Gediminas Zemlickas

Poeto biustas – dovana muziejui iš Lenkijos

Rašytojas Tomašas Lubienskis Vilniaus universiteto Teatro salėje savo problemišką kalbą pradėjo nuo klausimo, kuris dažnai skamba panašiuose renginiuose - kurios tautos poetas yra Adomas Mickevičius? Įstabu, kad šio klausimo nevengia lenkų rašytojas ir būtent knygos mylėtojų klubo "Swiat ksiązki" iš Lenkijos renginyje. Nežinau, ar visi klubo nariai prieš išvyką į Vilnių jau buvo spėję perskaityti naują T. Lubienskio knygą "M kaip Mickevičius", bet rašytojui užduodami ganėtinai subtilūs ir drąsūs klausimai rodė, kad auditorija labai gerai susipažinusi ne tik su didžiojo poeto kūryba, bet ir su jo biografijos peripetijomis.

Tad ką atsakė į savo iškeltą klausimą rašytojas T. Lubienskis. Jis prisipažino, kad atsakymas negali būti vienareikšmis. Suprantama, jog Adomas Mickevičius - tai lenkų poetas, galbūt iškiliausias. Tačiau paradoksas, kad didžiausias lenkų poetas parašė “Lietuva, tėvyne mano…” Ir tai ne vien retorinis kreipinys, nes Lietuvos tema persmelkia visą poeto kūrybą. Tai ypač ryšku poemose “Gražina” ir “Živilė” (pastaroji galėjo būti net “Gražinos” pirminė versija), baladėje “Trys Budriai”, poemoje “Konradas Valenrodas”. Mitinė Lietuva, jos istorija ir griuvėsiai žadino poeto romantiko įkvėpimą, kaitino vaizduotę.

Praėjusį rudenį A. Mickevičiaus paminklą Vilniuje aplankė ir Lenkijos prezidentas A. Kvasnevskis

Adomas Mickevičius atramos ieško ir ją randa Lietuvos praeityje ("Lietuvos jau nebėra, Lietuva jau griuvėsiai"), bet gana retai kreipiasi į Lenkiją, - pastebi T. Lubienskis. Priešingai nei Julius Slovackis, taip pat Vilniuje mokęsis ir gyvenęs poetas, kurio kūryboje vyrauja būtent Lenkija. Pasak rašytojo, nesą visiškai aišku, kiek A. Mickevičius mokėjęs lietuviškai. Aišku, jog susijęs su šia kalba, apie tai T. Lubienskis Bialystoke girdėjęs iš Tomo Venclovos, kuris minėjęs A. Mickevičiaus ranka rašytos lietuvių liaudies dainos tekstą. Poetas artimas ir baltarusiams. Net "Vėlinių" visa dalis remiasi būtent baltarusių tautosaka, ta religine ir kultūrine terpe, kuri supo Adomą jam augant Naugarduke, bendraujant su bičiuliais iš kitų baltarusiškų žemių. Pagaliau juk į tą patį Naugarduką, pastebi T. Lubienskis, galime žvelgti trejopai.

Tai istorinės Lietuvos dalis, bet buvo metas, kai priklausė ir Lenkijai - kaip ir visa LDK. Pripažįstant dabarties realijas, negalima nuneigti ir priklausomybės baltarusių kalbiniam, tautiniam, kultūriniam arealui.

Mėgindamas atsakyti į savo paties iškeltą klausimą, T. Lubienskis pamėgino išryškinti Adomo Mickevičiaus, kaip lenko, fenomeną ir tuos sunkumus, kurie tokiu atveju neišvengiamai kyla. Žinoma, jeigu tyrinėtojas objektyvus ir neužmerkia akių, kai gyvenimo faktai nebetelpa į jo susikurtų koncepcijų rėmus. Regis, T. Lubienskiui šie priekaištai netaikytini.

Rašytojas T. Lubienskis (dešinėje) Vilniaus universiteto Teatro salėje bendrauja su savo skaitytojais

A. Mickevičiaus lenkiškumas, remiantis T. Lubienskio pateiktais faktais, patyrė gana didelių išbandymų. Kad ir poeto išvaizda. Jos daromą įspūdį aplinkiniams perteikti vienareikšmiškai nėra paprasta. Nesutariama net dėl akių spalvos: vieniems A. Mickevičiaus amžininkams jo akys atrodė žalios, kitiems - žydros ar net tamsios. Labai įvairiai aprašoma ir jo išvaizda: vieni įžvelgdavo žydiškų ar net mongoliškų, kiti matydavo rusiškų bruožų. Apskritai jis buvo gražus vyras, bet, kaip teigia T. Lubienskis, nebuvo "eksportiškai lenkiškos išvaizdos". Jei tą tipišką lenkiškumą sietume net su uloniška bravūra. Nebuvo nei aukštas, nei su puošniais ūsais vyriškis, kurio povyzą labai praturtintų karininko munduras.

Beje, poetas veikiausiai taip niekad ir neįsispraudė į mundurą - nei karininko, nei jokį kitą. A. Mickevičiaus brolis Pranciškus, kuris parašė ne visai patikimus prisiminimus, mini, jog būsimasis poetas su kitais gimnazistais buvo užsivilkę kareivišką aprangą ir kariškus pratimus atlikdavo vietoj tikrų, naudodami medinius kardus. Veikiausiai tai su Bonaparto Napoleono vardu siejama patriotinio pakilimo įtaka, ypač tarp jaunimo, valstybingumą praradusiame krašte. Gal tik gyvenimo pabaigoje Italijoje su bičiuliais legionieriais rengdamasis į Turkiją karui su Rusija poetas galėjo turėti ir mundurą.

Žodžiu, “tikro” lenko kriterijų A. Mickevičius nelabai atitiko, bent jau mažai panašėjo į šaunų kariūną sarmatą. Svarbiau už išvaizdą buvo poeto poelgiai, veikla, gyvenimo peripetijos. T. Lubienskis pastebi, kad poetas sugebėdavo nuolat patekti į gana dviprasmiškas situacijas, konfliktiškas ir painias. Žinoma, tas poelgių nevienareikšmiškumas aplinkiniams ir ypač artimiems draugams suteikdavo dėkingų progų Adomą kritikuoti. Nieko nepadarysi, poetai paprastai nestokoja visuomenės dėmesio, tad gal ir labiau pažeidžiami už paprastus mirtinguosius, o ypač tokia charizmatinė asmenybė kaip Adomas Mickevičius.

A. Mickevičiaus muziejaus ekspozicijos kampelis

Adomo Mickevičiaus muziejus išsiilgęs lankytojų

Ta gausi dviprasmybių seka, kuri poetą lydės visą gyvenimą, regis, prasidėjo 1824 m. Vilniuje, kai kartu su kitais filomatais poetas buvo kalinamas bazilijonų vienuolyne, tačiau, laiduojant prof. J. Leleveliui, iš įkalinimo vietos buvo paleistas balandžio 21 d., t. y. keliais mėnesiais anksčiau už kitus tardomuosius. Poeto artimiausi draugai filomatai T. Zanas, J. Čečiotas, filaretas A. Suzinas buvo ištremti kalėti į Rusijos gilumą (pirmasis - metams, kiti du - po pusę metų). A. Mickevičiaus visai kitas statusas. 1824 m. baigiantis jis tremiamas, tačiau ne į bet kur - į europietiškąjį Peterburgą, Rusijos švietimo ministerijos žinion. Ir dar su kokiu Vilniaus generalgubernatoriaus Novosilcevo lydimuoju laišku Peterburgo valdžiai! Novosilcevas rūpinosi, kad A. Mickevičius nebūtų apkrautas sunkiu darbu ir būtų tausojamas. Didžiausio poeto persekiotojo rūpestis savąja auka?

Peterburge A. Mickevičius iškart patenka į aukštuomenės salonus, bendrauja su įtakingiausiais valstybės žmonėmis. Susidraugauja su K. Rylejevu, A. Bestuževu ir kitais būsimaisiais dekabristais. Dėl laisvės kovojančių pažiūros suartina įvairių tautybių žmones. Tad Vilniaus laisvės šauklys kaip bendramintis mielai priimamas Peterburgo aristokratų salonuose. Adomas Mickevičius turėjo ypatingą laimę - įvairūs žmonės jam siekė padėti, - teigia T. Lubienskis, - net ir skirtingų pažiūrų asmenys jį sutikdavo palankiai. Nuo savęs pridėsime, jog veikiausiai tai ir laiko žymė: imperijoje brendo svarbūs įvykiai. Dekabristų sukilimas parodė, kad Rusijos visuomenės elitas jau buvo ištroškęs politinio gyvenimo permainų.

Čia gyveno Adomas Mickevičius

Mūsų laikų vertintojui dviprasmiška gali atrodyti ir A. Mickevičiaus 1825 m. kelionė po Krymą. Iš Peterburgo jis gavo leidimą išvykti į Odesą, kurioje gyvendamas laukė paskyrimo į tarnybą. Vakuojančių vietų nebuvo, tad paskyrimas užsitęsė. A. Mickevičius dažnas svečias Karolinos Sobanskos salone, sukiojasi aukštuomenėje. Rugsėjo-spalio mėnesiais keliauja po Krymą. Ir kokioje kompanijoje! Kartu vyksta generolas Vitas ir abiejų vyrų artima draugė Karolina Sobanska. Priminsime, kad generolas yra aukščiausias politinės policijos valdininkas.

Dėl laisvės nukentėjusiojo tremtinio aplinka ganėtinai keista, nors būtų galima pasakyti ir aštriau. Poetas suvokė savo padėties dvilypumą ir, matyt, ribas, kurių peržengti negalima. Prieš išvykdamas iš Odesos eilėraštyje “Apmąstymai išvykimo dieną” poetas mėgina apmąstyti savo kebloką padėtį ir moralines dvejones. Regis, atspirties savyje suranda, tą rodytų kad ir šios eilutės:

Tad skriskim! Juk, laimė, sparnai mums dar lieka.
Tad skriskim, žemyn nesileiskim jau niekad!
(Vertė Eug. Matuzevičius)

Paskui Maskva. Vėl iškilmingi priėmimai salonuose, kur lankosi carinio režimo apologetai ir radikalių pokyčių visuomenėje šalininkai, žodžiu, gana margas tuometinis elitas. A. Mickevičius visur geidžiamas svečias, jį lydi sėkmė. Susitinka ir su likimo draugais, bet ne su visais, nes trys iš jų, pasibaigus kalinimo laikui, dabar Orenburgo stepėse vilki paprastų kareivių milines. Tas pats bičiulis, J. Čečiotas, su kuriuo Adomas vyko iš Naugarduko studijuoti į Vilniaus universitetą ir pas kurį vėliau apsistodavo iš Kauno atvykęs į Vilnių, dabar laiškuose A. Mickevičiui priekaištauja, kad šis gyvenąs salonų gyvenimą ir pamiršęs draugus. Poetui tie priekaištai nemalonūs, jis teisinasi, jaučiasi įžeistas. Bet tiesa akivaizdi - jo gyvenimo aplinkybės gerokai skiriasi nuo jo draugų ir bendraminčių gyvenimo sąlygų, pagaliau ir likimo. Moraline prasme situacija pakankamai kebli, ir jautriasielis poetas šitos dviprasmybės negali nejausti. Jis kankinasi.

Poeto kančia turi tą teigiamą prasmę, kad laikui bėgant tampa bent jau skaitančios visuomenės turtu ir patirtimi. Klausantis T. Lubienskio kalbos bei knygos mylėtojų klubo “Swiat ksiązki” kai kurių narių komentarų, kad ir trumpų, prieš formuluojant klausimą, į akis krito tai, kad lenkų literatūrinei visuomenei deromantizuoti ir demitologizuoti poetą, nuvalyti nuo jo marmurinio veido amžių dulkes ir vėlesnių laikų nuostatų, skonio ir paklydimų apnašas - pats natūraliausias ir savaime suprantamas dalykas. Nesijautė davatkiško keliaklupsčiavimo prieš autoritetą - net jeigu tai Adomas Mickevičius, be kurio neįsivaizduojama lenkų literatūra, lenkų literatūrinis ir tautinis mentalitetas. Kita vertus, nebuvo ir familiarumo, į kurį nusiristi paprasta, kai stinga saiko ir išlavinto skonio.