Poetas ir Vilnius

Adomo Mickevičiaus 200-osioms gimimo metinėms skirta ir Lietuvos mokslų akademijos sesija-konferencija, vykusi gruodžio 8 d. Trumpu įžanginiu žodžiu renginį pradėjęs Lietuvos MA prezidentas akad. Benediktas Juodka vieną po kito į tribūną kvietė keturis kalbėtojus - didžiojo poeto kūrybos žinovus: prof. V. Kubilių, poetą akad. J. Marcinkevičių, prof. A. Piročkiną ir akad. Z. Zinkevičių.

Prof. Vytauto Kubiliaus, neseniai atšventusio savo 70-metį, pranešimo tema “Adomas Mickevičius ir lietuvių romantizmas.” Knieti cituoti ištisas pranešimo pastraipas, tokios jos sodrios. “Nė viena kita literatūros epocha taip įtakingai neformavo lietuvių tautos mąstymo ir elgesio būdo, taip aktyviai nesiskverbė į jos likimą kaip romantizmas. Skaudžiai pralaimėti du sukilimai XIX a. buvo sukurstyti atsišaukimų, pagrįsti romantinėmis kategorijomis. Sukilimo dalyvių teismo aktuose Mickevičiaus kūrybos nuorašai figūravo kaip kaltinamoji medžiaga.” Pranešėjas priminė, jog ir partizaninė kova prieš sovietų imperiją, Lietuvos miškuose liepsnojusi 8 metus, rėmėsi romantine bekompromisiškumo etika: geriau žūti negu vergauti.

Prof. V. Kubiliui į pagalbą atskubėjo akad. E. Vilkas

Tikriausiai galimas toks apibendrinimas: visais kritiniais laikotarpiais romantizmo iškeltos ir įtvirtintos vertybės buvo tautos gyvavimo atrama. Lietuvių meniniam žodžiui lukštenantis iš bažnytinių didaktinių šviečiamųjų raštų, būtent Mickevičiaus kūryba teikė tautiškumo pagrindus, nes jokio kito autoriaus kūryboje nebuvo tiek lietuviškumo apraiškų. Gyvenime ir istorijoje savęs ieškanti tauta atrado save A. Mickevičiaus poemose "Gražina", "Konradas Valenrodas", "Vėlinės", "Ponas Tadas". Iki pat XIX a. pab. lietuvių literatūrinėje savimonėje A. Mickevičius buvo lietuvis, tik rašęs lenkiškai, nes ši kalba juk turėjo kultūrinės kalbos statusą.

Didieji Lietuvos kultūrininkai ir kūrėjai - Valančius, Baranauskas, Maironis, Kudirka - lenkiškai rašė laiškus, dienoraščius, net eiliavo, o Žemaitė, Šatrijos Ragana net savo namuose prabildavo lenkiškai. Nuo savęs pridursime: ir Čiurlionis tik bene likus 5-6 metams iki mirties išmoko lietuviškai - Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės dėka.

Tikriausiai galimas toks apibendrinimas: visais kritiniais laikotarpiais romantizmo iškeltos ir įtvirtintos vertybės buvo tautos gyvavimo atrama. Lietuvių meniniam žodžiui lukštenantis iš bažnytinių didaktinių šviečiamųjų raštų, būtent Mickevičiaus kūryba teikė tautiškumo pagrindus, nes jokio kito autoriaus kūryboje nebuvo tiek lietuviškumo apraiškų. Gyvenime ir istorijoje savęs ieškanti tauta atrado save A. Mickevičiaus poemose “Gražina”, “Konradas Valenrodas”, “Vėlinės”, “Ponas Tadas”. Iki pat XIX a. pab. lietuvių literatūrinėje savimonėje A. Mickevičius buvo lietuvis, tik rašęs lenkiškai, nes ši kalba juk turėjo kultūrinės kalbos statusą. Didieji Lietuvos kultūrininkai ir kūrėjai - Valančius, Baranauskas, Maironis, Kudirka - lenkiškai rašė laiškus, dienoraščius, net eiliavo, o Žemaitė, Šatrijos Ragana net savo namuose prabildavo lenkiškai. Nuo savęs pridursime: ir Čiurlionis tik bene likus 5-6 metams iki mirties išmoko lietuviškai - Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės dėka.

A. Mickevičiui Lietuva ir Lenkija - “dvi sielos viename kūne”, vyro ir žmonos santykis. Bet ši formulė XIX a. pabaigoje lietuviams, pabudusiems iš letargo, ir “Aušros” šaukiamiems eiti savarankiškos politikos ir kultūros keliu, visiškai nebetiko. Takoskyrai gilėjant vis mažiau aktualus atrodė ir didžiojo romantizmo dainiaus propaguotas Lietuvos ir Lenkijos unijos santykis. Želigovskininkų įvykdyta Vilniaus aneksija galutinai pakirto Lietuvos ir Lenkijos sielos ir kūno vienovę. O Antrojo pasaulinio karo metais – priminė pranešėjas - Armijos Krajovos veikėjai slapta ateidavo į vieną iš Vilniaus bibliotekų, išpuoštų Mickevičiaus ir Ožeškienės portretais, ir “Gražinos” autoriaus akivaizdoje planavo akcijas prieš lietuvius.

Išklausius prof. V. Kubiliaus pranešimą kyla noras nusilenkti Lietuvos dainiui Adomui Mickevičiui: už tą praeitin nuėjusią didingą Lietuvą, kurią romantiko akys ir širdis įžvelgė senovės pilių griuvėsiuose, už tautinę savimonę, kurios dar esama mumyse. Dar nežinia, kuo šiandien būtume be didžiojo romantiko suformuoto istorinės Lietuvos įvaizdžio, apskritai be jo kūrinių.

Kiek šios vertybės pasirodys patvarios naujoje Europoje, kiek turės atsparos tautinė sąmonė ir ideologija, susidūrusi su proteguojama europine ideologija? Tai klausimas, į kurį vargu ar kas šiandien pajėgtų atsakyti.

Poetas apie poetą

“Etiudą apie “Vėlines” skaito akad. J. Marcinkevičius

"Etiudas apie "Vėlines" - tai akad. Justino Marcinkevičiaus skaityto pranešimo tema. "Vėlinės" - A. Mickevičiaus mylimiausias, labiausiai jam rūpėjęs kūrinys. Ilgiausiai rašytas - su pertraukomis 10 metų - bet taip ir nebaigtas. "Taip ir liko milžiniška mozaika, liudijanti titanišką poeto galynėjimąsi su žeme ir dangumi. Mozaika, kurioje savo pėdsakus paliko ir istorija, ir romantizmo ideologija, ir nelaiminga meilė, ir tautų laisvės idėjos. Trumpai tariant, pėdsakus paliko gyvenimas", - apibendrina J. Marcinkevičius.

Poetui gyvenimas - tai ir anapusė tikrovė. Ji veikia ne vien poetus, todėl žmonija nuo seno to ryšio su Anapiliu ieškojo – pirmiausia per mirusius artimuosius. Vėlinės - to ryšio ieškojimas, tam tikro metafizinio patyrimo išraiška. O “Vėlinės” - asmeniškiausias A. Mickevičiaus kūrinys, kuriame gausu jo biografijos momentų, nuojautų, išgyvenimų ir politinių to meto peripetijų. Poema plito slapta, žadino sąmonę, todėl už kiekvieną kaip nusikaltėlį sugautą knygą carinė valdžia skyrė premiją.

Paradoksas, bet asmeniškiausias A. Mickevičiaus kūrinys bent lietuvių skaitytojų mažiausiai žinomas ir suvoktas, - pastebi J. Marcinkevičius. Mokykloje vos užsimenamas - gal veiksmo anapusiškumas reikalauja didesnio skaitytojo minties aktyvumo, gal veikė kitos priežastys, bet “Vėlinės” mūsų visuomenėje nebuvo ypatingai populiarios.

Rašyti “Vėlines” poetui sekėsi sunkiai, ir jei ne liūdnas įsipareigojimas, duotas Vilniaus spaustuvininkui J. Zavadskui, veikiausiai būtų kišęs nebaigtą darbą į gilų stalčių, neišleistų “ir taip jau luošo vaiko su išlupta akimi”. Parašęs antrąją ir ketvirtąją poemos dalis, prie “Vėlinių” poetas grįžo tik 1832 m. Drezdene. Dėl savo neveiklumo jausdamas kaltę prieš sukilimą pralaimėjusius jo dalyvius, A. Mickevičius per mėnesį parašo trečiąją dalį. Ji, prisodrinta visiškai naujų išgyventų įvykių, naujo istorinio patyrimo, įgijo daug gilesnės prasmės.

Pedagogui, studentui, moksleiviui pastarieji V. Kubiliaus ir J. Marcinkevičiaus pranešimai galėtų būti puiki parankinė priemonė, norint įsiskverbti į Lietuvos dainiaus Adomo Mickevičiaus kūrybos gelmes, romantizmo epochos jauseną ir giluminius klodus.

Autoriaus nuotraukos