Ona Voverienė

Konferencija savo idėjomis ir pagal tai, kaip joje atskleista pagrindinių tyrimo krypčių analizė, aktuali visoms šalims. Lietuvos bibliotekininkystei ji įdomi dar ir tuo, kad mes visą kūrybinį savo gyvenimo laikotarpį buvome tame sociume, dalinomės idėjomis, bendradarbiavome, o dabar atitrūkę pamatėme, kad Rusijos mokslininkai, nepaisant daug sunkesnės politinės ir ekonominės situacijos, nesustojo ir neįsijautė į neišmanančių mokinukų vaidmenį Vakaruose, ėjo pirmyn ir pasiekė bibliotekininkystės teorijoje brandumo ir fundamentalumo. Jie pirmieji iš visų pokomunistinių šalių pasmerkė savo marksistinę praeitį, atskleidė marksistinės ideologijos pražūtingumą demokratijos plėtrai ir nesuderinamumą su humanizmo idėjomis. Kada mes tą padarysime? Ypač tie, kurie visą savo gyvenimą paskyrė Nepriklausomos tarpukario Lietuvos vertybių niekinimui spaudoje ir savo disertacijose?

Konferencijos medžiagoje atspausdinta 214 tezių. Visa medžiaga suskirstyta į 8 didelius skyrius : “Teoriniai ir bendrieji bibliotekininkystės klausimai”, “Bibliotekinis aptarnavimas”, “Vaikų ir paauglių aptarnavimas bibliotekoje”, “Bibliotekų fondai, duomenų bazės ir bankai”, “Bibliotekų valdymas”, “Bibliotekų kompiuterizacija”, “Bibliotekinis bibliografinis mokymas”, “Bibliotekininkystės istorija”. Šie teminiai skyriai sutampa su bibliotekininkystės teorijos ir praktikos pagrindinėmis kryptimis.

Man įdomiausias ir, atrodo, Lietuvai pats aktualiausias skyrius “Teoriniai ir bendrieji bibliotekininkystės klausimai”.

K. Abramovas savo pranešime “Bibliotekos ties XXI amžiaus slenksčiu” supažindino su Rusijos bibliotekininkystės pagrindinėmis strateginėmis kryptimis. Tai - bibliotekinės veiklos deideologizacija, pripažinimas ir puoselėjimas, pagrindinių bendražmogiškųjų vertybių ir bibliotekų raidos demoralizacija. Pagrindiniai šių strateginių krypčių realizavimo taktiniai žingsniai tokie: šimtaprocentinis fondų prieinamumas, partinės komandinės cenzūros panaikinimas, visapusiškas žmogaus teisių ir laisvių pripažinimas bibliotekų veikloje ir aplinkoje, demokratiškas požiūris į fondų komplektavimą religijos, politinių partijų, tautiniais ir kitais klausimais, laisvė kurti bibliotekininkų organizacijas, ratelius, sąjungas ir t.t.

Kartu autorius pažymėjo ir negatyvius reiškinius šiuolaikinėje Rusijos bibliotekininkystės praktikoje: dėl bibliotekų tinklo mažinimo, skaitytojų skaičiaus mažėjimo bibliotekose, bibliotekų ir bibliotekininkų prestižo kritimo visuomenėje. Dėl nelaiku išmokamø atlyginimø nuskurdo bibliotekos ir bibliotekininkai, jų materialinė padėtis katastrofiškai blogėja. Lėtai automatizuojami ir kompiuterizuojami bibliotekiniai procesai, daugelis bibliotekų dar tebedirba rankiniu būdu arba pasenusia technika.

Šiuo metu Rusijoje yra 151,8 tūkst. bibliotekų (1985 m. jų buvo 164,2 tūkst.). Viešųjų bibliotekų skaičius sumažėjo nuo 62,7 tūkst. 1985 m. iki 55,5 tūkst. Tebėra 62,7 tūkst. mokyklų bibliotekų. Tačiau labai padidėjo specialiųjų ir mokslinių bibliotekų skaičius : nuo 28,4 tūkst. 1985 metais iki 33,3 tūkst.

Net keletas pranešėjų pabrėžė, jog būtina keisti bibliotekininkystės mokslo paradigmą, jos definiciją ir jos tyrimų objektus.

Prof. J. Stoliarovas mano, kad “biblioteka - tai aptarnaujanti dokumentinė - komunikacinė sistema”. Jos funkcijos keičiasi priklausomai nuo aptarnaujančio objekto. Atitinkamai turi keistis ir jos tyrimo objektai. M. Akilinos nuomone, šiuo metu pati aktualiausia bibliotekinės veiklos kryptis yra analitinės informacijos rengimas ir teikimas vartotojams.

V. Bespalovo nuomone, tam pribrendo visos objektyvios bibliotekininkystės mokslo paradigmos keitimo prielaidos :

1. Dabartinė bibliotekininkystės teorija neproduktyvi, ji neatlieka prognostinės funkcijos ir teorija eina po praktikos, o ne atvirkščiai.
2. Sukaupti didžiuliai empirinės medžiagos fondai, kurie nėra apibendrinti, nesukurta brandi bibliotekininkystės teorija, kuri duotų impulsų naujoms idėjoms, kompiuterizuojant bibliotekas, kuriant automatizuotas sistemas.

A. Vanejevas pagrindinėmis bibliotekinės filosofijos raidos kryptimis vadina informacijos naudojimo laisvę ir informacinį marketingą, kaip naują bibliotekinio mąstymo būdą.

Biblioteka, jo nuomone, gali būti vertinama dvejopai :

1) kaip dvasinių vertybių sankaupa, kaip kultūrinis simbolis;
2) kaip knygų ir kitų dokumentų, materialinių vertybių fondas.

Didelis dėmesys konferencijoje buvo skirtas ir bibliotekininkystės metodologijos problemoms. Viena jos struktūrinių dalių galėtų būti bibliometrija - matematinių ir statistinių metodų visuma, taikoma dokumentų srautams ir jų bibliografinėms charakteristikoms tirti. Šią koncepciją pristatė O. Voverienė, pranešime “Bibliometrija. Jos vieta informacinių mokslų sistemoje”. Autorė teigia, kad ši bibliotekininkystės metodologijos koncepcija papildo ir harmonizuoja Rusijos mokslininkų J. Stoliarovo ir V. Leonovo tyrimus, jungia juos į darnią bibliotekininkystės teorijos sistemą.

O. Borisova, pratęsdama O. Voverienės mintį, pristatė Rusijos bibliotekininkų mokslines mokyklas, identifikuotas bibliometriniais metodais, naudojant socialinį - komunikacinį mokslinės mokyklos modelį, sukurtą Lietuvoje.

Prof. A. Sokolovas savo pranešime “Kultūros futurologija” pristatė naują humanitarinio profilio mokslinę ir mokymo discipliną, kuri galėtų turėti didžiulę perspektyvą bibliotekininkų rengimo procese.

V. Gorbačiova savo pranešime “Bibliotekinių disciplinų pedagogas aukštojoje mokykloje” pagrindė būtinybę bibliotekininkų rengimo aspirantūroje įvesti privalomus mokymo kursus “Aukštosios mokyklos pedagogiką” ir “Psichologija”.

Konferencijoje aptarta ir šiuolaikinė Rusijos mokslinių bibliotekų būklė. Šios bibliotekos naujomis Rusijos politikos eknominės raidos sąlygomis įgijo pozityvumo, daugelis jų (apie 90 proc. mokslinių bibliotekų) yra automatizuotos ir kompiuterizuotos. Bibliotekų padaugėjo.

Tarptautinė konferencija “Bibliotekininkystė ties XXI amžiaus slenksčiu” patvirtino keletą mokslotyrinėje literatūroje pastebėtų dėsningumų :

1. Mokslas vystosi pagal savo raidos objektyvius dėsnius, nepaisant nepalankiø politiniø ir ekonominiø sąlygø. Jos tik sulėtina mokslo raidos tempus, bet ne pačią raidą;
2. Mokslininkai įrodė tokį dėsningumą: “... ne tas yra mokslininkas, kuris gali dirbti mokslinį darbą, bet tas, kuris negali jo nedirbti “;
3. Iki šiol Rusijos bibliotekininkystės mokslininkai savo teorinių rezultatų brandumu ir fundamentalumu yra mums pozityvus pavyzdys, kaip reikia dirbti nepalankiomis mokslui sąlygomis, nevaisingai blaškantis tarp Rytų ir Vakarų.

Turėkime savo kelią ir gaukime savo mokslinius rezultatus, juos lyginkime su rezultatais Vakaruose ir Rytuose, o ne aklai kopijuokime.