Martynas Mažvydas

Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinės komisijos sekretorius, Vilniaus universiteto Knygotyros katedros vedėjas prof. Domas Kaunas atsako į "Mokslo Lietuvos" klausimus. Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Pirmosios lietuviškos knygos sukaktis akivaizdžiai patvirtino, kad Martynas Mažvydas ir toliau atlieka savo didžiąją bendradarbiavimo tarp tautų misiją. Ta proga noriu, kad prisimintumėte paskutinę lietuviškos knygos 450-mečiui su užmoju surengtą konferenciją Maskvoje. Ji vyko 1998 m. lapkričio 18-20 d.

Konferencijoje kalba Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinės komisijos pirmininkas V. Landsbergis Maskva, 1998 11 18

Šis renginys – savotiškas likimo vingis ir neišvengiamybė. Kai kam net pasirodys lemtinga, kad pirmoji lietuviškos knygos 450-mečiui skirta konferencija įvyko Vokietijoje, o paskutinė – Rusijoje. Du poliai, o gal teisingiau – ne itin bent iš pirmo žvilgsnio logiška ašis, kurios centre – Karaliaučius su savo M. Mažvydu ir jo "Katekizmu". Vienai valstybei Karaliaučius priklausė XVI a., kitai – dabar, dar kitai - rytoj. Įdomūs viražai.       Maskvos konferencija ir jos rezultatais turėtume būti patenkinti. Jau seniai siekėme, kad lietuviškos knygos sukaktis duotų dingstį pasikalbėti apie Lietuvos ir Rusijos mokslinius, kultūrinius ir kitokius ryšius. Ieškojome ir progų. M. Mažvydas su savo knyga mums visiems labai gerai pasitarnavo. Minėjimą ėmėsi organizuoti Lietuvos Respublikos ambasados Maskvoje patarėjas kultūros klausimais Juozas Budraitis. Rengėsi jis kruopščiai, lėtai, bet su išmanymu ir dideliu užmoju. Iš pradžių galvota, kad pavyks minėjimą surengti 1997 m., bet užduočių gausėjo ir jį teko atidėti vėlesniam metui.

Mūsų Valstybinė komisija negalėjo tam renginiui skirti visų reikalingų lėšų, tad teko ieškoti papildomų finansavimo šaltinių. Parėmė Lietuvos Vyriausybė. Todėl konferencija įvyko tik 1998 m. lapkričio 18-20 d.

Minėjote, kad konferencijai ilgai rengtasi, ji buvo atidėliojama. Kuo dar ji ypatinga?
       Tokios konferencijos prasmė įvairiopa, bet svarbiausia – labiau nuskaidrinti šios dienos realybę. Ką mes žinome apie Maskvą, kas joje vyksta dabar, kuo gyva jos lituanistinė veikla, kur ir kieno apie Lietuvą kalbama palankiai, ne politizuotai, nebandant ieškoti pretenzijų? Aišku, tarp mokslo ir kultūros žmonių, jautriau jaučiančių ryšio tarp istorijos ir šios dienos pulsą. Konferencijoje dalyvavo solidžių mokslo žmonių delegacija iš Lietuvos, Rusijos ir kitų šalių atstovai, veikė turininga Vilniaus universiteto bibliotekos senosios lituanistinės literatūros paroda. Visa tai kėlė įvairių minčių ir asociacijų, siūlė ekskursų ten, kur įprastinėmis sąlygomis nė nepagalvotum nusikelti. Sykį su J. Budraičiu - didžiausiu knygiumi, kokį tik žinau, apsiskaitėliu, eruditu, puikiai žinančiu pasaulio ir ypač rusų literatūrą - ištrūkome iš konferencijų salės ir pabėgėjome į visai netoli esantį antikvariatą. J. Budraitis man norėjo parodyti vieną senovinę knygą, išleistą Vilniuje. Bet ne apie ją noriu pasakyti. Antikvariate buvo parduodama knyga “Senosios Maskvos kolekcionieriai”. Joje pateiktos šimto žymiausių XVII-XX a. rusų kolekcionierių, rinkusių paveikslus, knygas, medalius, monetas, lėles ir pan., biografijos. Bet mane labiausiai sudomino moto, išspausdintas ant knygos aplanko. Tai Nikolajaus Jazykovo, dekabristų laikų poeto, eilėraščio posmas:

       Zdesj vsio byvalo: plen, svoboda,
       Orda, i Polša, i Litva…

       Dviejų kaimyninių valstybių istorijos atskambiai. Juk mūsų valstybės buvo kaimynės. Man iškart toptelėjo į galvą, kad poetas primena Algirdo žygį į Maskvą, kai maskvėnai atsipirko didžiule duokle. Algirdui nepavyko įžengti pro Kremliaus vartus, nors rankeną ir daužė. O mes, nedidelė humanitarinės kultūros kariauna, atvykome, vedami kito karvedžio - Martyno Mažvydo. Ir, galima sakyti, paėmėme Maskvą. Kodėl aš taip sakau? Renginys peraugo įprastinio minėjimo ribas. Minėčiau daug ką, bet visų pirma - konferenciją, kurioje dalyvavo 8 šalių mokslininkai. Savaime aišku, gausesni buvo rusai, kaimynai baltarusiai ir lenkai, retesni, bet ne mažiau aktyvūs svečiai iš tolimų šalių - Didžiosios Britanijos, Italijos, Ukrainos, Vengrijos. Atvyko kalbininkai, baltistai, istorikai, knygotyrininkai, bibliotekininkai, kitų specialybių atstovai. Kalbėta apie Lietuvą, kalbėta problemiškai ir įvairiapusiškai: apie buvusios feodalinės valstybės (LDK) fenomeną, jos senąją raštiją, lietuvių kalbą, kultūrą, lituanistiką, lietuviškų knygų rinkinius šių dienų pasaulyje ir, žinoma, apie Mažvydą.

O Jums ar buvo kas nors nauja, ligi tol nežinoma?
       Šiame renginyje nustebęs sužinojau, kad apie pirmąją lietuvišką knygą ir jos autorių Mažvydą beveik nėra literatūros rusų kalba, jei nepaisytume mūsų pačių pastangomis šio to parašyto - Kosto Korsako ar kokių nors kitų proginių straipsnių periodikoje, lakoniškų žinučių enciklopedijose ir žinynuose. Patys rusai, išskyrus kukliausias užuominas, nieko nėra paskelbę. O štai J. Budraičio suburtoje konferencijoje kalbėjo žymiausi Rusijos baltistai, tarp jų Vladimiras Toporovas, kurio pagrindinis pranešimas buvo vienas didžiausių, išsamiausių ir, sakyčiau, įžvalgiausių. Jis labai plačiai kalbėjo apie Mažvydo asmenybę, rašytinį palikimą, laiškus kaip gilios humanistinės kultūros žmogaus kūrybą, komentavo jos prasmę. Gal ką ir žinojome ar panašiai suvokėme, bet daug kas nuskambėjo aktualiau ir, kas ypač svarbu, rusų kalba. V. Toporovas yra parengęs monografinę studiją - 100 puslapių tekstą apie M. Mažvydo laiškus. Ji išeis kaip didelė mokslo darbų tomo dalis. Mokėdamas puikiai ir lotynų, ir lietuvių kalbas, V. Toporovas taip pat išvertė visus Mažvydo laiškus ir rašytinius tekstus į rusų kalbą. Neabejoju, kad tai vienas didžiausių pasiekimų, nes ir patys gerai suprantate, kad toks įvairiapusis reikalas bus labai patvarus ir ilgalaikis Mažvydo keltas į slaviškąjį mokslo ir kultūros pasaulį. Jo erdvės dydžio mes nė nesugebame aprėpti.
       Žinoma, daug buvo kalbėta ir apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kuri jungė daug tautų, šiandien gyvenančių atskirose valstybėse. Buvo ieškotos ir vertintos sąsajos, reikšmingos toms tautoms,LDK feodalinės demokratijos trūkumai ir privalumai. Kai kurių diskusijų dalyvių nuomone, ta valstybė – pavyzdžio neturėjęs senosios Europos demokratijos idealas. Šią mintį itin pabrėžė istorikas iš Gardino universiteto prof. Dmitrijus Karevas.
       Garsus ukrainiečių baltistas prof. Anatolijus Nepokupnas iškėlė man įdomią mintį, kurią knygotyros mokslas dar turės įvertinti. Jis teigė, kad žodis “knyga” į lietuvių kalbą atėjo per Volynės kilmės raštininkus. Mat A. Nepokupnas ištyrė Volynės rankraščius ir nustatė, kad šio rašto ir rašytinės kultūros atstovai dirbo Lietuvos valdovų kanceliarijoje XIV-XV a. sandūroje.

Ar ši žodžio “knyga” kilmės problema anksčiau dažnai buvo iškilusi?
       Bandydavome ir anksčiau nagrinėti, bet A. Nepokupno aiškinta naujoviškai. Jis teigė, kad 1076 m. Izoslavo “Izbornike” minimas žodis “knižki”, be to, daugiskaita. Iki XVIII a. lietuvių kalbos žodžio “knyga” vienaskaitos nebuvo, o buvo “knygelės”, “knygos” - daugiskaitos forma. Neatsitiktinai ir Mažvydo taip rašyta: “knygelės pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump”. A. Nepokupnas seka šio žodžio vartojimo evoliuciją ir mano, kad per raštininkus “knižki” išvirto į lietuviškas “knygeles” ir tai esanti slaviško žodžio kalkė. Jei teisingai pamenu, mūsų kaimyninės tautos daugiskaitos formos vienaskaitai vardyti nevartojo, - teigė A. Nepokupnas. Tokia prielaida gali būti hipotezė ar kaip kitaip pavadinta ir ją dar reikės apmąstyti. Gal ši hipotezė taps viena paieškos krypčių - pamatysime. Šiaip ar taip tenka sutikti, kad žodis “knyga” nėra lietuviškas, jis atėjo iš kitur. Savaime aišku, jog tas žodis atėjo per LDK intelektinę sferą, kurios bene svarbiausias centras buvo didžiojo kunigaikščio raštinė. O tos raštinės didžiausias skyrius buvo slaviškasis. Buvo ir vokiečių kalbos raštininkų, bet šia kalba “Buch”, “Buchlein” - knyga, knygelė - daugiskaitos forma vienaskaitai pažymėti netaikyta. Taigi yra racijos A. Nepokupno hipotezėje, ir ji mūsų aplinkoje iš tribūnos išsakyta pirmą kartą.

Kurie kiti pasisakymai Jums paliko įspūdį?
       Patiko filologo prof. Aleksandro Lipatovo iš Maskvos mintis: “Tautai arba tautoms, kurios kūrė valstybę, pirma reikėjo įsisavinti civilizacijos pasiekimus. O po to realiai įvertinti savo paties savastį bei savitumus ir rasti jiems vietą kuriamoje valstybėje”. Maskvietis kalbėjo apie LDK formavimosi aplinkybes. Jeigu Mindaugo laikais kūrėsi Lietuvos valstybė, vadinasi, jos kūrėjai jau sugebėjo įvertinti civilizacijos pasiekimus, plitusius į Lietuvą per kaimynus, ir juos integruoti bei kūrybiškai pasisavinti.

Ar šis prof. A. Lipatovo teiginys turi visuotinę prasmę, o gal pritaikytinas tik LDK formavimuisi?
       Matyt, tektų prisiminti, kaip kūrėsi kitos Europos valstybės bei imperijos. Jos neatsirado pačios savaime ir iš niekur. Visos jos buvo savo meto pažangos civilizacijos kūdikiai. Manau, kad besikuriančioje valstybėje turėjo būti tiek naujų idėjų pirmtakai, tiek pakankamai imlūs pirmieji valstybiniai dariniai, kuriems įtakos darė kaimynų ir toliau pažengusių tautų patirtis. Tuo keliu – jungiant savo ir kitų patirtį – rutuliojosi ir mindauginė Lietuvos valstybė.
       Dar privertė suklusti minskiečio prof. Vladimiro Konono mintis, jog čia, Rytų Europoje, kalbant apie valstybių ir kultūrų genezę, iš konteksto bandoma išbraukti Baltarusiją. Ji buvo sudėtinė LDK dalis, baltarusiai, kaip tauta, pradėjo reikštis tik XVI a., o valstybė – tegu ir LDK pavadinimu - buvo gerokai anksčiau. Taigi V. Kononas teigė, kad Baltarusijos regionas, kaip tos valstybės dalis, taip pat turėjęs savitumų - konfesinių, etninių, vietos savivaldos ir pan. Ir visa tai lėmė LDK vidaus organizaciją, išorę ir politiką, turėjo įtakos kultūros daugiasluoksniškumui ir polilingvizmui.
       Daug kalbėta ir apie baltarusių knygas, jų sąsajas su kitų LDK tautų knygomis, reformacijos poveikį. Žinia, garsiausiems baltarusių reformatams, pvz., Simonui Budnui ir kt., įtakos turėjo Vakarų Europos idėjos ir sąjūdžiai.

Pizos universiteto baltistas Pietro Umberto Dini bendrauja su kolege pertaukos metu

Norisi tikėti, kad konferencijos tribūna buvo palanki skleisti ne vien Baltarusijos mokslininkų koncepcijas. Kaip Maskvoje jautėsi Lietuvos mokslininkai?        Keblumų nejautėme, nes nebuvome vieniši. Svarbu, kad atvykusieji iš Italijos, Anglijos, Lenkijos ir kitų šalių kalbėjo lyg iš Mažvydo ir mūsų pačių pozicijų. Tie susitikimai sukėlė įvairių minčių ir noro imtis naujų darbų. Mes įvertinome tų šalių mokslininkus, nemažai konferencijos dalyvių apdovanojome – šešiems iškiliausiems asmenims įteikėme mūsų Valstybinės komisijos sidabro medalius. Už tai, ką jie padarė ligi šiol, o ne už tai, ką padarys. Bet tai vis viena paskata ateičiai.

Tarp apdovanotų - Vladimiras Toporovas (Maskva), Pietro Dinis (Italija), Janet Zmroczek (Londonas), Michal Hasiuk (Poznanė), Jurijus Labincevas (Maskva) ir Juozas Budraitis.
       Mokslo ir kultūros renginiai labai skatina asmeninius kontaktus. Turėjome palankias sąlygas pagalvoti apie pradėtų darbų plėtrą, mėginti ištaisyti pastebėtas spragas. Šalia humanitarinių tikslų veiklos visada nenuilstamai budi ir politika. Neatsitiktinai juk į šį renginį Maskvoje buvo nuvykęs ir mūsų Valstybinės komisijos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Žibartas Jackūnas. Konferencijoje dalyvavo europinės Rusijos katalikų arkivyskupas Tadas Kondrusevičius, kuris ir sveikinimą pradėjo gražia lietuvių kalba (jis baigęs Kauno kunigų seminariją).

O kas buvo konferencijos klausytojai? Tikriausiai ne vien patys dalyviai?
       J. Baltrušaičio namų, kurie dabar prikauso Lietuvos ambasadai, viena nemaža salė konferencijos metu buvo pilnutėlė. Atėjo Maskvos mokslo ir kūrybinės inteligentijos žmonės, Lietuvos bičiuliai, kaimyninių šalių diplomatinio korpuso atstovai. Pakankamą dėmesį rodė žiniasklaida: televizija, laikraščių redaktoriai. Įrašyti ne tik kai kurie pasisakymai, bet ir Senosios muzikos ansamblio “Bancheto musicale” iš Vilniaus koncertas.Tai vienas didesnių lietuviškos kultūros ir mokslo renginių Maskvoje per paskutinius dešimt metų. Jis ir yra didžiausias laimėjimas. Renginio svarbą dar padidins spauda, televizija, straipsnių rinkinys, kurį užsimojo išleisti Juozas Budraitis.

Knygos sukakties minėjimo Maskvoje (1998 m. lapkričio 18-21 d.) organizacinio komiteto vadovai: ambasados patarėjas Juozas Budraitis ir Lietuvos švietimo ir mokslo ministras Kornelijus Platelis

Šiame pokalbyje daug kartų minėjote mūsų garsųjį aktorių Juozą Budraitį.        Minėjau, ir ne be reikalo. Išties būtina pasakyti keletą gerų žodžių puikaus lietuvių kultūros variago ir diplomato Juozo Budraičio bei jo žmonos Vitos adresu. Surengti tokio masto tarptautinį knygos minėjimą, dalyvių priėmimą, konferenciją ir kultūrinę programą prireikė laiko, organizatoriaus sugebėjimų, kantrybės ir sveikatos. Viskas vyko sklandžia ir rezultatyviai. Tegu toks renginys būna ne paskutinis J. Budraičio diplomato darbe ir biografijoje. Progas pasiūlys pats gyvenimas. Dabar visi didžiuojasi tarptautiniu bendradarbiavimu, savo partneriais. Ar Mažvydas iš amžių glūdumos mums tokių partnerių ir bičiulių pagausino?        Atsakydamas į Jūsų klausimą, norėčiau kalbėti jau ne vien tik apie Maskvos renginį. Senasis gerasis Mažvydas mums padėjo.

Šį ir daugelį kitų sykių jo dėka pasaulis tikrai priartėjo ir prasiplėtė. Partnerių pagausėjo. Tai pirmiausia bibliotekos, akademinės bendruomenės nariai, įstaigos, su kuriomis mus jau sieja vienokie ar kitokie ryšiai. Buvo naujų galimybių seniau užmegztus ryšius pagilinti. Ieškojom visiškai nežinomų partnerių, kuriuos tikėjomės sudominti ir tam naudojome modernias bendravimo priemones. Mes sukūrėme savo kompiuterinį žurnalą “Lietuviškos knygos metai”. Aišku, “leidimo” darbą atliko elektronikos specialistai - akad. Laimučio Telksnio komanda Matematikos ir informatikos institute, tačiau ir humanitarams buvo kuo prisidėti. Dirbome, kaupėme ir per “Internetą” skleidėme medžiagą maždaug 200 šalių vartotojams. Jiems siųsti savo spaudinius tikrai būtume nepajėgę. Kad pastangos nebuvo bevaisės, rodo ir atsiliepimai įvairiomis kalbomis. Jei neprieštarautumėte, vieną jų galėčiau perskaityti. “Buvau labai nustebęs, kai jus pirmą kartą radau “Internete”. Aš pradedu įsivaizduoti, kaip prieš 450 metų pasirodė pirmoji knyga {…}. Tenka pagirti jūsų pastangas išgarsinti ir paminėti pirmosios lietuviškos knygos sukaktuves pasauliniu mastu. Tai didelė garbė Lietuvai”. Šie žodžiai atskriejo iš JAV, Los Angeles miesto. Taigi derinant tradicines ir modernias bendravimo su pasauliu priemones galima pasiekti daug nevienadienių rezultatų.

Išeikvojote daug jėgų, per tą laiką tikriausiai būtumėte spėjęs parašyti ir keletą naujų knygų. Tad ar nesigailite?
       Jeigu tektų proto svarstyklėmis sverti visus, net menkiausius sukakčiai skirtos veiklos rezultatus, labai tiksliai ir objektyviai atsakyti negalėčiau. Esu žmogus, dirbau, kiek galėjau, be to, praėjusi knygos sukaktis ir mano trijų gyvenimo metų atkarpa. Šiuo požiūriu tikrai esu subjektyvus vertintojas. Jei kalbėčiau plačiau apie viso kolektyvo pastangas, tai tvirtai teigiu, kad Valstybinė komisija neturėtų rausti dėl savo padaryto darbo.
       Užbaigsiu pokalbį seniai rusenančia mintimi - turiu būti dėkingas likimui, leidusiam sulaukti lietuviškos knygos 450-mečio. Jis taps bene svarbiausiu mano gyvenimo įvykiu. Nenustebkite, kad pavydžiu tiems, kurie minės 500-ąsias Mažvydo “Katekizmo” metines. Jos bus švenčiamos kitaip - reikšmingiau, prasmingiau, turiningiau, plačiau, turtingiau, kitoje aplinkoje ir tarp kitų žmonių. Bet ir dėl savojo susitikimo su Mažvydu tikrai nesiguodžiu. Suum cuique – kiekvienam, kas jo, anot vieno iškalbaus romėno. Ačiū Lietuvos žmonėms ir jos bičiuliams už talką bei šilumą.

D.Kauno nuotraukos