Gediminas Zemlickas

Vinco Kudirkos 140-mečio renginyje istorikai doc. Antanas Kulakauskas ir prof. Antanas Tyla bei Lietuvos MA prezidentas akad. Benediktas Juodka

Gruodžio 11 d. Lietuvos mokslų akademijos salėje iškilmingai paminėtos Vinco Kudirkos 140-osios gimimo ir "Tautiškos giesmės" 100 metų sukaktuvės. Kai kurie kalbėtojai apgailestavo, kad V. Kudirkos 140-ies gimimo metų ir "Tautiškos giesmės" 100-mečio sukaktuves sutiksime turėdami tokį pat akademinį kraitį kaip ir ligi šiol. Taip jau yra, kad savo praeities didžiuosius suvokiame kaip mitologizuotus, "stereotipų gipsu aplipintus". Taip jie nuo mūsų nutolsta, o sugrąžinti sunku. Vincas Kudirka, regis, nuolatos mums turėtų būti artimas ir aktualus, nes būtent jis į mūsų lūpas įdėjo "Tautiškos giesmės" žodžius, kuriais viskas pasakyta. Retas, gal net unikalus atvejis, kai ir himno žodžių, ir muzikos autorius yra tas pats žmogus. Vincas Kudirka, nebūdamas nei profesionalus kompozitorius, nei didis poetas, šitai padaryti sugebėjo.

Tegalim svarstyti, kokiais gabumais ir talentu jį apdovanojo likimas gimtosiose Suvalkijos lygumose. Pasak Jono Aisčio, ne itin daug – tai buvęs vidutinis talentas. Bet nuostabiausia tai, kad jis bėrė grūdus – tiesos, šviesos – į tą savo Tėvynės dirvą, kurioje jie labiausiai derėjo.

Universalų laikai Europoje jau kadais buvo pasibaigę – tik ne Lietuvoje. Tautiškam gyvenimui pakilusi tauta turėjo suvokti, kas esanti ir ko sieksianti. Sunkūs pirmieji žingsniai, žvelgiant iš šalies, atrodė, gal net juokingi ir naiviai graudūs.

Nieko stebėtino, kad pirmieji ir tvirčiausiai gimtą žemę po kojomis pajuto suvalkiečiai – šviesiausio Lietuvos kampo atstovai. Vincas Kudirka – viena ryškiausių tos aplinkos asmenybių. Ir ne todėl, kad būtų buvęs sėkmės kūdikis. Tiesa, labai muzikalus, grojo smuiku gimnazijos orkestre, pramoko groti ir violančele, dainavo chore, todėl draugų ir globėjų nestokojo. Dailus jaunikaitis Varšuvoje traukė ne vienos mergelės akį, patyrė romanų, bet taip ir liko vienišius. Nei teologija, nei filosofija, nei medicina nebuvo jo tikruoju gyvenimo pašaukimu. Griebėsi daug ko, bet daugiausia nuveikė kaip organizatorius, telkėjas. Buvo proto – ne jausmo žmogus. Protas, nusiteikimas veiklai ir valia leido jam panaudoti savo sugebėjimus taip tikslingai ir vaisingai, kad lietuviško rašto ir kultūros istorijoje jo pasiekimai nemarūs.

V. Kudirka suvokė vieną labai svarbų dalyką: tamsių žmonių galvosenoje neįmanoma įtvirtinti laisvės idealų. Todėl jis ir stengėsi, kad aplinkui būtų kuo daugiau šviesos. O šviesa, Kudirkos suvokimu, – tai ir raštas, ir dora, ir blaivus protas, ir dar daug kas, kas taurina žmogų. Nūdienos kalba pasakytume – kultūra. Buvo kultūrininkas iki sielos gelmių. Prisikėlęs pats, troško kelti ir kitus savo gentainius. Šiai veiklai ir skyrė visą savo gyvenimą.

Autoriaus nuotrauka