Gediminas Zemlickas

Rektorius prof. R. Pavilionis Norvegijos karaliaus šventojo Olafo riterių V laipsnio ordinus įteikia E. Sausverdei ir E. Jakaitienei

Renginio pradžioje maloni pareiga teko VU rektoriui prof. Rolandui Pavilioniui ir kalbininkui prof. Aleksui Girdeniui. Rektorius dviems Filologijos fakulteto mokslininkėms prof. Evaldai Jakaitienei ir doc. Erikai Sausverdei įteikė Norvegijos karaliaus šventojo Olafo riterių V laipsnio ordinus. Tai šios Skandinavijos valstybės karaliaus Haraldo V ir karalienės Sonjos praėjusių metų rugsėjo 4 d. apsilankymo Vilniuje ir senajame universitete atgarsiai.

Paskui prof. Aleksas Girdenis trims fakulteto doktorantėms dialektologėms - Astai Jaskauskaitei, Vilijai Lazauskaitei ir Daivai Atkočaitytei – įteikė Sofijos Salienės premijas. Žymaus dialektologo prof. Antano Salio žmona neseniai įsteigė nedidelį fondą, iš kurio lietuvių tarmes tyrinėjantiems magistrantams ir doktorantams ir bus skiriamos premijos.

Žvakių šviesoje (iš dešinės): VU rektorius prof. R. Pavilionis ir literatūrologijos profesoriai D. Sauka ir A. Jovaišas

Suprantama, universiteto ir fakulteto vadovai, kolegos ir bičiuliai nepraleido progos pasveikinti nacionalinės premijos laureatų: literatūrologo prof. Donato Saukos ir rašytojo doc. Marcelijaus Martinaičio, nes abu atstovauja ne tik tam pačiam Filologijos fakultetui, bet ir dirba toje pačioje Lietuvių literatūros katedroje. Gėlių ir sveikinimų teko ir tos pačios nacionalinės premijos laureatui doc. Alfredui Bumblauskui, kaimyninio Istorijos fakulteto dekanui, kuris šią šlovę pelnė kartu su savo mokytoju istoriku prof. Edvardu Gudavičiumi už "Būtovės slėpinių" televizijos laidas. Paskui prasidėjo filologų "javapjūtės" darbų aptarimas. Kiekviena katedra pristatė per dvejus metus parašytas ir išspausdintas monografijas, literatūros mokslo, kritikos, eseistikos, grožinių kūrinių ir vertimų knygas, mokomuosius leidinius, žurnalus ir kitą filologinę produkciją. O ji labai įspūdinga. Fakulteto 30-mečio iškilmių dienai išleistame lankstinuke šių eilučių autorius suskaičiavo nei daug, nei mažai – šimtą naujų knygų ir leidinių,

kuriuos per pastaruosius porą metų spėjo parašyti ir skaitytojui pateikti fakulteto darbuotojai. Ir tai be keturių pozicijų, kurias užima tokie gerai žinomi žurnalai, kaip "Baltistica", "Kalbotyra", "Literatūra" ir "Semiotika".

Pasirodo, jog net patys lankstinuko sudarytojai ne visai spėjo su fakulteto filologais – dekano prof. Bonifaco Stundžios tvirtinimu, keliolika paskutiniuoju metu pasirodžiusių knygų į lankstinuką nespėjo patekti – apmaudžiai prasprūdo. Neatsispindi ir darbuotojų, išėjusių į pensiją, veikla. Regis, filologų tempai pribloškė ir rektorių R. Pavilionį, kuris garbingai prisipažino su tokia naujų knygų gausa jokiame fakultete nesusidūręs. Rektorius pažadėjo į kitą panašų Filologijos fakulteto naujų knygų pristatymą pakviesti ir kitų universiteto fakultetų dekanus – tepamato visi, kaip reikia rašyti.

Klausimas apie tų darbų kokybę nuskambėtų tikriausiai visiškai netaktiškai ir negeranoriškai. Jau tai, kad tarp to šimto su geroku kaupu knygų yra ir keletas nacionalinės premijos laureatų darbų, kokybės “kartelę” pakelia į pakankamą aukštį. Pagaliau juk tai Lietuvos filologijos elito darbai ir – vėlgi pasikliausime rektoriaus nuomone – verti, kad būtų išversti į Europos kalbas.

Jau įpratome rinkti metų ir net savaitės žmogų, tai argi blogai, jeigu būtų balsuojama už parodos autorių? Prof. Bonifacas Stundžia, pasinaudojęs tuo, kad yra Filologijos fakulteto dekanas, balsavo iškart už dvi filologes – ir kokias! Tai Dalia Dilytė-Staškevičienė, kuri per pastaruosius dvejus metus išleido mokomuosius leidinius “Amžinoji Roma” ir “Antikinė literatūra”, iš lotynų kalbos išvertė dvi L. A. Senekos knygas – “Diatribės” ir “Apie sielos ramybę”, dar spėjo redaguoti “Antikos žodyną”. Pasak dekano, su D. Dilyte-Staškevičienė rungtis galėtų nebent prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė, išleidusi knygas “Šatrijos Raganos pasaulyje”, “Trys sakiniai”, “Kalbos kalbėjimas. Mažieji esė” bei “Tekstas ir kūrinys”. Ir tai dar ne viskas, nes profesorė parengė poetės J. Degutytės knygą bei “Lietuvių literatūra 11 kl.” (antras leidimas), be to, kartu su bendraautoriais (V. Straižiu, G. Viliūnu ir kt.) išleido knygą “Lituanistika XXI a. išvakarėse: tyrinėjimų prioritetai, metodai ir naujovės”.

Naujus leidinius pristato VU Literatūros teorijos katedros profesorius Kęstutis Nastopka

"Tai mūsų nelaisvų laisvalaikių kūdikiai", - taip apie šias knygas (turbūt tiktų visoms), pasakė prof. Eugenija Ulčinaitė pristatydama klasikinės filologijos katedros darbus. "Ir galvos skausmas mokslo biurokratams, kurie nežino, kur tas knygas įrašyti – nei mokslas, nei menas, nei šis, nei tas", - švelniai pasiguodė profesorė, išskyrusi ir vieną katedros vyro darbą – prof. Henriko Zabulio "Knygelę apie pakylėtumą kažkada Longinui priskirtą". Knygelė, matyt, iš tikro verta ne vieno tomo. Pasak prof. E. Ulčinaitės, šis H. Zabulio vertimas ir studija yra "gal pirmas tikras Lietuvoje klasikinės filologijos darbas".

Naivu galvoti, kad filologai staiga užsispyrė ir per porą metų parašė bei išleido tiek daug knygų. Tai kūrybinio gyvenimo daugelio metų vaisiai, iš darbo stalčiaus dienos šviesą išvydę, kai atsirado šiokios tokios galimybės bei paklausa visuomenėje. Plutarcho, Cicerono, Cezario vertimai negalėjo atsirasti netgi per metus kitus. Štai A. Veličkienė su Marcum Valerium Martialiu “gyveno” gal 10 metų, kol išėjo jo “Epigramų” vertimas. V. Radvilienė su Gajumi Juliumi Cezariu "grūmėsi" bene 8 metus, kol pagaliau pasirodė “Galų karo užrašai”.

Antikos didvyriams, ko gero, prilygintini ir leidėjai, kurie ryžtasi leisti senovės graikų ir romėnų literatūros klasikus: pinigingi verslininkai ir naujieji lietuviai įkvėpimo randa skaitydami deje, ne antikos šedevrus. Gerai, kad yra giliai mąstančių leidėjų, suprantančių, jog klasika – tai mūsų intelektinio ir humanitarinio išlikimo galimybė.

Prof. A. Girdenis iš kitų kalbotyros veikalų išskyrė akad. V. Mažiulio “Prūsų kalbos etimologijos žodyną”

Fakultete visados stiprios buvo kalbininkų pozicijos. Didžiausias praėjusių ir ankstesnių metų baltistikos mokslo pasiekimas – akad. Vytauto Mažiulio "Prūsų kalbos etimologijos žodynas" (T. 4, R-Z). Pritariant prof. A. Girdeniui, matyt, tenka sutikti, kad šis V. Mažiulio darbas išties neturi lygių baltistikos mokslo tradicijoje ir turėtų gerokai pagyvinti baltų lyginamosios gramatikos tyrinėjimus. Visas būrys lietuvių kalbininkų – A. Girdenis, E. Geniušienė, D. Tekorienė, L. Pažūsis ir kt. – išleido "Lithuanian Grammar". Tai pirmoji mokslinė lietuvių kalbos gramatika anglų kalba, parengta 1985 m. rusų kalba ir du kartus lietuviškai išėjusių gramatikų pagrindu.

Valstybinės premijos laureatė prof. Aldona Paulauskienė su Danute Tarvydaite išleido knygą “Žodyno normos ir dabartinė vartosena”.

Baltų filologijos katedros prof. A. Rosinas sudarė R. Skardžiaus “Rinktinius raštus” (T.2 “Bendrinės kalbos dalykai”, 1997, T.3 “Bendrinės kalbos kultūra”, 1998). Iš viso bus penki R. Skardžiaus mokslinio palikimo tomai.

Pasirodė ir prof. Alekso Girdenio ir Danutės Girdenienės 30 metų darbas “1759 metų “ZIWATO” indeksas”. Susilaužęs koją A. Girdenis dialektologijos darbe nieko negalėjo dirbti, todėl rašė kartotekas. Iš tų kartotekų išsirutuliojo knyga, kuri, pasak profesoriaus, turėtų būti vertinga kalbos istorikams.

Su Juozu Pabrėža A. Girdenis išleido ir leidinį “Žemaičių rašyba”.

Labai knieti išvardyti bent kelis Slavistikos katedros leidinius, kurių išleista net per 20. Išskirsiu Vilniaus ir Krokuvos universitetų tęstinio leidinio “Krakowsko-Wiłenskie Studia Slawistyczne” antrąjį tomą, skirtą LDK slavų raštijai. P. Ivinskis, R. Sideravičius, B. Masionienė ir B. Meržinskaitė išleido knygą “Rusų literatūra Lietuvoje XIV-XX a.”, o P. Ivinskis – “Rytų slavų literatūra Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje” (abi knygos rusų kalba).

Filologijos fakulteto dekaną prof. Bonifacą Stundžią su fakulteto 30-mečiu sveikina VU bibliotekos direktorė Birutė Butkevičienė (kairėje)

Vėliau vakaro svečiai sveikino Filologijos fakulteto dekaną prof. B. Stundžią, buvusieji dekanai ir prodekanai dalijosi prisiminimais. Visiems didelį įspūdį padarė valstybinės premijos laureato prof. Donato Saukos pasakyta kalba. Savo šlovės valandą profesorius kalbėjo apie tuos, kurie to pripažinimo dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesulaukė. D. Sauka prisipažino visą rudenį graudindamasis skaitęs knygą apie anksti mus palikusį filologą lotynistą Kazį Eigminą, atlapaširdį aukštaitį ir didelį keliautoją. Daugeliui tradicinio mąstymo ir gyvenimo būdo žmonių K. Eigminas sukeldavo šypsenėlę, labai jau netipiškas buvo.

Reikia pritarti profesoriui, jog kartais išties labai nedaug tereikia, kad žmogaus disertacija būtų atmesta vieną ir antrą kartą, ir talentingas žmogus, nustumtas į pašalį, tampa lyg ir kokiu svieto juokintoju.

Visas Filologijos fakultetas perėjo per tokią sistemą, kuri vertė gūžtis, užsidaryti savo kiaute – kad tik neišsišoktum. Todėl, pasak D. Saukos, didelė šviesa yra paminėti tuos žmones, kurie universitete visais laikais sugebėdavo aplink save kurti žmogiško taurumo ir bičiuliškumo lauką. Tarp tokių fakulteto žmonių buvo Jonas Balkevičius, tuo laiku dekanas, kūręs ypatingą dvasingumo aplinką. Prisimintas ir universiteto metraštininko Albino Kentros tylusis humanizmas. Tai jo dėka Vilniaus universitetas gali atsigręžti į savo praeitį, nerausdamas dėl ideologinės atributikos ir kitų laikmečio šiukšlių. Beje, ir šią filologų šventę darbštusis Albinas Kentra filmavo – kaip visada tyliai ir kruopščiai.

Autoriaus nuotraukos