickevičiaus gyvenimą rašytojas prisodrina įvykių, kurių apstu kiekvieno žmogaus lemtyje. Draugystė, ištikimybė, didžiadvasiškumas, gilūs jausmai ir aistros čia puikiai dera su kasdienybės mažmožiais, flirtais, išankstinėmis nuostatomis ir pan. Tačiau svarbiausia, kad į visą tą kasdienybę ir istorinių įvykių audinį rašytojas sugebėjo pažvelgti savitai, pasiremti dviejų paskutinių šimtmečių patirtimi. Todėl knyga atrodo šiuolaikiška, aktuali, o didysis poetas iškyla skaitytojų vaizduotėje ne kaip stabas ar poezijos olimpo visažinis, bet abejojantis, klystantis, aplinkinių ne visada suprastas ir dėl to kenčiantis žmogus, lemties apdovanotas sunkia talento našta ir atsakomybe.

T. Lubienskio Adomo Mickevičiaus biografiją kritikas P. Matywieckis įvertino kaip “rašytojo meistriškumo pasiekimą”.

Dar svarbu priminti, jog kiekvienas skaitytojas, nusipirkęs T. Lubienskio knygą “M kaip Mickevičius”, dalyvauja ir labdaros akcijoje, nes nuo kiekvieno parduoto egzemplioriaus 1 zlotas bus skirtas Vilniaus tretiesiems vaikų globos namams.

Klubo kelionė į Vilnių

Adomo Mickevičiaus epochos autentiškas dainas atlieka Marija Krupoviec

Atvykę į Vilnių klubo "Świat książki" nariai aplankė senosios Katedros požemius, parymojo prie Aušros Vartų Švenčiausios Mergelės Marijos paveikslo, susipažino su Lietuvos dailės muziejaus (buvusiuose Chodkevičių rūmuose) ekspozicija. Nukako ir į Trakus, kur restauruotoji salos pilis jau nedaug primena tuos griuvėsius, kurie žadino romantiko Adomo Mickevičiaus vaizduotę. Žinia, su poeto vardu susiję objektai buvo tos kelionės svarbiausi akcentai – senasis Vilniaus universitetas, kuriame studijavo iš Naugarduko atvykęs Adomas, senamiesčio gatvelės, kur aidėjo filomatų, taip pat ir Adomo Mickevičiaus – jau poeto – žingsnių aidas.

Konrado celėje buvo numatytas klubo narių susitikimas ir diskusija su Vilniaus intelektualais. Galbūt ir įvyko. Belieka palaukti kito “Świat książki” žurnalo numerio, kuris Varšuvoje turi netrukus pasirodyti – Trijų karalių šventės išvakarėse. Neabejokim, lenkų knygų mylėtojai ką jau ką, o įvykius ir susitikimus Lietuvos sostinėje aprašys išsamiai.

Užtat šių eilučių autoriui teko dalyvauti klubo “Świat książki” renginyje senajame Vilniaus universitete. Teatro salėje A. Mickevičiaus biografijos autorius Tomašas Lubienskis susitiko su šio klubo nariais bei atėjusiais vilniečiais. Apie šį renginį verta parašyti išsamiau.

Lyriškumo vakarui, pristačius svečius iš Varšuvos, įliejo vilnietė dainininkė Marija Krupoviec, kurios dainos bando aprėpti senojo Vilniaus ir viso šio krašto savitumą. Dainininkė dainuoja lietuvių, baltarusių, lenkų ir žydų dainas, ne tik liaudies, bet ir romansus, balades. Sau akomponuoja gitara. Atlieka nuostabią kultūrinę misiją, nes dainomis mėgina išreikšti nuo seno šiame žemės lopinėlyje gyvenusių įvairių tautų žmonių jausmus ir savitą gyvenimo bei pasaulio suvokimą. Tuo dainininkė įdomi ir kitų šalių klausytojams. Kiek teko girdėti, Marija Krupoviec sėkmingai koncertavo įvairiose Europos šalyse ir net Japonijoje.

Poetui skirtame renginyje Marija Krupoviec dainavo lietuviškas, baltarusiškas, lenkiškas liaudies dainas, kurias galėjo girdėti Adomas Mickevičius ir jo aplinkos žmonės, gyvenę XIX a. pradžios Vilniuje, Naugarduke, Tuhanovičiuose ar Kaune. Atliko ir dainą, kurią į savo rinkinį įtraukė Liudvikas Rėza. Dainininkė neretai dainą pradėdavo lietuviškai, pratęsdavo baltarusiškai, o paskui – lenkiškai. Ir visa derėjo, nes jausmams reikšti puikiai tinka visos pasaulio kalbos.