Arvydas Genys

Tikrai neeilinė asmenybė ir kun. R. Kutkevičius. 1829 m. Vilniaus universitete išklausęs fizikos - matematikos paskaitas, pelnęs tikrojo filosofijos studento, o Karmelitų ordine - Šv. Teologijos bakalauro laipsnį. 1848 m. ėjęs Chvalonsko vienuolyno vyresniojo vienuolio pareigas, 1854 - 1864 m. klebonavęs Ordino bažnyčioje.

Vyskupui M.Valančiui sutikus, kun. R.Kutkevičius beveik 30 metų tarnavo panemuniečiams (1865 - 1894). Palaidotas bažnyčios šventoriuje. Parapijiečių lėšomis jam pastatytas gotikinis paminklas. Juk tarnauta be algos ir dirbta be vikaro.

O štai kun. J.Senkus, čia klebonavęs iki 1915 m., pastatė varpinę, organizavo bažnyčios vidaus remontą, parūpino naujus Kryžiaus Kelio paveikslus.

Kun. V. Norkus ir kun. Nagulevičius su Panemunio bažnyčios aktyvistais. 1933 metai

Dar uoliau ir sumaniau teko darbuotis kun. V.Norkui, kuris atstatė 1915 m. sudegusią bažnyčią ir kitus jos trobesius, nors ir nebuvo leista organizuoti rinkliavų. Teko verstis iš savo algos, subūrus talkininkus. Ir taip 1922 - 1936 m. buvo atstatyta išnaši dabartinė bažnyčia. 1936 m. rugsėjo 8 d. ją, kaip Švč. Trejybės bažnyčią, konsekravo Panevėžio vyskupas K.Paltarokas.

Pasak B.Kviklio, “akmenų ir plytų mūro bažnyčia atrodo taip, lyg būtų statyta XIX a. pabaigoje, kada viešpatavo eklektika. Šioje trijų navų bazilikinės erdvės bažnyčioje sudėta romaniškų, gotiškų ir dar kažkokių stilių gabalų. Prie bažnyčios - mūrinė varpinė, statyta 1901 m. (…)”. Ir jos abi stilistiškai labai dera. Bažnyčios vidų puošia ne tik gotikinio stiliaus altorius, Švč. Trejybės paveikslas - centre, bet ir pora dailininko P.Kalpoko paveikslų, kuriuos bažnyčiai paaukojo šioje parapijoje (Kuodiškių kaime) gimęs kun. Vladas Mironas, Nepriklausomybės akto signataras, Lietuvos ministeris pirmininkas.

Džiugu, kad Panemunio parapijoje gimė šie trys iškilūs kunigai. O būtent - kun. V.Mironas (g. 1880 m. birželio 22 d.). Taigi šiais metais minime jo gimimo 118-ąsias metines. Taip pat ir Panemunyje - itin garbingai (net su Krašto apsaugos ministerijos orkestru; juk kun. Vl. Mironas buvo ir Karo kapelionas).

Tėvynei brangus sūnus - kun. V. Mironas mirė Vladimiro kalėjime, kur jį stalininiai okupantai kalino kartu su arkivyskupu M. Reiniu, vysk. T. Matulioniu. Pasak S. Raštikio knygos “Įvykiai ir žmonės”, kun. V. Mironas mirė ne 1953 m. vasario 17 d., o 1950 m. vasarį, po šaltos kalėjimo pirties, tiesiog ant ten pat kalėjusio anglų parašiutininko ir sanitaro F. Kelly rankų.

Antrasis čia gimęs kunigas - Romualdas Stakėnas. Gimė 1835 m. vasario 6 d. Sipelių kaime. Lietuvybės žadintojas ir skleidėjas. Baigęs Varnių dvasinę seminariją, kunigavo Kaune. Už lietuvybės skleidimą jam grėsė ištrėmimas. Tad teko slapstytis Latvijoje. Ten ir mirė po 1907 m.

Kun. R. Stakėnas buvo religinės literatūros vertėjas ir platintojas. Išvertė M. Miolobžeckio pamokslų “Išguldymai šventų evangelijų “ 4-ąją dalį, talkino ką tik atgautai lietuvių spaudai.

Trečiasis panemuniškis - kun. Konstantinas Stašys. Gabaus jaunimo globėjas. Gimė 1843 m. gegužės 8 d. Veseliškių kaime. Mirė Vilniuje 1919 m. spalio 25 d. Šiais metais minėjome jo 155-ąsias gimimo metines.

Kun. K. Stašys vienas pirmųjų pradėjo sakyti pamokslus lietuviškai (1905 m.). Kunigavo Alytuje, Kamajuose, Vilniuje, kur gyveno Bernardinų g. 6 name, ir čia pamokslavo iki pat savo mirties. Buvo puikus pamokslininkas. Tai liudija LMA rankraštyne išsaugoti jo pamokslai, laiškai, dokumentai.

Kunigas buvęs labdaringas žmogus - įsteigė bendrabutį moksleiviams “Žiburėlis”, veikusį net iki 1933 m. K. Stašio fundacijų dėka ne vienam gabesniam jaunuoliui atsivėrė kelias į mokslą. Tad pelnytai kunigas vadinamas jaunimo bičiuliu.

Kryžius tremtinys. 1989.06.14 Panemunio sąjūdiečių atstatytas ir pašventintas

Bene iškiliausias kunigas, glaudžiausiai susijęs su Panemunio parapija, ne vien vysk. K. Paltaroko pasididžiavimas - garbės kanauninkas kun. Augustinas Liepinis. Pedagogas, katechetas, rašytojas, švietėjas. Nuo 1941 m. iki savo žemiškų dienų pabaigos klebonavęs nuošaliame Panemunyje - tarsi kokiame atgailos kanauninkų užkampyje. Palaidotas Rygoje (Sarkandaugavos) Kristaus Karaliaus kapinėse. Tik 1940 m. Lietuvos okupacija privertė nutraukti kun. A. Liepinį aktyvią visuomeninę ir kultūrinę veiklą ir pasišvęsti bemaž vien pastoracinei. Apie garbės kanauninko gyvenimą nemažai buvo rašyta minint kun. A. Liepinio 100-ąsias gimimo metines (1996 m. spalio 21 d.).

Parašė ir išleido 3 tomus gyvenimo pavyzdžių “Kitomis pėdomis”. Didžiąją praktinę naudą katechetams turėjo 1929 - 1930 m. pasirodžiusios “Katekezės” (I - II ir III dalys). O knygoje “Kelią faktams” (1933) A. Liepinis parodo spaudos reikšmę gyvenime. Pats redagavo “Vienybę” ir “Tiesos kelią”, “Panevėžio garsą”, o talkino beveik visiems katalikiškos krypties laikraščiams. Be to, išleido knygą “Jaunimo keliais “ (1933).

1952 m., siautėjant stalininei karštinei, Panemunyje jam teko sudeginti ne vieną rankraštį, dienoraštį (rašytą nuo pat 1923 m.), o kitus slėpti pas parapijos tikinčiuosius, kaip ir savo knygas. Ir iš to daug kas dingo.

A. Liepinis išvertė nemažai religinių užsienio autorių kūrinių: B. Bartmano “Marija tikėjimo ir maldingumo šviesoje” (1922), A. Štolco “Šv. Elžbieta” (1922), M. Mosko “Dievo akivaizdoje” (1922), Berlju “Švenčiausios širdies mėnuo” (1928), M. Mešlerio “Šv. Aloyzo gyvenimas” (1926) ir kt.

Kun. A. Liepinis - ir Panevėžio mokytojų seminarijos kapelionas (1927 - 1931), ir aktyvus blaivystės propaguotojas, ir … taikus Panemunio parapijos apaštalas, kurį sovietmečiu džiugino net tai, kad komunistai išdrįsta (nebijo) su juo bent pasisveikinti. Ir tai sakė jiems tiesiai ir pagarbiai. O ne vienam ir naudingą gyvenimišką patarimą yra davęs.

Ir man vėliau teko laimė vienaip ar kitaip pabendrauti su šiuo šviesuoliu, įstabiu žmogumi.

Prisimenu, su A. Liepiniu yra tekę susidurti ir Panemunio pašte. Kunigas dažnai siųsdavęs knygas į Latviją, į Rygą - seseriai ir prieteliams.

Argi teisingai liudyti - akiplėšiška. O mylėti - senamadiška.

O ką ir kaip - nuolatos primena Dievui, Tėvynei ir artimui tarnavę Panemunio kunigai.

Nuotraukos iš A.Genio archyvo