Roma Mikalauskienė

Manome, kad skaitytojams bus įdomūs prisiminimai apie žymųjį gamtininką, išsakyti Lietuvos mokslų akademijoje surengtoje popietėje, į kurią susirinko mokslininkai, profesoriaus bendražygiai, mokiniai, mokinių mokiniai, artimieji.

P. B. Šivickis, kaip retas kuris mokslininkas, buvo labai universalus - jam taikytini žodžiai: pirmasis, pradininkas, kūrėjas, organizatorius. Jis teisėtai laikomas morfogenezės, hidrobiologinių, malakologinių, parazitologinių ir pedobiologinių tyrimų Lietuvoje pradininku. Be to, jis buvo pirmasis mokslininkas, kuris atkreipė dėmesį į dar besikuriančias eksperimentinės zoologijos bei genetikos mokslo šakas.

Jo gyvenimo kelias - kaip pasaka apie Pelenę. Iš paprasto kaimo bernelio, juodo darbininko emigranto JAV P. B. Šivickis tapo profesoriumi, akademiku. 1906 m. jis emigravo į Ameriką, nes norėjo išvengti caro represijų už dalyvavimą revoliuciniuose įvykiuose Šeduvoje. Tačiau už Atlanto jauno kaimiečio nelaukė išskėstomis rankomis - jis patyrė rūsčią emigranto varguolio dalią ir suprato: be mokslo, šviesesnio gyvenimo nepasieks. “Ko mokytis, kokios profesijos - manęs nedomino, - vėliau savo autobiografijoje prisipažins P. B. Šivickis. - Svajojau viena - pažinti mokslą, būti mokytu žmogumi.”

Kaip tikras žemaitis, būdamas nepaprastai atkaklus ir darbštus, jis mokėsi net… 7 JAV universitetuose ir per 14 studijų metų įsigijo plataus profilio biologinį išsilavinimą. Tačiau Amerikoje dirbti mėgstamo darbo P. B. Šivickis negalėjo, nes neturėjo JAV pilietybės. Tad 1922 m. jis, studijų draugo patariamas, priėmė Filipinų valdžios siūlymą dirbti jų šalyje. Iki pat 1928 m. prof. P. B. Šivickis Filipinų valstybiniame universitete Maniloje ėjo Zoologijos katedros vedėjo pareigas. Filipinuose profesorius rado daug gabaus jaunimo - jis skaitė elementariosios zoologijos, lyginamosios anatomijos, embriologijos kursus, ypač daug dėmesio skirdamas biologijos specialybės studentams: organizavo jiems įvairius seminarus ir lauko praktikos darbus. Darbo sąlygos Manilos universitete buvo patenkinamos, jis galėjo visiškai atsidėti mokslui, tačiau… tėvynės trauka buvo didesnė už svetur sukurtą gerovę ir meilę. Mat Maniloje profesorius pirmą kartą pamilo vietinę gražuolę - jos fotografiją savo albume laikė iki gyvenimo pabaigos. Ir lietuvaitė, būsimoji P. B. Šivickio žmona, ir vėliau suaugę jo vaikai gerbė tėvo prisiminimą - filipinietės nuotraukos ir dabar saugomos šeimyniniame albume.

Tačiau P. B. Šivickis, palikęs svetur jau įsigytą vardą, didelį atlyginimą, išugdytus bendradarbius, sukurtas mokslo įstaigas, didelę meilę, pasiėmęs paukščių iškamšų rinkinį dovanų Kauno universiteto zoologijos muziejui, grįžo namo, į Lietuvą, kurios nebuvo matęs 22 metus. 1929 m. jis pradeda skaityti paskaitas Kauno universitete. Universitete profesoriaus pastangomis buvo įkurta eksperimentinė laboratorija, įsigytas žemės sklypas, kuriame studentai galėjo atlikti praktikos darbus, o ir pats čia galėjo tęsti savo mokslinius tyrinėjimus. Profesorius kaupė literatūrą, organizuodavo studentų ekspedicijas, stengėsi ugdyti jaunus mokslininkus, neimdamas jokio honoraro skelbdavo savo mokslinius bei mokslo populiarinimo straipsnius įvairiuose leidiniuose. Pavyzdžiui, jo įkurtos eksperimentinės laboratorijos gyvūnų regeneracijai tirti medžiaga buvo skelbiama tokiuose užsienio žurnaluose, kaip “Nature”, “Archivo zoologico Italiano”. Be to, jis nuolat referavo tarybinių ir Lietuvos biologų mokslinius straipsnius žurnale “Biological Abstracts”. Tokių referatų rezenzijų iki 1941 m. profesorius buvo paskelbęs daugiau kaip 250. Būdamas JAV profesorius turėjo progos susipažinti su Vudz Houlo (Woods Hole) eksperimentine biologijos stotimi ir joje padirbėti. Panašią stotį (Puerto Galera) jis buvo įkūręs ir Maniloje, tad grįžus į Lietuvą jam šios žinios labai pravertė.

Koks jis buvo principingas mokslininkas, liudija vienas jo biografijos epizodas. Po Antrojo pasaulinio karo, sovietams okupavus Lietuvą, prof. P. Šivickis tuomet gyveno sostinėje ir dėstė Vilniaus universitete. Atvažiavęs revizuoti lietuviškojo mokslo, nustatyti, ar čia visi vienodai laikosi tuomet iškeltų T. Lysenkos idėjų, sovietų mokslo pasiuntinys A. Svetlovas paprašė apie tai patvirtinti ir prof. P. B. Šivickį. Deja, profesorius buvo neperkalbamas ir mokslo korifėjais laikė jam žinomus mokslininkus: G. Mendelį, A. Veismaną ir T. H. Morganą.

“Merzavec”, - paskelbė sovietų pasiuntinys ir rekomendavo profesorių P. B. Šivickį išmesti iš Vilniaus universiteto, kas netrukus ir buvo padaryta. Kaip prisiminė jo mokiniai, tada jie pirmą kartą pamatė savo profesorių verkiantį. Mat P. B. Šivickiui, tuomet jau buvo 60 metų, o kadangi jis vėlai vedė (sulaukęs 50), visi penki vaikai buvo mokyklinio amžiaus, namuose jo laukė ir niekur nedirbanti žmona.

Ir vis tiek jis savo pažiūrų nepakeitė, sakė: "Pagyvensim - pamatysim. Tokio mokslininko kaip T. Lysenkos niekas nė neprisimins…"

Daug tą vakarą atsiminimų pabėrė jo buvę kolegos, bendradarbiai, mokiniai. Atsiminimais apie tėvą pasidalijo ir jo duktė, chemikė Teklė Juodienė: "Mes, visi penki vaikai, įgijome aukštąjį išsilavinimą, nes imponavo jo pagarba mokslui, įvairioms naujovėms, žinioms. Tačiau su mumis, vaikais, jis buvo paprasčiausias tėvas: mėgdavo su mumis žaisti, sportuoti, tačiau profesionaliu sportu, kad ir kaip prašėm, užsiimti neleido, sakė, jog tai tik sveikatos gadinimas. Kiekvieną sekmadienį tėvas, pasibalinęs sportinius batelius dantų milteliais, eidavo į bažnyčią (į valdžios draudimus nekreipė jokio dėmesio), o grįžus namo - visa šeima prie balta staltiese užtiesto stalo iškilmingai pietaudavo. Šią tradiciją dabar kartojame ir mes - jo vaikai. Kai gyvenome kartu, nejautėme, kad gyvename su iškiliu, protingu žmogumi, nelabai kreipdavome dėmesio į jo pastabas. Tačiau tik dabar, praėjus daugeliui metų, kiekviena jo ištarta frazė įgyja kitą prasmę. Išgyveno jis 86 metus ir kartu su mama palaidotas Antakalnio kapinėse."

Šiuo metu Pranciškaus Baltraus Šivickio vardu pavadinta Ekologijos institute įkurta Helmintologijos laboratorija ir Vakarų Aukštaitijoje esanti Žaiginio mokykla. Buvo ketinta žymųjį mokslininką dar įamžinti ir lietuviškame pašto ženkle. Viena iš sostinės gatvių pavadinta jo vardu.