Julius Norkevičius

Autorius 591 p. knygoje apžvelgė ir išnagrinėjo 150 metų laikotarpio matematikos mokymo padėtį. Norėdamas aprėpti ir nuodugniai ištyrinėti tokį ilgą laiko tarpą, docentas, kaip tie pirmieji aukso ieškotojai, turėjo “perplauti” šūsnis pirminių šaltinių, kad surinktų matematikos dėstymo aukso kruopelytes. Šitai patvirtina ir knygos pabaigoje išspausdintas perskaitytų archyvinių dokumentų, enciklopedinių leidinių, knygų, straipsnių sąrašas. Jame - 1355 pozicijos. Todėl monografija prisodrinta faktinės medžiagos, kuri naudinga ne tik kiekvienam, kuris domisi matematikos mokymo raida, bet ir visiems, norintiems daugiau sužinoti apie Lietuvos švietimo istoriją. Mat autorius neretai peržengia savo tyrimo ribas ir knygoje pateikia nemažai istorinės medžiagos apskritai apie mūsų krašto švietimą, nutiesia ryšius tarp matematikos mokymo ir mūsų krašto, net viso pasaulio pedagogikos teorijos plėtotės. Aptaria, kokį poveikį šie ryšiai bei pedagogikos teorijos plėtotė turėjo matematikos mokymo metodikai, vadovėlių tobulinimui.

Knygoje - devyni skyriai. Kiekvienas iš jų skirtas lemtingiems mūsų švietimo periodams bei svarbiausiems matematikos mokymo principams aptarti. Ketvirtas skyrius - išsamiausias ir bene didžiausias. Čia aptarti 16 lietuvių autorių ir 3 verstinių autorių aritmetikos, 7 autorių algebros ir tiek pat geometrijos, 6 autorių trigonometrijos, 4 autorių aukštosios matematikos pagrindų vadovėliai ir uždaviniai. Jis ne tik susumavo, kas padaryta, bet ir atliko jų didaktinę analizę. Tam panaudojo 58 vokiškų, prancūziškų, lenkiškų bei 145 rusiškų metodinių leidinių bei vadovėlių, turėjusių poveikį lietuviams autoriams, apžvalgą. Vertingi pastebėjimai bei išvados, gautos palyginus matematikos mokymą mūsų ir Estijos bei Latvijos mokyklose.

Algirdas Ažubalis užsiėmimų metu Alekso Jauniaus nuotrauka

A. Ažubalis, išanalizavęs daugiau kaip 300 metodinių straipsnių, kurie per aptariamą laikotarpį buvo spausdinti vien pedagoginėje spaudoje, bei M. Vasiliausko, A. Busilo, M. Mačernio išleistas aritmetikos mokymo metodikas, primena tada keltus uždavinius matematikai mokyti. Šio dalyko metodininkai, Švietimo ministerijos inspektoriai ypač pabrėžė būtinumą matematikos mokymą glaudžiai ir visapusiškai sieti su kitais mokymo dalykais, su gyvenimo praktika. Taip pat rekomendavo daugiau dėmesio šio dalyko pamokose skirti mintinam skaičiavimui, vaizdumui, grafiniam uždavinių sprendimui.

Autorius pastebi, jog tuometinės programos analizė rodo, kad buvo akcentuojamas ir ekonominis mokymas. Net siūlyta elementariąją matematiką neatsieti nuo aukštosios. Dabartinės švietimo reformos dokumentuose beveik tapačiai pasikartoja šios rekomendacijos. Vos ne nuo pirmųjų nepriklausomos Lietuvos mokyklų gyvavimo dienų pastebimas polinkis modernizuoti algebros kursą. Šis procesas dabar tęsiamas ir gilinamas. Todėl visiškai neabejodamas sutinku su autoriaus padaryta išvada, jog jau iki Pirmojo pasaulinio karo mūsų krašte buvo sukurta pakankamai solidi aritmetikos mokymo pradinėje mokykloje bazė ir padėti neblogi pamatai matematikai mokyti lietuviškose gimnazijose.

Ne tik matematikos, bet ir apskritai švietimo istorijos tyrinėtojui nepaprastai vertingi knygos puslapiai, kurie pateikia matematikos metodikos kūrėjų bei pedagogų, pasižymėjusių šio dalyko metodinėje veikloje, sąrašai, trumpos jų biografijų apžvalgos. Net išvardinti matematikos mokslų daraktoriai. Ypač gausiai surinkta medžiagos apie Vytauto Didžiojo universiteto diplomantus, kurie 1918-1940 m. mokė vaikus matematikos. Aprašytas jų gyvenimas ir likimas. Šios medžiagos analizė leido autoriui kalbėti apie nepaprastai skaudžius 1940-1990 m. okupacijos smūgius savos matematikos mokymo metodikos kūrimui. Net 10 monografijoje aptartų įvairių spaudinių autorių atsidūrė Gulage ir beveik niekas iš ten nesugrįžo. Penkis sušaudė hitlerininkai. Daugelis vadovėlių, metodinių darbų autorių 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Ne vienas žuvo pokario sumaištyje. Kai kas okupacijos metais visai nutilo, užsisklendė kasdienos darbuose. Tik vienas kitas ir toliau dirbo pedagoginį darbą ir šiek tiek gilinosi į metodinę veiklą. Ir, suprantama, nepadarė to, ką galėjo padaryti, ką buvo užsimoję prieš okupaciją.

Knygoje ryškiai parodoma, kad visuomenė, atvira daliniam ar visiškam vienos tautos kultūros susiliejimui su kita, kuris atsiranda dėl ilgo tautų bendravimo, gali pasikeisti net vienos kartos ribose. Tiesa, mokslininkas nekelia tikslo pateikti tokius socialinius apibendrinimus. Tačiau atidus skaitytojas juos gali padaryti savarankiškai.

Taip jau nutiko, kad renkant medžiagą Lietuvos valstybiniame archyve į rankas pateko bylos, kurias prieš tai vartė Algirdas Ažubalis. Ir daugelio apskaitos lapuose šio docento parašas buvo pirmas ir vienintelis. Tai tik dar kartą patvirtina, kad knyga “Matematika lietuviškoje mokykloje” yra pirmoji, kurioje taip nuodugniai ir visapusiškai aptarti šio dalyko mokymo klausimai. Todėl Algirdo Ažubalio atlikti ir apibendrinti tyrimai yra neįkainojamas turtas apskritai Lietuvos kultūrai. Ir tai nė kiek nesumenkinant svarbios ir tiesioginės, pedagoginės, vertės. Studentas, mokytojas, kuris studijuoja ar taiko mokymo metodikos išvadas, ras duomenų ne tik apie savosios veiklos ištakas, bet ir medžiagos apmąstymams, kaip kurti, rikiuoti pedagoginį procesą. Žinoma, atsiras ir tokių, kurie perskaitę knygą susidomės praeities pedagogų veikla ir panorės patys išbandyti jėgas metodinėje kūryboje.

Tiesa, kai kas pasiges išsamesnės ir gilesnės faktų analizės. Gal net papriekaištaus autoriui, kad pernelyg susižavėjo pasakojimu. Bet be šito neišsiversi, kai norima parodyti, kaip pirmą kartą mūsų krašto mokyklos istorijoje spręstas vienas ar kitas matematikos mokymo klausimas. Todėl gal ir daugokai cituojamos to meto garsiausių metodikų mintys. Yra ir kita priežastis, skatinusi autorių šitaip elgtis. Knygoje aptarti matematikos vadovėliai, metodikos knygos, rašiniai periodikoje dabar daugeliui sunkiai prieinami, todėl ir norėta kiek galima daugiau pateikti originalių minčių. Bet tai tik mano nuomonė. Be to, pritariu teiginiui, jog skaitytojas turi galvą, ir iš be komentarų, apibendrinimų pateiktos istorinės pedagoginės medžiagos pats padarys reikalingas išvadas. Todėl aptariamą monografiją vertinu kaip moksliškai fiksuotą matematikos mokymo, apskritai pedagogikos, švietimo istorijos faktą, kurio paskelbimas yra didelis indėlis į tolesnę ugdymo mokslų plėtotę.