Lietuvos mokslų akademijoje lapkričio 10 d. vyko Klaipėdos universiteto diena. Prie to “Mokslo Lietuva” tikriausiai dar turės progos sugrįžti, o šiame numeryje pristatome Klaipėdos universiteto prof. habil. dr. Audronę Kaukienę, su kuria ir kalbėtasi minėto renginio metu.

Klaipėdos universiteto profesorė Audronė Kaukienė

Filologijos habil. dr. Audronė Kaukienė yra Klaipėdos universiteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros profesorė, Baltistikos centro direktorė, universiteto senato pirmininkė. Mokslininkė parašė knygas: "Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija", "Klaipėdos krašto vakarų aukštaičių tarmė". Tyrinėjimų sritis – lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija, prūsistika, Mažosios Lietuvos istorija, kalba, etnografija. Prisideda prie lietuvininkų veiklos. Dėsto klasikines kalbas ir prūsų kalbą, lietuvių kalbos istoriją, baltų kalbų lyginamąją gramatiką, etimologijos, indoeuropeistikos pagrindus. Vadovauja studentų, magistrantų ir doktorantų moksliniams darbams. Klaipėdos universiteto prof. A. Kaukienė įkūrė savo lingvistinę mokyklą, yra lietuvių filologijos ir etnologijos specialybės pradininkė, įkūrė Baltų filologijos ir etnologijos katedrą. Profesorė yra viena iš evangeliškosios teologijos specialybės įsteigimo KU iniciatorių.

Profesorę kalbina laikraščio vyriausiasis redaktorius
Gediminas Zemlickas.

Renesanso epochos šokį atlieka Klaipėdos universiteto istorinių šokių kolektyvas “Saltanda”

Profesore A. Kaukiene, Jūs užsiminėte apie įdomias konferencijas, kurias organizuoja Klaipėdos universitetas. Sunku susilaikyti neįjungus diktofono. Vienas tų renginių, regis, ypač pavyko.        Tai paskutinioji jubiliejinė konferencija, kuri buvo skirta Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto išeivijai. Mat šiais metais minimas 1923 m. sukilimo Klaipėdos krašte 75-metis, Tilžės akto ir Lietuvos nepriklausomybės 80-metis. Tilžės aktą jau daug metų kasmet apie lapkričio 30 d. paminime tradicinėmis konferencijomis: "Mažoji Lietuva ir lietuvininkai amžių būvyje" (1989),

"Lietuvininkų kalba" (1990), "Mažosios Lietuvos tautosaka" (1991), "Mažosios Lietuvos etnografija" (1992), "Mažosios Lietuvos istorija ir etnografija" (1993), "Mažosios Lietuvos kalba ir kultūra" (1994), "Senieji Didžiosios ir Mažosios Lietuvos ryšiai" (1995). 1996 m. konferencija buvo nukelta į 1997 m. sausio mėn., priartinta prie Pirmosios lietuviškos knygos jubiliejaus ir pavadinta "M. Mažvydas. Pirmoji lietuviška knyga". "Jūrės marės lietuvininkų gyvenime" (1997). Tikimasi, kad triskart jubiliejinių – Lietuvos nepriklausomybės, Tilžės akto ir 1923 m. sukilimo – metų vasaros pabaigoje įvyks dešimtoji mokslinė konferencija. Ji rengiama kartu su Mažosios Lietuvos išeivija ir skirta išeivijai bei jos veiklai. Aštuonių mokslinių konferencijų medžiaga išleista atskiromis knygomis. Būtų gražu ir prasminga dešimties konferencijų medžiagą išleisti vienoje knygoje. 1998 m. – “Mūsų išeiviai”.
       Šią žiemą tokios konferencijos nebus, nes jau turėjome tam skirtą renginį vasarą. Vasarą vykusios lietuvininkų konferencijos medžiagai bus skirtas vienas Klaipėdos universiteto žurnalo “Tiltai” numeris.
       Konferencijos būna skirtos Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros dalykams, kasmet vis kitai temai, pvz., kalbai, tautosakai, etnografijai. Viena konferencija buvo skirta M. Mažvydui. Pasibaigus konferencijai paprastai išleidžiame jos medžiagą leidinėliais, kurie jau sudaro atskirą seriją. Tautosakai ir etnografijai bei žymiam Mažosios Lietuvos ideologui, visuomenės veikėjui Viliui Gaigalaičiui skirtų leidinėlių jau tik keletą beturiu – toks didelis buvo susidomėjimas. Beje, V. Gaigalaičiui skirta konferencija, vykusi bene prieš trejus metus, sutraukė labai daug žmonių, kurie dalijosi prisiminimais - mes visus išspausdinome. Tuos prisiminimus įrašėme, šifravome, paskui dar kartą su žinių pateikėjais kalbėjomės, norėdami įspūdžius papildyti ir patikslinti.
       Į konferenciją “Mūsų išeiviai” buvo atvykęs ir pranešimą skaitė ilgametis Mažosios Lietuvos fondo pirmininkas Vilius Pėteraitis. Apskritai iš išeivijos buvo nemažai žmonių, kurie ir patį V. Gaigalaitį pažinojo.

Kai kalbame apie išeivius iš Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto, tai gal primintumėte, kokiose šalyse jų daugiausia telkiasi?
       Jie gyvena plačiai pasklidę visame pasaulyje, tačiau daugiausia Vokietijoje, JAV, Kanadoje, Australijoje. Įvairiose šalyse jų gyvenimo sąlygos susiklostė nevienodai. Jausdamiesi esą lietuvininkai Vokietijoje jie turėjo prastas gyvenimo sąlygas, todėl daugelis stengėsi kuo greičiau asimiliuotis su vokiečiais. Su jais turime mažiau dvasinės bendrystės. O į Ameriką išvykę lietuvininkai greitai rado bendrą kalbą su lietuviais, atvykusiais iš Didžiosios Lietuvos, ir išvystė labai gražią veiklą. Juk ir Mažosios Lietuvos fondas įkurtas ten, Kanadoje.

Ar tai lėmė sąlygos, o gal susitelkusios asmenybės?
       Manau, lėmė ir tai, kad JAV ir Kanada kitataučiams daug pakantesnės šalys, o Vokietijoje buvo ypatingos sąlygos. Labai svarbu ir Viliaus Pėteraičio asmenybė. Tiesa, dabar jis vadovavimą fondui perdavė jaunesniems. Labai gražiai išeivių bendrijos veikia Australijoje, vietiniams gyventojams jos sudarę gerą įspūdį apie Lietuvą.

Ar lietuvininkai išeiviai lengvai ištirpsta tarp lietuvių kitose šalyse?
       Ne visai, nes tikėjimas – katalikų ir evangelikų – labai daug reiškia. JAV kartu dirbdami daugiau maišėsi, bet vis tiek nesusiliejo.

Kiek lietuvininkų dar yra pačioje Lietuvoje? Ar jie labai išsisklaidę?
       Jie labai išsisklaidę, bet daugiausia jų bendruomenių yra Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte. Tai lietuvininkų tėviškė. Be to, bendruomenės veikia Kaune, Vilniuje, šiek tiek yra Marijampolėje, Kėdainiuose ir kituose miestuose.

Ar su visomis lietuvininkų bendruomenėmis palaikote ryšius?
       Stengiamės palaikyti. Dalyvaujame jų giesmių šventėse. Esame giedoję Kėdainiuose, Marijampolėje naujai atidarant ir restauruojant evangelikų bažnyčias, taip pat Vilniuje, Kaune.

Bus negerai, jei neprisiminsime pirmųjų tų gana savitų lietuvininkams skirtų konferencijų organizatorių.
       Dabar tomis konferencijomis rūpinasi Klaipėdos universiteto Baltistikos centras ir Baltų kalbotyros ir etnologijos katedra. O pradininkai – Klaipėdos miesto I. Simonaitytės viešoji biblioteka kartu su lietuvininkų bendrija “Mažoji Lietuva”. Kai iš organizacinių darbų pasitraukė labai didelė tos veiklos entuziastė A. Sabaliauskienė, mes perėmėme konferencijų organizavimą ir rengiame kartu su minėta draugija, kuri sukviečia mums publiką. Suvažiuoja labai gražūs žmonės, kasmet vis naujų atsiranda. Kitus jau pažįstame – iš Palangos, Priekulės, Šilutės, Žemaičių Naumiesčio, net iš kai kurių kaimų. Tie žmonės palieka savo žemės darbus, į Klaipėdą suvažiuoja, susitinka. Mes ten “kapijos” išgeriame pagal klaipėdiškių paprotį. Konferenciją tradiciškai pradedame uždegdami žvakę, giedodami. O pabaigoje giedame tų renginių tradicinę giesmę “Taigi imk mano ranką ir vesk mane”. Ši evangelikų giesmė Klaipėdos krašte - tarsi himnas, o vokiečiai ar kitų šalių evangelikai dažnai ją tėra tik girdėję.

Įdomu tai, kad į klaipėdiečių mokslines konferencijas atvyksta netgi labai toli nuo mokslo esantys žmonės. Ir visi randa daug bendro. Matyt, galima kalbėti apie tam tikrą Klaipėdos universiteto veiklos savitumą. Neteko girdėti, kad taip būtų Vilniuje ar Kaune.
       Matote, Mažoji Lietuva buvo tiek skriaudžiama, mušama ir užmirštama, kad lietuvininkams labai malonu, kai juos kas nors pamini, sukviečia. Jie labai vertina, kad jų prisiminimai ir žinios dar kažkam reikalingi. Tie žmonės dar ir šiuo metu jaučiasi sunkiai. Jų kraštas ištuštėjęs, į jį atvažiavę naujų žmonių iš Žemaitijos, Dzūkijos. Atvykėliai ne visada supranta, kad lietuvininkai ir yra tikrieji šios žemės gyventojai – čia jų tėviškė. O juos kai kas ir į “faterlandą” pasiunčia. Su vokiečiais jie painiojami dėl to, kad ne į katalikų bažnyčią melstis eina.
       Dar reikia aiškinti mūsų žmonėms, jog tai ne vokiečių bažnyčia, o evangelikų liuteronų. Jose nuo seno, nuo M. Mažvydo laikų, buvo lietuviškai giedama ir kalbama.

Universiteto misija

Žemaičių kaukės papuošė Lietuvos MA salę

Ar tai ir būtų viena Klaipėdos universiteto misijų – šviesti ir prusinti žmones, aiškinti šio krašto praeitį ir stengtis parodyti, kur šio savito mūsų žemės lopinėlio tikrosios vertybės.        Konferencijoje "Mūsų išeiviai" man teko skaityti tokį pranešimą – "Klaipėdos universiteto misija lietuvininkų žemėje". Manau, kad tai iš tiesų mūsų misija. O kaip Jūs tą misiją apibrėžtumėte?        Šios dienos renginyje – Klaipėdos universiteto diena Lietuvos mokslų akademijoje – mėginau tai trumpai pasakyti. Būtina šį lietuvininkų kraštą pažinti, jį tyrinėti, tas žinias skleisti tarp studentų ir visuomenėje. Svarbu kiek galima prikelti šio krašto kultūrą.

Ar ši tema, skirta lietuvininkų krašto tyrinėjimui, buvo toleruojama tarybiniais laikais?
       Įdomiausia, jog ir pradėta tarybiniais laikais. Nors ir sunku buvo.

Po kokia priedanga tuos tyrimus plėtojote?
       Buvo gražių vardų, kuriais dengėmės. Tai I. Simonaitytė, pagaliau M. Mažvydas, K. Donelaitis. Sąvoka “Mažoji Lietuva” ideologų nebuvo labai mėgstama, bet Klaipėda toli, prie jūros, - kas supaisys, kokie dalykai ten tyrinėjami.

Ar tą misiją, kurią kažkiek apibūdinote, šiuo metu lengva vykdyti? Ar visi tokios veiklos svarbą supranta, ar Jus ir Jūsų bendražygius palaiko miesto ir apskrities valdžia, visuomenė?
       Atsakysiu tokiu pavyzdžiu. Paskelbiau laikraštyje apie senus Didžiosios ir Mažosios Lietuvos ryšius. Ir išdėsčiau, kaip mes dažnai nesuprantame mažlietuvių ir kokias klaidas darome su jais bendraudami. Aiškinau, kaip juos reikia suprasti – ir netgi tuos, kurie prie vokiečių glaudžiasi – kaip reikia su jais bendrauti, o ne atstumti. Ir žinote, ko susilaukiau? Po straipsnio paskelbimo visą dieną viena moteris man skambino, vis klausdama, kiek vokiečiai man sumokėjo? Griežtai priekaištavo, kaip aš Tėvynę išdaviau.

Bet juk būtų neteisinga tvirtinti, kad toks pažiūrų primityvumas – tai katalikų tikėjimo diegtų dogmų pasekmė?
       Katalikiškuose kraštuose nuo seno dažnai būdavo painiojamas tikėjimas ir tautybė. Ir ne vien šiame krašte. Atsimenu, mano velionio vyro Antano Jakulio mama buvo iš mišrios šeimos – tėvas lietuvis, o motina pusiau latvė, iš mišrios šeimos. Sykį paklausiau: “Kuo Jūsų mama save laikė – latve ar lietuve?” Jos atsakymas buvęs toks: “Mano mama buvo labai dievota”. Suprask – katalikė, lietuvė. Toks požiūris: kokia bažnyčia – tokia ir tautybė. O tikėjmas žmogui buvo labai svarbus.
       Mes ilgai ieškojome lietuvininkų, ir pasirodė, kad kelią į jų širdis lengviausiai radome, kai supratome, jog jų bažnyčia, liuteronybė leidžia mums su jais bendrauti. Nesu itin uoli bažnyčios lankytoja, bet jeigu mes galime padaryti, kad per bažnyčią jie grįžtų prie Lietuvos, tai tą ir reikia daryti. Antraip per bažnyčią juos visus pasiims vokiečiai. Mums lieka rinktis.

Kiek Jums padeda Vilniaus intelektualai?
       Vilniaus intelektualai taip pat kartais mums vožteli per galvą. Šia tema esu kalbėjusi Pasaulio lituanistų suvažiavime, kuris vyko 1997 m. Vilniuje. Apie didlietuvius truputį kritikos pasakiau aiškindama, kodėl mažlietuviai į juos kartais kreivai žiūri. Istorikai man pradėjo aiškinti, kad didlietuviai čia niekuo dėti, juos pačius suvarė į lietuvininkų žemes… Reikėtų į daugelį Mažosios Lietuvos istorijos dalykų pažvelgti ir iš mažlietuvių pozicijų. Gyvendami Klaipėdoje ir bendraudami mes jų skausmą daug geriau pažįstame. Yra tokių opių vietų, kurių nepaisant žmonės labai užsigauna. Patys to nesuvokdami, neretai ant nuospaudų užminame ir nesuprantame, kodėl jie pyksta.

Galima kalbėti apie gana glaudų ryšį tarp Jūsų plėtojamos mokslinės ir kultūrinės veiklos? Jos tiek susipynusios, kad net sunku būtų išskirti.
       Klaipėdos universitete yra tokia specialybė – lietuvių filologija ir etnografija. Ji įsikūrė atgimimo laikotarpiu 1990 m. Dar nebuvo Klaipėdos universiteto, tad glaudėmės prie tuometinės Lietuvos konservatorijos Klaipėdos muzikos fakulteto Lituanistikos katedros, kurioje tada dirbau. Buvau lituanistė, mėgau dainuoti liaudies dainas, be to, dar nuo 1971 m. vadovavau “Vorusnės” ansambliui. Taip jau išėjo, kad visi ansamblio dalyviai, kurie buvo gabūs mokslui, tapo ir šios naujos specialybės steigėjais – sujungėme kalbotyrą su etnografija ir etnologijos dalykais. Panašiai kaip kadais Nikolajaus Rericho daryta. Dėstomi dalykai siejami su menu. Lietuvių etnologijos dalykus išdėstėme ciklais. Vienas ciklas – Mažoji Lietuva. Dėstoma Mažosios Lietuvos kultūros istorija, kalba ir tarmės, dainavimas, muzikos instrumentai. Paskui pereiname prie žemaičių, aukštaičių – taip apžvelgiame visus Lietuvos regionus. Tarmės ir dainavimo dalykai labai susiję, neįmanoma jų atskirti. Ar galima atskirti tarminį tekstą nuo melodijos? Jeigu bandoma atskirti, tai tokios analizės labiau primena mėsinėjimą.

Kai kurios Europos Sąjungos programos (pvz., “Socrates”) skatina rūpintis tautinėmis mažumomis, atsižvelgiant į jų savitumus. Gal į tas programas galima būtų įtraukti ir Klaipėdos universitete atliekamus darbus, skirtus lietuvininkų palikimo tyrinėjimams?
       Tam reikalui reikia žmogaus, kuris mokėtų tų programų ieškoti, sugebėtų pateikti projektus. Aš galiu daug padaryti, mokyti ir mokytis, knygą išleisti, bet nemoku rėmėjų ieškoti. Paprasčiausiai nesugebu.
       Pagaliau tos tarptautinės programos kelia savo reikalavimus, skatina tam tikras temas ir pan. Jeigu būtų priimama tai, ką mes darome – būtų puiku. O keisti savo darbų profilį ir šokti pagal kieno nors dūdelę nesinorėtų.

Juk atliekate ir tam tikrą ideologinę misiją?
       Nėra lengva pakeisti žmonių įsitikinimus, kurie suformuoti viso jų gyvenimo. Kartais bandome veikti per meną. Kartą važiavome su “Vorusnės” ansambliu į Vokietiją dalyvauti konferencijoje. Ten susidūrėme su Kaliningrado srities atstovais. Per konferenciją buvo piktai replikuojama, nenorima mūsų suprasti, net išklausyti. Po konferencijos buvo koncertėlis. Išgirdę, kad mes dainas dainuojame ir nieko mušti nesiruošiame, pajuto, kad tos melodijos visiems artimos – ir žmonės artimesni pasidaro. O per gerumą galima su daug kuo pasišnekėti ir išsiaiškinti.

Gerumo visų mūsų gyvenime ne per daug.
       Taip, gerumo labai reikia, jo ir už pinigus nenupirksi. O mano amžiui užteks darbo ir tų pinigų, kad dar mėginčiau ieškoti rėmėjų ir pelningų darbų.

Kiek Jūsų vadovaujamame Baltistikos centre darbuotojų?
       Turime du etatinius darbuotojus – etnografą Rimantą Balsį ir prūsistę Aušrą Lisinskaitę, ir pusę administratoriaus etato techniniams darbams. Aš tik vadovauju – etato neturiu. A. Lisinskaitės darbas čia atvežtoje parodėlėje rodomas – apie prūsų paukščių vardus. Autorė gavo Liudviko Rėzos premiją. Šią kasmetinę premiją studentams yra įsteigęs Mažosios Lietuvos fondas ir teikia už darbus, skirtus Prūsijai ir Mažajai Lietuvai.
Be to, į Vilnių atvežėme parodyti darbus, kurie skirti ne tik lietuvininkams, bet ir prūsams bei kuršininkams, t. y. visam pajūrio kraštui.

Kad kuršininkai neliktų užmarštyje

Klaipėdos universiteto etnografai į Vilnių atvežė delmonus ir kitus rankdarbius

Kuršininkų palikimo tyrinėjimas, ko gero, dar retesnis dalykas ir už lietuvininkų tyrinėjimą?        Dabar vienintelė Lietuvoje kuršininkų kalbą, dainas, kultūrą tyrinėja KU docentė Dalia Kiseliūnaitė. Kaip specialistė, ji aprėpia plačią tyrinėjimų sritį. Ir pati Dalia yra plačių interesų žmogus: priklauso "Mažosios Lietuvos" seimeliui, yra ansamblio "Vorusnė" dalyvė, o dabar dar vadovauja Lietuvoje jau gana žinomam ansambliui "Vorusnėlė".

Ar gyvos kalbinės kuršininkų medžiagos dar pavyksta aptikti?
       Dar keletą gyvų kuršininkų pavyko rasti, tad šiek tiek pasisekė įrašyti. Be to, Daliai Kiseliūnaitei savo fondus perdavė Vokietijoje gyvenantis Martynas Pietsch, daug metų rinkęs tą gyvą medžiagą. Niekam neskubėjo perduoti savo archyvo, kol neįsitikino, kad bus gerai panaudotas. Dalia ne kartą važiavo į Vokietiją, kur dar gyvena gana daug gyvų kuršininkų. Pati Dalia ne tik moka latviškai kalbėti, bet ir dėsto latvių kalbą, tad su kalbinamuoju žmogumi pasišneka ir tik po to įrašinėja.

Ar tai perspektyvi sritis – tyrinėti kuršininkus?
       Kiek įmanoma D. Kiseliūnaitė įrašinėja gyvąją medžiagą, o paskui su studentais tyrinės. Aišku, tos kuršininkų kalbos neatgaivins, bet ištirti galima. Kol tyrinėjama - perspektyvu. Labai savotiška tarmė. Tai latvių kalbos tarmė, bet seniai izoliuota nuo bendro latvių kalbos kamieno, patyrusi lietuvių ir vokiečių kalbų įtaką. Su bendrine latvių kalba šiuo metu beveik neturi kontakto, bet latviams šnekant kuršininkai juos supranta.

Kuo kuršininkai skiriasi nuo kuršių?
       Kuršininkai – tai latviai, o kuršiai buvo viena iš baltų genčių, kuri XVI-XVII a. ištirpo tarp lietuvių ir latvių tarmių. Šiaurinėje dalyje išliko tik vardas – Kurzeme, o pietinėje dabar gyvena žemaičiai, kurie “douną” valgo. Tiriame kuršininkus, bet apie kuršius man taip pat teko rašyti. Štai “Lietuvininkų žodyje” rašiau straipsnį “Kaip kalbėjo kunigaikštienė Birutė?” – ką išmaniau apie kuršių kalbą, tą parašiau.

Ir vis tik save laikote ne kuršių ir ne kuršininkų kalbų mokove?
       Save laikau prūsiste, akad. V. Mažiulio mokine – savo diplominį darbą rašiau iš prūsistikos.

Po Vytauto Mažiulio ir maskviečio Vladimiro Toporovo darbų ar dar galima ką bepridurti tyrinėjant prūsų kalbą? Juk naujų duomenų striuka?
       Kiekvienas naujas laikas teikia ir naują požiūrį. Prūsų kalbos šaltinių ne tiek jau ir maža. Dabar radau įdomų būdą, kaip prūsų kalbą tyrinėti. Iki šiol buvo akcentuojama, kiek prūsų kalba yra paveikta vokiečių kalbos. O aš lyginu greta esantį prūsišką ir vokišką tekstą ir ieškau, kur jis nepaveiktas. Vokiško teksto įtaka reikalautų vienokios konstrukcijos, bet dažnai randu išlikus būtent baltišką konstrukciją. Šitą dalyką akcentuojant galima atsekti gyvosios prūsų kalbos sistemą.
       Šiaulių universiteto leidinyje “Filologija ir metodika” esu paskelbusi straipsnių ir toliau skelbiu apie vokiško ir prūsiško teksto skirtumus katekizmuose. Rašiau apie artikelį, neiginį, įvardžių vartojimą.

Labai gaila, kad Klaipėdos universiteto diena baigiasi ir klaipėdiečiai rengiasi išvažiuoti. Todėl paskutinis klausimas: ko palinkėtumėte savo vadovaujamam Baltistikos centrui?
       Pirmiausia daugiau etatų, įkvėpimo ir sveikatos.

Mielai prisidedame prie šių palinkėjimų. Ačiū už pokalbį.

Gedimino Zemlicko nuotraukos