Kalbiname Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinės komisijos sekretorių, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekaną, Knygotyros katedros vedėją prof. Domą Kauną.

Gediminas Zemlickas.

Šis 530 p. tomas - tai valstybinės komisijos darbų sąvadas

Praėjusį kartą užsiminėte apie akademinį Mažvydo raštų leidinį. Per kiek laiko ir kada jį būtų įmanoma parengti?        Tai kolektyvo darbas ir truktų ne vienerius metus. Dar reikėtų ir gero pinigo. Man geriausiai žinoma “Knygotyros” enciklopedinio žodyno rengimo patirtis. Prie jo dirbo 42 autoriai ištisus 5 metus. Kai išėjo, žodynas buvo išplatintas per 2 mėnesius. Ir visi 2 tūkst. egzempliorių. Knyga jau sulaukė 13 recenzijų. Buvo kritikuojančių, piktų, šališkų, buvo dalykiškų, geranoriškų ir labai kompetentingų vertinimų. Kaip visada, kritiškiausi pasirodė esą tie, kurie patys per visą savo gyvenimą nėra parašę nė vieno knygotyros straipsnio. Nepykstu. Tai normalus mokslinis gyvenimas. Tiems, kurie jame dalyvauja ar rengiasi dalyvauti, patarčiau į prieštaringus vertinimus žiūrėti santūriai. Reikia atkakliai dirbti toliau ir stengtis ištaisyti klaidas, praleistas spragas, koreguoti teiginius.

Aišku, man įdomu išsiaiškinti, kodėl žodynas susilaukė tokio didelio dėmesio. Gal priežastis ar priežastys yra įvairios ir nevienareikšmės, tačiau manau, kad enciklopedinis veikalas pirmiausia yra universalus leidinys ir daug kas į jį žiūri, kaip į savo interesų ar žinojimų sritį. Žodynu naudojasi visų pirma žmogus, kuris ieško informacijos iš gana plačios kultūros srities - bibliofilas, bibliotekininkas, menotyrininkas, meno mėgėjas, knygų leidėjas, knygų prekybininkas, mokytojas, akademinės bendruomenės atstovas, studentas… Knygotyra - kompleksinis mokslas, išaugęs iš įvairių kitų mokslų sandūros, taigi jos prigimtis tarpdisciplininė ir universali. Todėl nemažai humanitarų linkę save laikyti kompetentingais knygų žinovais ar net pusiau knygotyrininkais ir apie ją kalbėti pakeltu tonu. Antraip negi būtų tiek daug recenzijų pasirodę ir tiek įvairių nuomonių pareikšta.
       Šiek tiek džiaugiuosi, kad aplenkėme literatūros, istorijos, kalbos mokslą, kurių atstovai turi institutus, bet tokių enciklopedinių žodynų neparengė. Aplenkėme ir latvius, estus, baltarusius. Tačiau nevaikštome perdėm pakelta galva. Šiandien jau nustatėme spragas ir trūkumus, todėl jau žinome, kaip juos ištaisyti. Manau, kad jau laikas galvoti apie naują, patobulintą žodyno leidimą.
       Vykdant Pirmosios lietuviškos knygos sukakties programą, labai svarbi užduotis buvo skatinti Lietuvos ėjimą į pasaulį. Knygos universalumas ir atvėrė vartus į jį. Knyga visais laikais buvo komunikacijos priemonė. Gal Jums šie žodžiai ir rėžia ausį, nes primena lyg kokį techninį dalyką. Tačiau prasmė kur kas gilesnė. Knygos prigimtis įvairiapusė, bet svarbiausia - padėti tautai ir valstybei bendrauti su pasauliu ir jam kalbėti. Ji ir anksčiau liudydavo ir dabar tebeliudija apie bet kurios tautos istoriją, kalbą, mentalitetą, valstybės interesus, juos gina. Iš knygų matome, kaip per 450 metų keitėsi Žemės rutulys ir lopinėlis, vadinamas Lietuva, jame. Pasaulį tai domina.

Jūsų rankose matau viršelio ir titulinių lapų atspaudus. “Pirmosios lietuviškos knygos sukaktis” – taip vadinsis šis storokas tomas. Apie jį jau šiek tiek kalbėjome anksčiau. Prieš Šv. Kalėdas knyga turėtų būti atspausdinta. Galiu įsivaizduoti, su kokiu jauduliu Jūs paimsite šią knygą į rankas.
       Pati šios knygos reikšmė, Valstybinės komisijos darbų sąvado svarba galbūt išryškės praėjus gerokam laiko tarpui. Mums buvo svarbu atlikti tai, ką galima padaryti tik dabar. Viso ko užuomazga prieš pusketvirtų metų, kai išleidom mažą brošiūrėlę, į kurią surašėme Valstybinės komisijos programą. Joje buvo tik šykščios eilutės, registruojančios priemonės pavadinimą, vykdytoją, metus. Jos nedaug ką sakė, o kai ką ir stebino. Prisimenu, 1995 m. vasarą nuvykau į Mažosios Lietuvos fondo suvažiavimą Čikagoje. Pasiėmiau 50 egzempliorių tos Valstybinės komisijos programos ir pertraukų metu išdalijau mūsų tautiečiams – veiksniems, kultūrininkams, žurnalistams. Jie smalsiai vartė – daug kam tai buvo pirmoji pažintis su mūsų Valstybine komisija ir pirmosios lietuviškos knygos sukaktimi, apie kurią nedaugelis bent kiek daugiau žinojo. Vienas garbingas tautietis pertraukos metu priėjo su brošiūrėle rankoje ir sako: “Jeigu jūs padarysite bent trečdalį, ką čia esate nurodę, aš Jums paspausiu ranką”. Gaila, kad to tautiečio šiandien negaliu sutikti. Parodyčiau štai šį mūsų darbų sąvadą – manau, kad nusipelnėme rankos paspaudimo. Padarėme ne tik didžią dalį programoje numatytų darbų, bet ir tai, kuo ją vėliau papildėme. Galime ramiai atsidusti: nesėdėjom sudėję rankų. Skaitytojas, gavęs pirmos lietuviškos knygos sukakties darbų medžiagos rinkinį, galės atidžiai susipažinti ir pats pasakyti savo nuomonę.
       Man ir šios knygos rengėjams svarbiausia buvo surinkti ir užfiksuoti tai, ko po 10-15 metų jau neįmanoma bus atlikti. Nors kauptas archyvas, nemažai užrašų, rankraščių, dokumentų, publikacijų, tačiau tos plikos eilutės ne kažin kiek byloja. Tik gyvu žodžiu palydėtos jos tampa prasmingesnės, reikšmingesnės, įgauna tikrąją vertę. Esu tikras, kad jei kas po 50 metų mėgintų sumuoti mūsų atliktus darbus, pateiktų kiek kitokį jų sąvadą. Kitas laikmetis diktuos kitas mintis, vertinimus, išgyvenimus. Kiekvienam laikui savas požiūris.

Knygos sukakties organizatoriai Los Andžele. Iš dešinės: rašytojas Algirdas Gustaitis, Silvija Vėlavičienė, prof. Algirdas Avižienis, prof. D. Kaunas

Kaupiantis darbams tikriausiai kilo noras visa tai įprasminti 530 p. knygoje? Juk tai irgi papildomo triūso rezultatas, pirminėje programoje nenumatytas.        Sumanymas kilo prieš porą metų. Tačiau mintį reikėjo subrandinti, pasirūpinti leidybos lėšomis, suburti talkininkus. Kadangi į knygą sudėta informacinė medžiaga, tai reikėjo kviestis informacijos specialistus. Pagrindiniai darbininkai buvo iš Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos ir iš jos padalinio – Bibliografijos ir knygotyros centro. Prie tos knygos rankas pridėjo didelis būrys žmonių ir nors keletą, bent svarbesnių bendradarbių pavardžių tikrai norėčiau paminėti.

Tai medžiagos rinkėjos, parengėjos, bibliografės Danutė Sipavičiūtė, Petronėlė Grybauskienė ir mokslinė redaktorė Teresė Gustienė. Gerai padirbėjo dailininkė Audronė Uzielaitė – viršelis spalvingas, patrauklus, originalus formatas, viduje – apie 30 iliustracijų. Svarbu, kad žmonės, kuriems rūpi sava kultūra, tą knygą įsigytų.

Ar ji nebus bibliografinė retenybė?
       Ne, leidžiame 1500 egzempliorių tiražu. Pagal Valstybinės komisijos nuostatas pusė tiražo atiduodama Lietuvos bibliotekoms nemokamai, 30 proc. pateks į knygynus, o 20 proc. – Komisijos dovanų fondui. Savaime aišku, mums labai svarbu, kad ši knyga pasklistų užsienyje, todėl ją platindami į pagalbą pasitelksime ir Užsienio reikalų ministeriją, kuri per ambasadas paskleis tarp kitose šalyse gyvenančių Lietuvos bičiulių ir mokslo įstaigų. Vilniaus universiteto biblioteka taip pat pažadėjo savo talką. Ji atlieka plačius knygų mainus su pasauliu, tad mūsų leidinį išsiuntinės visiems savo partneriams. Neatsitiktinai be visos informacinės medžiagos į knygą įdėjome ir tris įžanginius straipsnius anglų kalba.
       Beje, knygos pardavimo kainą nustato pati valstybinė komisija. Mūsų sprendimu, ji bus mažesnė už savikainą. Mat ne paslaptis, kad tokios knygos skaitytojai turi nestorą piniginę – visi jie humanitarinės kultūros ir nedidelio uždarbio žmonės.
       Manau, šis tomas padės mums suvokti, ką lietuviškos knygos sukaktis reiškia ir mūsų kaimyninėms tautoms, kurioms Lietuva nėra nei tolima, nei nežinoma šalis. Mums labai svarbūs kaimynų atsiliepimai ir vertinimai. Knyga pabus tiltu, atnešanti vienokį ar kitokį atgarsį. Jau nemažai ir žinome: buvo atvykę svečių, susirašinėjome, skaitėme jų spaudos atsiliepimus. Atgarsiai įvairūs. Vienaip kalbėjo vokiečiai, kitaip latviai, estai, lenkai.

Gal pateiktumėte vieną kitą būdingesnį vertinimą?
       Kai Dailės akademijos parodų salėje “Akademija” vyko ekslibrisų parodos atidarymas, vienas garsus baltistas profesorius iš Berlyno ilgai stebėjęsis daugeliui girdint garsiai pasakė: “Jūs mus stebinate. Aš neįsivaizduoju, kad Berlyne, kuriame 4 mln. gyventojų, į tokią ekslibrisų parodą galėtų ateiti šitiek suinteresuotų žmonių, taip vertinančių savo tautos kultūrą. Mūsų šalyje ateitų 30, gal 40 lankytojų, daugiausia pačių dailininkų”.

O kodėl taip? Ar ta europinė kultūra jau nebešildo dvasios, tampa tokia specifinė, sausa, kad domina tik siaurą žinovų sluoksnį? Žinoma, šį klausimą mieliau užduočiau minėtam svečiui baltistui iš Berlyno. Bet įdomu, ką Jūs apie tai galvojate. Nejau mes išties dar esame provincialai Europos šalikelės gyventojai, kuriems tie dalykai arčiau dvasios nei kūno?
       Nesiryžtu atsakyti vienareikšmiškai. Vakarų pasaulis gyvena kitomis – sudėtingesnėmis ir subtilesnėmis civilizacijos sąlygomis. Kadais Berlyne susitikau prof. Viktorą Falkenhahną.Vaikščiojome Unter der Linden gatve, apžiūrėjome paminklą Fridrichui Didžiajam, Humboldtų universitetą, muziejų, kitas vertybes. Paskui sėdėjome Operos rūmų terasoje ir gėrėme kavą. Prof. V. Falkenhahnas paklausė: “O kaip tau visa tai atrodo?” “Labai daug civilizacijos”, - atsakiau. “Bet maža kultūros”, - užbaigė mano pradėtą sakinį V. Falkenhahnas.
       Ši frazė daug ką paaiškina. Taip, ten daugiau civilizacijos, gyventi daug lengviau. Kiekvienas laikosi bendrabūvio taisyklių, žmonės labiau individualizuoti, visi turi savo interesus, šaltinius, maitinančius dvasią, kūną ir dar ką kita. Jiems kolektyvizmas – našta. Nuo to pokalbio su V. Falkenhahnu praėjo apie 20 metų, per tą laiką Vokietijoje teko pabuvoti daug kartų, lankytis ir didelėse parodose. Man atrodo, kad ten dailininkai kuria sau. Parodoje pakabina, parodo, pastoviniuoja vienas prie kito, išgeria raudono vyno, pamuzikuoja ir išsiskirsto. Kuriama sau. Žmogus, kuriam tie menai turėtų būti skiriami, žiūri abejingai. Paveikslus daugiausia perka kolekcionieriai – investuoja kapitalą.
       Taip supratau ir minėto baltisto iš Berlyno pasakymą. Vakariečio dvasia persisotinusi. Kita vertus, daugiau turime tų dvasią ir kūną sotinančių šaltinių. Vos atsikūrę nepriklausomybę mes daug ką išgyvenom – emociškai ir intelektine prasme – pirmą sykį. Juk pirmą kartą ir lietuviškos knygos sukaktį minime normaliomis tautos, laisvos bendruomenės gyvenimo sąlygomis. Tad neatsitiktinai čia būta tiek įkvėpimo ir paskatos darbuotis.
       Vakarų žmonės negali įlįsti į mūsų kailį ir daug ką vertina kitaip. Mus geriausiai supranta latviai ir estai. Jie sakė daug ko iš mūsų pasimokę, apmąstę. Stebėdami mūsų darbus, remdamiesi mūsų publikacijomis ir liudijimais estų humanitarai tvirtino mėginsią įtikinti savo vyriausybę surengti panašų savo knygos minėjimą. Gal nepadarysią tokiu mastu, bet daug ką norėtų iš mūsų patirties perimti.

Knygos sukakties minėjimas Los Andželo šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje

Tačiau nei estai, nei latviai neturi tokio fenomeno kaip M. Mažvydas. Nebent jie turi minty kažką kitą.        Vis dėlto jie savo pirmąją knygą turi. O tokios figūros, kaip mūsų Mažvydas, savo kultūros istorijoje neturi daug kas – nei švedai, nei lenkai, nei rusai, nei kai kurios kitos tautos. Jų pirmos knygos dažniausiai yra anoniminės arba verstos iš kitų kalbų, parašytų, pvz., mažaraščių kitataučių kunigų ar teologų, siekusių elementariausio krikščioniško švietimo tikslų. Tad ir šios knygos neretai yra dvikalbės, turinčios tekstus originalo ir tos ar kitos tautos kalba. Tai įdomi tema.

       Tik ką gavau Talino pedagoginio universiteto Knygotyros katedros profesorės Mare Lott laišką, kuriame pranešama, kad jie, estai, jau rengiasi savo pirmosios knygos 475-osioms metinėms. Viena iš paskatų, įkvėpusi estus, ir bus lietuviškos knygos sukaktuvės.

Kas žinoma apie pirmą estišką knygą?
       Ji neišlikusi, viena trumpa eilute užsimena ją buvus 1525 m. Liubeko savivaldybės dokumentuose. Atsitiko štai kas. Liubeko savivaldybė, kurioje vyravo katalikai, sulaikė pirklį, vykusį iš protestantiško Vitenbergo. Jis gabeno statinę knygų, kurių dalis buvo skirta Rygai. Tarp jų rasta, kaip rašoma protokole, “knygų, išleistų liaudiškomis lyvių, latvių ir estų kalbomis”. Nė viena iš tų knygų neišliko. Aišku, kad jos buvo sudegintos. Anais laikais visos religijos buvo nepakančios konkurentams. Tada degindavo ne tik knygas, bet ir žmones. Nepaisant to, kad žinios skurdžios ir pačios knygos nėra, estai pasiryžę sukaktuves minėti.
Latviai taip pat turi įvairių ketinimų. Pamatę mūsų išleistąjį “Knygotyros” enciklopedinį žodyną, jie taip pat užsidegė imtis panašaus darbo. Pirmoji latviška knyga, pasiekusi šiuos laikus, išspausdinta 1585 m. Vilniuje.

Nedaug trūko, kad Mažvydo “Katekizmo”, vienintelio išlikusio pirmosios lietuviškos knygos egzemplioriaus, Lietuvoje būtume neturėję. Tad dabartinės knygos metinės buvo gera proga prisiminti ir pagerbti žmones, kurių dėka tą mums nepaprastai brangų egzempliorių turime. Pirmiausia prisimenu Levą Vladimirovą.
       Visgi visa ko pradžia buvo ukrainiečių profesorius S. Borovojus, kuris 1956 m. atvykęs į Vilnių pasakė, kad Odesos viešojoje bibliotekoje yra lietuvių seniai ieškoma knyga. Tada profesorius Levas Vladimirovas siuntė į Odesą žmogų, organizavo knygų mainus ir taip mes susigrąžinome tą brangiausiąjį turtą.
       “Literatūroje ir mene” neseniai buvo skelbtas ilgas straipsnis, cituotas L. Vladimirovas ir pateikti dokumentai. Žinoma, tokia proga galima buvo ir daugiau pakalbėti – juk Lietuvai sugrąžinta palyginimo neturinti vertybė. Visada svarbu prisiminti tuos žmones, kurie sąžiningai atliko savo pareigą ir pašaukimo priesakus. Istorija ir dėkingi įpėdiniai jų niekada neužmirš.

Nuotraukos iš Domo Kauno archyvo