Gediminas Zemlickas

Karo mokyklos baigimo ženklas Iliustracija iš knygos "Lietuvos kariuomenė (1918-1920)"

Toliau tęsiame Vilnias universiteto istoriko doc. Vytauto Lesčiaus monografijos "Lietuvos kariuomenė (1918-1920)" pristatymą. V. Lesčius parodo, kaip per dvejus Lietuvos kariuomenės organizavimo metus į valstybės ginkluotąsias pajėgas buvo sutelkta apie 45 tūkst. geriausių tautos vyrų. Nors sovietinė propaganda ir mėgino įteigti, kad raudonarmiečių nesėkmių kovose su Lietuvos kariuomene priežastis buvusi organizuota anglų ir amerikiečių imperialistų intervencija, bet archyvai ir dokumentai rodo ką kita.

Tiesa, JAV lietuvių spaudoje dar 1917 m. buvo keliama mintis organizuoti prie amerikiečių kariuomenės Europoje lietuvių legionus ir siųsti juos kovoti dėl Lietuvos laisvės. Išteklių pakako, nes Pirmojo pasaulinio karo metais JAV armijoje tarnavo 40 tūkst. lietuvių kilmės amerikiečių. Tačiau JAV vyriausybė lietuviams savo karinio dalinio kurti neleido esą dėl to, kad nėra sukurtos Lietuvos valstybės, o 1918 m. ją sukūrus atsirado kita priežastis – JAV jos nebuvo pripažinusios. Be to, JAV buvo įsipareigojusi A. Kolčako vyriausybei: tik nepasisekus A. Kolčako žygiams Rusijoje, JAV atstovai pradėjo labiau domėtis lietuvių reikalais.

Monografijos autorių doc. Vytautą Lesčių sveikina draugai ir kolegos G. Zemlicko nuotr.

Būta įvairių mėginimų savanorių daliniams į Lietuvą organizuoti, antai 1919 m. pavasarį JAV lietuvių karinėse organizacijose buvo užsirašę 5 tūkst. lietuvių savanorių vykti į Lietuvą. Akcija nebuvo įgyvendinta, tad į Lietuvą atvykdavo tik pavienės grupuotės savanorių – iki 1920 m. liepos 1 d. į Lietuvą išvyko 70 JAV savanorių. Vienas iš jų buvo ir lakūnas Steponas Darius, tarnavęs Lietuvos aviacijoje.

Lietuvos kariuomenėje tarnavo 20 JAV, 21 Didžiosios Britanijos ir 3 Švedijos karininkai. Svetimšaliai karininkai daugiausia buvo patarėjai kariniuose daliniuose, taip pat ir generaliniame štabe. Tegu tų svetimšalių karininkų Lietuvos kariuomenėje nebuvo daug, bet jų buvimas lietuvių karius veikė psichologiškai.

Jie nesijautė palikti likimo valiai, nes kartu buvo didžiųjų valstybių atstovai. Beje, pastarieji savo šalių vadovybę ir vyriausybę informuodavo apie padėtį Lietuvos kariuomenėje ir valstybėje, o šie pranešimai artino Lietuvos kaip valstybės pripažinimą.

Tiesa ir tai, jog aukštesnių laipsnių svetimšaliai karininkai Lietuvos kariuomenėje gaudavo 100-150 dolerių atlyginimą per mėnesį, o to paties laipsnio Lietuvos karininkai tegaudavo 2-2,5 tūkst. markių arba apie 2 dolerius per mėnesį. Suprantama, jog tokia nelygybė ne itin skatino karių tarpusavio supratimą.

Lietuvos karių autoritetą labai sustiprino sėkmingi kovos su raudonarmiečiais veiksmai. Iki 1919 m. rugpjūčio 25 d. iš Lietuvos teritorijos buvo išstumti paskutinieji Raudonosios armijos daliniai. Tačiau rudeniop įsiveržė bermontininkai. Visiškai sutriuškinti ties Radviliškiu ir Šiauliais turėjo nešdintis, palikę Lietuvos kariuomenei didžiulį karinį grobį. Nors į Lietuvos gilumą buvo įsiskverbę lenkų legionieriai, laikotarpį iki 1920 m. vasaros galima pavadinti mūsų valstybės kariuomenės stiprinimo periodu. Tas pajėgas sudarė 9 pėstininkų pulkai ir 3 atskiri batalionai, po vieną artilerijos ir kavalerijos pulką, karo technikos dalys, kurios 1920 m. žiemą buvo sujungtos į 3 divizijas.

III pėst. pulko kariai kovų su lenkais metu ties Vieviu 1920 m. rudenį Nuotr. iš knygos "Lietuvos kariuomenė (1918-1920)"

Deja, šių karinių pajėgų nepakako norint sėkmingai kautis su Želigovskio legionais. Klastingai sulaužęs Suvalkų taikos sutartį, priešas užėmė Vilnių ir didelę dalį Lietuvos teritorijos. Tik kruvinose kautynėse ties Širvintomis ir Giedraičiais sustabdžius želigovskininkus, lenkai atsisakė tolesnio žygio į Lietuvos gilumą. Būtent Lietuvos ginkluotosios pajėgos išgelbėjo Lietuvos nepriklausomybę, neleido priešui jėga įgyvendinti unijinius tikslus. Visa tai užtikrino valstybės gyvavimą iki 1940 m. lemtingos vasaros.

Istorikas V. Lesčius nekėlė sau užduoties parodyti Lietuvos kariuomenės nepriklausomybės kovų - šitai ketindamas padaryti, matyt, būsimuosiuose veikaluose. Kad tokių veikalų sulauksime dar ne vieno, galime neabejoti. Tačiau teisus gali pasirodyti Vilniaus universiteto Naujosios istorijos katedros vedėjas doc. dr. Sigitas Jegelevičius, kuris, pagyręs autorių už labai kruopštų darbą archyve, išsakė mintį, jog artimiausius 50 metų niekas iš Lietuvos istorikų apie mūsų valstybės kariuomenės kūrimąsi 1918-1920 m. ne kažin ką naujo bepridurs. V. Lesčiui pavyko taip atspindėti aptariamą laikotarpį, kad vargu ar kitam geriau pavyks. Būsimai Lietuvos istorijos enciklopedijai ši monografija – tai pirminis šaltinis.

Džiaugiantis istoriko kruopštumu ir darbštumu, galima jam ir pavydėti. Visų pirma - išties nepabodosios temos. Apie Lietuvos kariuomenę ir jos kūrimąsi išsamesnių veikalų nebuvo parašyta ir prieškaryje. Dažniau buvo rašoma kariuomenės sukakčių progomis, bet ir tai ne itin gausiai. Kiek daugiau parašyta išeivijos lietuvių, Lietuvai jau praradus nepriklausomybę. 1972 m. Čikagoje buvęs Lietuvos kariuomenės plk. ltn. K. Ališauskas, karo istorikas, išleido knygos “Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918-1920” 1 tomą. Dr. A. Rukša taip pat JAV, Klivlende, 1981-1982 m. išleido veikalą “Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės”, t. 2-3. Bene išsamiausias buvusio Lietuvos kariuomenės karininko V. Statkaus darbas - 1986 m. Čikagoje išėjusi knyga “Lietuvos ginkluotosios pajėgos 1918-1940 m.”

Pokario Lietuvos šios tematikos istoriografija gerokai skurdesnė. Jeigu Lietuvos kariuomenei skirtų straipsnių ir pasirodydavo, tai jie būdavo tendencingi, prieškario Lietuvą ir jos ginkluotąsias pajėgas rodantys “iš klasinių pozicijų”, t.y. neigiamai, vienpusiškai.

Suprantama, jog Lietuvos kariuomenės archyvas pokario metais buvo įslaptinta ir toli gražu ne kiekvienas norintis net ir mokslo tikslams galėjo juo naudotis. Tačiau tai ir vienas geriausiai išsaugotų archyvų Lietuvoje - fondas nebuvo ardomas.

Lietuvos centrinio valstybinio archyvo direktorius doc. dr. Ričardas Čepas prisiminė, jog V. Lesčiaus knygos pristatymas vyksta simboliškoje vietoje - sovietmečiu šioje salėje, prieš įrengiant joje kavinę, studentams vykdavo karinio parengimo pratybos - būsimiesiems istorikams tekdavo mokytis rikiuotės žingsnio. V. Čepas priminė ir kai kuriuos išrašus iš Centrinio valstybinio archyvo registracijos žurnalo: 1958 m. kovo 4 d. archyve pirmą kartą apsilankė diplomantas Vytautas Lesčius. Pateikęs rektoriaus J. Bulavo pasirašytą 3 formą, gavo teisę pradėti rinkti medžiagą būsimam diplominiam darbui… Per pastaruosius 5 metus, jau rašydamas knygą, V. Lesčius ištyrinėjo 70 fondų, 2426 bylas.

Laikui bėgant, ir šie faktai gali tapti reikšmingi istorikams - jau būsimiems.

Baigiant vienas ne itin malonus pastebėjimas. Knygos autorių reikšmingo veikalo išleidimo proga sveikino akademinės bendruomenės nariai, archyvų, bibliotekų darbuotojai. Susirinkusieji pasigedo bent vieno uniformuoto vyro - dabartinės Lietuvos kariuomenės, mūsų karininkijos atstovo. Vėliau garbusis istorikas prisipažino, jog specialiai knygos pristatymą nukėlė į lapkričio 25 d. - kad nesutaptų su 23 d. numatytais Lietuvos kariuomenės 80-mečiui skirtais renginiais. Deja, mūsų karininkija, matyt, taip smarkiai šventė jubiliejų, kad nesugebėjo nė vieno savo atstovo pasiųsti į Lietuvos kariuomenės sukaktuvėms skirtos knygos pristatymą. O juk paties autoriaus buvo kviečiami.