Arvydas Genys

Skardus aidas “Aidų” aidijoje

Nederėtų absoliutinti šv. Ignaco Lojolos ir jėzuitų veiklos vaidmens Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje ir švietime. Tačiau būtų absurdiška nutylėti ištisą dvasinę epochą, kurios aidai skardena ir dabartyje. Šiandien sovietinės ideologijos, ateistinės propagandos ir cenzūros klastotes nusimetančioje Lietuvos Respublikoje jėzuitų vaidmens sumenkinti jau nebepavyktų. Bent kaip svarbios kultūrinės visumos dalies. O prisiminti ir paminėti - dvasinė nauda: I. Lojolos (1491-1556) įkurtos Jėzaus draugijos (jėzuitų ordino - 1540 m.) piligrimystė ir veikla - tikra šviesos karalija lietuvių katalikybėje, švietime, kalboje ir literatūroje (istorinėje ir religinėje), Barokinės Lietuvos kultūroje. O tokią džiugią ir dėkingą progą - dar kartą prisiminti - mums suteikė ir bent jau XX a. pabaigoje pirmąsyk lietuviškai prakalbinta I. Lojolos knyga (iš ispanų kalbos išvertė kun. Lionginas Virbalas SJ). “Viskas didesnei Dievo garbei” (O. A. M. D. G.), - kaip skelbė jėzuitų šūkis.

Knygos sąranga

Prieš aptariant I. Lojolos knygą, įdėmiau sukluskime: ką ji byloja istorinei lietuvių atminčiai, kaip žadina tautinę savimonę. O pirmiau pasigilinsime į vysk. J. Borutos SJ pratarmę, kuri paprastai ir drąsiai atidengia teisybę, kad sovietmečio ideologijos nulemti melai apie I. Lojolą ir Lietuvos jėzuitus - švietėjus “nėra tik sovietmečio laikų atgyvena, tokie (melagingi - A.G.) įvaizdžiai dar ir šiandien gyvi liberaliosios visuomenės dalies sąmonėje”. Ar verta aiškinti: taip manė ir “buvę mokslo visuomenės humanistai”. Tai lėmė ne “humanizmas” - ne sąžinės laisvė ir ne “jauna demokratija”, bet pats ydingiausias savo sąmonės siaurinimas. Jo pasekmės - tiesos neigimas, ksenofobija, anos “liberaliosios” visuomenės dalies klaidinimas.

Pratarmės autorius vysk. J. Boruta SJ mums visiems linki, “kad susitikimas su šia knyga būtų impulsas šv. Ignaco pavyzdžiu paversti savo gyvenimą maldinga kelione į Dievo ir Viešpaties Jėzaus karalystę - Jo meilės gelmes - nuoširdžiu ieškojimu išganymo sau ir visiems!”

Lietuva ir jėzuitų misijos ženklai

Šiek tiek informacijos apie jėzuitų ordino veiklą Lietuvoje užtinkame net senoje (1968 m.) “Vilniaus miesto istorijoje”, daugiau - J. Lebedžio studijoje “Senoji lietuvių literatūra” (1977 m.). Tik kiek ja galima pasitikėti (tiek faktais, tiek interpretacijomis)? Gal labiau - A. Šapokos “Lietuvos istorija” ar tikro jėzuitų istoriko A. Vijūko-Kojelavičiaus “Lietuvos istorija”, kuri persmelkta pačia jėzuitiška dvasia. Aišku, daug patikimesnę informaciją (tik vis kitais aspektais) teikia “Katalikų kalendoriaus” tomai, katalikiška žiniasklaida (“Naujasis Židinys”, “Katalikų pasaulis”, “XXI amžius”) ir Vilniaus universiteto istorija. Tad apytikrį jėzuitų misijos Lietuvoje (pasak I. Lojolos, beveik “Šiaurės Indijoje”) vaizdą gali nesunkiai susidaryti kiekvienas atidesnis skaitytojas. Tik dar neteko patirti tokio tiesos ir šviesos triumfo, kuriam atstovauja 1992 m. D. Kuolio studija “Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje (Renesansas. Barokas)”. Iš jos II dalies - “Barokinės Lietuvos istorijos pataisos” - ir patiriame tą įstabų Dievo ir asmens (savimonės) atradimo istorijoje džiaugsmą, kuris sklinda iš andainykštės Lietuvos jėzuitų (didikų, švietėjų ir kūrėjų) epistoliarinių ar meninių išpažinčių. Prie šios dailaus, išties barokinio, stiliaus knygos dar grįšime.

O dabar atminčiai tikrai nepakenktų ir enciklopedinių žinių žiupsnelis: Jėzaus draugiją, katalikų vienuolių ordiną, šiandien (tiesą pasakius, jau 1990-ųjų duomenimis) sudaro apie 25 tūkst. narių. Bene svarbiausia jų veiklos sritis - intelektualiniai visuomenės sluoksniai. Jėzuitai plačiame pasaulyje kuruoja dešimtis aukštųjų ir šimtus vidurinių mokyklų (gimnazijų). Bent 50 kalbų leidžia periodinius leidinius ir knygas. Šio ordino struktūra, narių parinkimas (moralinės savybės ir pasaulietinis aukštasis išsilavinimas bent vienoje mokslo srityje), mokymo ir ugdymo metodai įgalina lanksčiai derintis prie įvairių veiklos sąlygų. Jėzaus draugiją (ordiną) 1534 m. įsteigė ispanas I. Lojola “kovai su reformacija”. Tad jėzuitams būdinga aktyvi visuomeninė veikla, o ne vien kontempliacinė gyvensena. Švietimo paėmimas į savo rankas (kaip liudija istoriniai įvykiai) ir viešosios opinijos formavimas religine kryptimi andai susidūrė net su nuožmiu pasaulietinių valdžių nepasitenkinimu. Todėl tokios konfrontacijos vengdamas Popiežius Klemensas XIV 1773 m. jėzuitų ordiną laikinai panaikino. Bet Popiežius Pijus VII 1814 m. ordiną atkūrė. Jėzaus draugija tapo įtakingiausiu ordinu (tik XX a. antroje pusėje jam prilygo ir net ėmė lenkti Opus Dei (“Dievo darbo” judėjimas), kurį įkūrė ispanas Ch. E. de Balageras (1902-1975). Jo knyga “Kelias” pasirodė ir lietuvių kalba).

Į Lietuvą jėzuitai atvyko 1569 m. iš Lenkijos. Juos pakvietė kardinolas Hozijus, susitaręs su Vilniaus vyskupu V. Protasevičiumi. Jėzuitai, kaip dažnai teigiama, buvo pakviesti kovoti su reformacija ir Lietuvos polonizacija. Tačiau jie žvalgė ir ruošė kelius misijoms į Indiją ir Kiniją, kur vėliau ir nuvyko lietuvių jėzuitas A. Rudamina.

1579 m. įkūrė Vilniaus akademiją (vėliau perorganizuotą į universitetą). 1696 m. Lietuvos provincijoje buvo jau apie 700 jėzuitų. Jie leido religinio turinio lietuvišką literatūrą, įsteigė kolegijų (Vilniuje, Nesvyžiuje, Kražiuose, Gardine, Naugarduke, Daugpilyje, Kaune ir kt.) tinklą, perėmė Vilniaus ir Varšuvos kunigų seminarijas. Jie Lietuvoje reiškėsi iki pat 1820 m., kol buvo išvaryti ir iš Rusijos imperijos, kuri viską darė “savaip”.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, jėzuitai vėl atvyko 1922 m. Čia jų provincija buvo įkurta 1929 m. O tai, kas atsitiko Lietuvos vienuolijomis po 1940 m., - žinome. Jos buvo išgriautos, išniekintos arba paverstos sandėliais, kalėjimais, ateizmo muziejais ir pan. Vienuoliai atsidūrė Sibire arba pasitraukė į Vakarus.

Atkūrus Lietuvos Respubliką (1990 m.) jėzuitai vėl čia atlieka savo dvasinio ir švietėjiško darbo dalį – kuklią ir kilnią. Imasi katechizacijos, vykdo švietėjiškas ir labdaringas akcijas, parapijiečiams (Bažnyčių bendruomenėms) organizuoja susitikimus su Amerikos, Vokietijos teologais, žiniasklaidoje puoselėja tautinės ir tautų santarvės idėją ir skleidžia ekumeninę (krikščioniškos sandoros) dvasią.

O dabar belieka prisiminti iškiliausius lietuvių šviesuomenės atstovus – jėzuitus, Barokinės Lietuvos žmogaus savybes ir idėjas ir pamąstyti, kokią naudą šiandien gali teikti I. Lojolos “Dvasinės pratybos”.