Vytautas Rimša

Nors knyga nedidelė, bet yra ganėtinai informatyvi. Ją sudaro šešios dalys. Be įvado, išvadų, literatūros ir priedų, pagrindinis informacinis krūvis joje tenka dviems skyriams. Vienas jų - “Naujas lituanistinio ugdymo laikotarpis”. Čia autorius glaustai, bet kartu ir istoriškai nuosekliai aptaria XX a. antrosios pusės lituanistinio ugdymo (šią sąvoką autorius kartu su recenzentais įveda vietoje iki tol JAV lietuvių vartoto termino “lituanistinis švietimas”. Žr. pastabą 5 p. - V. R.) raidą, lietuviškų mokyklų (parapijinių, šeštadieninių, pradžios, aukštesniųjų ir kt.). JAV kūrimosi istoriją, programų, vadovėlių, mokymo priemonių šioms mokykloms rengimo darbus, Aukštesniųjų pedagoginių lituanistikos kursų, o vėliau Pedagoginio lituanistikos instituto veiklą rengiant mokytojus JAV lietuviškoms mokykloms, Amerikos lietuvių visuomeninių organizacijų ir žymesniųjų pedagogų organizuojamą čia lietuvių mokymą, kuriant mokyklų sistemą, įtvirtinant teisinę tų mokyklų padėtį JAV, lietuviškos pedagoginės minties raidos tendencijas išeivijoje ir kt. su tema susijusius dalykus. Čia taip pat rasime duomenų (žr. grafiką 20 p.) apie lietuviškų mokyklų, mokytojų ir mokinių jose skaičiaus kitimą daugiau kaip per 40 metų. Šioje knygos dalyje autorius gana įtikinamai parodė ir kai kurias natūraliai susiklosčiusias JAV lituanistinio ugdymo problemas. Svarbiausios jų - mažėja mokyklų ir mokinių jose. Be to, kaip pastebi autorius, “pastaruoju metu į lietuviškas mokyklas ankstesniųjų išeivių vaikai ateina blogiau mokėdami lietuvių kalbą ir dažnai be didelio noro mokytis. Tai susiję su tėvų, ypač gimusių ir užaugusių JAV, vis didėjančiu abejingumu lietuvybės išsaugojimui. Todėl lituanistinėse mokyklose vis didėja nemokančių lietuvių kalbos vaikų skaičius” (5 p.). 1980 m. tokie vaikai sudarė 12 proc., o 1994 m. - 22 proc. visų moksleivių skaičiaus. Taigi lituanistinės mokyklos JAV taip pat turi nemažai savų ganėtinai svarbių didaktikos ir organizacijos problemų.

Lituanistikos tyrimo ir studijų centras Čikagoje 1997 m. atliko lituanistinio ugdymo JAV tyrimą. Tam tikslui buvo parengta speciali anketa (23 klausimai), kurią anonimiškai užpildė 78 įvairių dalykų mokytojai. Tyrimo empiriniai duomenys (8 lentelės) pateikti, išanalizuoti ir aprašyti didžiausiame šios knygos skyriuje “Dabartinė lituanistinio ugdymo padėtis”. Čia pateikiama žinių apie tiriamuosius mokytojus (kurias klases moko, kokį dalyką dėsto, amžių, darbo stažą, profesinį pasirengimą, ar patenkinti savo darbu ir kt.), apie naudojamas mokymo formas ir metodus, kaip skatinami vaikai mokytis lietuvių kalbos, kaip nustatomi individualūs vaikų sugebėjimai, apie ugdymo (aprūpinimą programomis, vadovėliais, vaizdinėmis techninėmis mokymo priemonėmis, turimas bibliotekas ir jų fondus) ir mokyklų (turimas patalpas, įrengimus, kompiuterius ir pan.) materialinę bazę, apie problemas, su kuriomis jie susiduria dirbdami šiose mokyklose. Nurodoma, kokią paramą mokytojai gavo (ar norėtų gauti) iš JAV švietimo darbo organizatorių, kokios pagalbos jie laukia iš Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos. Šis skyrius teikia plačią ir įvairiapusę (laimėjimų ir trūkumų prasme) dabartinio lituanistinio ugdymo JAV lietuvių mokyklose panoramą. Beje, čia, kaip ir Lietuvos mokyklų bibliotekose, vaikai stokoja naujų lietuviškų knygų (taip mano 40-48 proc. apklaustųjų mokytojų), todėl kai kurie mokytojai literatūros vaikams atneša iš namų (23 p.). Kai kuriose mokyklose trūksta lietuvių klasikų skaitinių.

Minėtos knygos paskirtis labai plati. Ji bus vertinga mokslininkams, studijuojantiems Lietuvos ir užsienio lietuvių švietimo sistemą bei jos raidą, pedagogikos teorijos ir praktikos dalykus, ypač lyginant mūsų ir užsienio mokytojų (lituanistų) nuostatas, profesinį meistriškumą, pagaliau - jų pasitenkinimo šiuo darbu lygį. Manau, kad ji taip pat bus pravarti Lietuvos švietimo sistemos reformatoriams, pedagogikos doktorantams ir studentams, ypač lyginamosios pedagogikos studijoms. Tai itin aktualu mums šiandien, kai žinome, kad JAV lietuvių mokyklos veikla yra pagrįsta atviros visuomenės ir demokratiškai išugdytos asmenybės kūrimo principais.