Habil. dr. Stepas Janušonis |
|
Lietuvos mokslas, kuriam neužtenka finansavimo, iš kūrybos stadijos pereina į egzistavimo fazę. Suprantama, kad trečiojo tūkstantmečio pradžia nėra tas laikas, kai galima į tai numoti ranka. Jei ne dėl ko kito, tai bent iš baimės, kad Europos Sąjunga ims ir nebeįsileis bemokslės narės
Tad natūralu, kad atsakingi už mokslą valdžios pareigūnai suka galvas - kaip čia nedidinant finansavimo atgaivinti mokslą. Bet norint net ir šią problemą spręsti galima taikyti materijos tvermės dėsnį: nedidinat finansavimo duoti daugiau galima tik mažinant mokslo apimtį. Su tuo ir susitaikyta. Mažinsime mokslo apimtį. Vadinasi, teks mažinti tyrimų apimtis. Lengviausia tai būtų padaryti, jei pavyktų nustatyti, jog institutuose tik dalis tematikos yra mokslas, o kita dalis - nemokslas. Nefinansuojant tokios tematikos mažėtų institutų darbų apimtys, o kai kurie gal ir bankrutuotų.
Tai nustatyti lyg ir nebūtų sunku, bet reikia kriterijaus. Jei pasirinktas tyrimų vertinimo kriterijus priimtinas - finansuojame, nepriimtinas baigiame finansuoti.
Kriterijus surastas. Tai mokslo straipsnių citavimo indeksas užsienio mokslo spaudoje. Tiesa, šitaip Lietuvos mokslas principingai nesiejamas su Lietuvos reikmėmis, ekonomika ir kultūra, nemanoma, kad jis gali duoti kokios naudos Lietuvai. Jis tik fundamentalus, jis tik eksportui
Tad natūralu, kad tematika, susijusi su Lietuvos reikmėmis, kaip ir nereikalinga. Būtent tokios aspiracijos apėmusios mokslą valdančiuosius. Tai lengva pastebėti atsakingų pareigūnų kalbose. Visi galimi tyrimai jau dalijami į mokslą ir technologijas, suprask - ne mokslą. Išradimai - jau ne mokslinė kūryba, atradimai - lyg ir mokslas, nors ir vieni, ir kiti plačios erudicijos ir mokslo intuicijos vaisius. Taikomieji, arba kaip jie užsienyje vadinami inžineriniai, mokslai jau tampa technologijomis, kurios turi rūpėti ūkiui, o ne valstybei.
Manau, kad ko nors nesuprantant, nederėtų savęs ir kitų įtikinėti, kad tai - nereikalingi valstybei dalykai. Kaip rodo Lietuvos patyrimas, visos valdžios kol kas buvo linkę pirma sugriauti, o tik paskui bandyti kurti. Mūsų pragyvenimo lygis - visų pirma to rezultatas. Atėjo eilė ir mokslui, todėl manau, kad pats laikas pamąstyti, kas gi tas mokslas, ir kas ne mokslas, kokio mokslo Lietuvai reikia, ir kokio - nebūtinai, kol dar jo nesugriovėme.
Per ilgus metus buvome įpratę mokslą skirstyti į fundamentalųjį ir taikomąjį. Be abejo, žodis fundamentalus - pretenzingas, iškeliantis tuos mokslus į ypatingą padėtį. Tokiems priklausė matematika, fizika, chemija, gal dar kas nors.
Bala jų nematė. Geriau pamėginkime juos apibrėžti matematikos terminais.
Mano galva, esama tik dviejų mokslo kategorijų: analizės ir sintezės.
Materialaus pasaulio dėsningumų tyrimas nepriklausomai nuo to, ar tyrimo objektas yra gamtos darinys, ar žmogaus technologinės veiklos rezultatas, yra analizė. Analizės rezultatas yra naujos žinios, kurios paprastai fiksuojamos straipsniuose ir jei jos kam nors pasirodo vertingos - cituojamos kitų mokslininkų straipsniuose. Jokie kiti uždaviniai analizės mokslams nekeliami. Beje, jiems ir tinka pasirinktas mokslų vertinimo kriterijus. Galima svarstyti, ar šie tyrimai tikrai turi ką nors bendro su Lietuvos reikmėmis, ar juos turėtų finansuoti Lietuva, o ne laukti kitų šalių finansavimo (to niekas nesiūlo daryti).
Kita mokslų grupė yra sintezė. Tai tyrimai, kurių pagrindu sukurtas visas žmogaus technologinis pasaulis, visa mūsų aplinka, visas mūsų gyvenimo būdas. Sintezė nėra technologija, nėra projektavimas ar gamyba, nors kai kam taip atrodytų. Jei analizuojant bandoma sudėtingus objektus bei reiškinius skaidyti į paprasčiausius, o po to juos tirti, tai remiantis sinteze turimos žinios jungiamos į aukštesnes hierarchijas, kuriamos naujos, nesamos gamtoje ir todėl nežinomos jų sistemos. Tipiškas sintezės mokslo rezultatas yra šiuolaikiniai kompiuteriai. Analizės ir sintezės analogai matematikoje - diferencijavimas ir integravimas. Tiek integravimui, tiek sintezei būdingas daugiareikšmiškumas, darantis juos sunkiau įveikiamais. Manau, kad nereikia užduoti retorinių klausimų: kuris iš šių mokslų - analizė ar sintezė, diferencijavimas ar integravimas - yra tikras, o kuris technologija?
Čia jau dera paklausti: jeigu šitaip, tai kuo blogas jų vertinimui siūlomas vienodas kriterijus? Analizės atveju surandami nauji dėsniai, sintezės atveju sukuriamos naujos, nesančios gamtoje sistemos. Spausdinkimės, ir tvarka.
O skirtumas yra. Analizės atveju svarbu, kad sužinojai nauja, iki šiol nežinoma, ir visai nesvarbu, ar ta nauja žinia kam nors reikalinga. O sintezės atveju nauja sistema neturi vertės, jei nežinoma, kur ją dėti, o tuo labiau, jei gautas neigiamas rezultatas - naujoji sistema negali būti įgyvendinta. Kas tuomet daroma? Kadangi sintezė daugiareikšmė, vadinasi, tą patį rezultatą galime gauti visiškai skirtingose sistemose, taigi kuriamos naujos sistemos tol, kol tai pavyksta. Kiekvienas iš tos sekos tyrimų, remiantis analizės kriterijais, yra naujas rezultatas, o sintezės - netikęs rezultatas. Jei kam nors reiktų naujai sukurtų, duodančių neigiamus rezultatus sistemų, būtų galima žurnalus jais užversti, nes tai būtų nauji, dar niekam nežinomi rezultatai. Bet taikant sintezę tai laikoma triukšmu, o ne rezultatu. Taigi spausdinamas tik teigiamas rezultatas. Bet ir tai daroma ne visada. Rezultatas turi būti realizuotas. Po teorijos eina išradimai, naujų technologinių principų, eksperimentinių technologijų kūrimas bei eksperimentinių pavyzdžių gamyba ir jų tyrimas, gamybinės technologijos rengimas, gamyba, eksploataciniai tyrimai. Ne taip lengva nustatyti, kur šioje sekoje baigiasi mokslas ir prasideda technologija, tuo labiau, kad jie vienas kitam daro įtaką. Sintezės rezultatai dažnai neskelbtini, norint išlaikyti know-how ir jo suteikiamą pranašumą už kitas šalis.
Tad ką duotų taikomajam mokslui gamtamokslinių vertinimo kriterijų taikymas? Nieko kito, kaip jø netaikymą, tenkintis straipsnių istorijai rašymu.
Akivaizdu, kad analizės ir sintezės negalima vertinti pagal vieną kriterijų, nes jie iš principo skiriasi. Štai trivialus pavyzdys. Smagračiui numauti nuo ašies reikia tik jėgos (analizė), o jam užmauti be jėgos reikia dar sutapdinimo su ašimi erdvėje (sintezė). Kaip analizės negalima taikyti diegiant rezultatus liaudies ūkyje, taip taikant sintezę negalima rasti citavimo indekso.
Teisybės dėlei vertėtų pasakyti, kad fundamentalių mokslų nėra. Tuo žodžiu, kaip jau minėta, pavadinta kai kurių gamtos mokslų grupė. Manau, kad egzistuoja fundamentiniai tyrimai, kurie tiek gamtos, tiek ir taikomuosiuose moksluose atveria strategines kryptis. Tačiau abiejuose esama daugybės niekuo neišsiskiriančių tyrimų, kurie kuria daugiau triukšmą negu mokslą. Antra vertus, be pilkų mokslininkų - genijai neatsiranda.
O kas iš to seka? Ogi seniai žinoma tiesa: negalima metru matuoti ir atstumo, ir elektros srovės stiprumo, ir temperatūros O šitaip elgiantis pasirinkti tik atstumą ir atmesti kitus, nes kiti neatitinka kriterijaus. O jei vaizdžiau, - tai negalima puodo daužymo ir jo klijavimo iš šukių vertinti pagal šukių skaičių po operacijos |