Po Adomo Mickevičiaus ženklu Tęsinys. Pradžia 1998 m. Nr. 22

Prof. Arnoldo Piročkino paskaita “Dėl Adomo Mickevičiaus priklausomybės” toli gražu nebuvo skirta vien tiems, kuriems Adomas Mickevičius - tai tik lenkiškai rašęs lietuvis. Tema vis dar tebėra aktuali. Tuo labiau, kad į seną ginčą tarp lietuvių ir lenkų pastaruoju metu įsiterpė ir baltarusiai. Gal teisingiau būtų pasakius, tam tikri baltarusių veikėjai.

Prof. Arnoldas Piročkinas

Kaip gi tuos dalykus nagrinėti siūlo prof. A. Piročkinas? Pripažindamas, jog esama tam tikro neapibrėžtumo, jis siūlo skirti poeto literatūrinę ir tautinę priklausomybę. Svarbu įvertinti kultūrinę ir literatūrinę dirvą, kurioje augo būsimasis poetas, kuri formavo jo kūrybą ir kur vėliau ji labiausiai įsitvirtino. Nekyla abejonių, kad A. Mickevičiaus ir jo aplinkos literatūrinį skonį formavo lenkų literatūra: renesanso poetas Janas Kochanovskis, klasicistai Ignacas Krasickis, Stanislavas Dembinskis, Julianas Nemcevičius ir kt.

Savo pirmąją knygą A. Mickevičius svajojo išleisti Varšuvoje, nes laikė save lenkų literatūros atstovu. Lenkų visuomenėje plintančioms laisvės idėjoms reikšti naudojo Lietuvos praeities arba savo asmeninio gyvenimo medžiagą. 1830-1831 m. sukilimas smarkiai pakeitė poeto mąstymą ir istorinę orientaciją. Nuo šiol jis - karštas Lietuvos ir Lenkijos neišskiriamumo idėjos šalininkas. Bet ši kertinė lenkų politinė idėja lietuviams niekada netaps sava. Jei dar prisiminsime ir lenkiškojo mesianizmo idėją, gausime lenkų politinio mąstymo šauklį, koks šiai tautai ir buvo Adomas Mickevičius.

A. Piročkinas priminė, kokią vietą A. Mickevičiaus kūryba lietuvių sąmonėje ir literatūroje užėmė įvairiais istoriniais laikotarpiais. Ta reikšmė didžiausia buvo XIX a., kai reikėjo žadinti lietuvių tautinę sąmonę. Tačiau su nauju šimtmečiu poeto, kaip lietuviškumo žadintojo, reikšmė vis mažėjo. Pradėta suvokti, kad ne poeto lietuviška kilmė, ne kūrybos lietuviška tematika ir net ne pavieniai pareiškimai, jog esąs lietuvis, priklausąs vienai ar kitai literatūrai. “Lietuviams svarbu ne pasisavinti Mickevičių, bet įsisavinti”, - tokią išvadą pateikia prof. A. Piročkinas, mėgindamas apibūdinti poeto literatūrinės priklausomybės problemą.

Ne viskas taip paprasta, kai kalbama apie poeto tautinę priklausomybę. Mat pats A. Mickevičius tą lietuvio sąvoką vartojo gana neapibrėžtai, kitaip nei vartojama mūsų laikais. 1840 m. per Kūčias, taigi ir poeto gimtadienį, Paryžiaus lenkų klube jis pareiškė: “Mano atskiroji tėvynė - Lietuva, o bendroji - Lenkija”. Taigi atskirai paėmus jis lietuvis, o apskritai - lenkas. Dabar tokio tautinio kaldymo nėra, todėl nelengva suprasti praėjusio šimtmečio kai kurių sąvokų prasmę.

Dvi kaimyninės tautos gana tendencingai sprendė didžiojo poeto tautinės priklausomybės klausimą. Lietuviai “nepastebėdavo” tų vietų, kuriose Adomas Mickevičius reiškė savo lenkiškumą, bet lengvai įsimindavo jo lietuviškumo “įrodymus”. Lenkai nuėjo dar toliau, įrodinėdami, jog Mickevičiaus laikais lietuvio sąvoka nieko bendra neturėjo su etniniais lietuviais. Žodžiu, tai buvusi teritorinė ir istorinė, bet ne etnografinė ar etninė sąvoka. Taigi Lietuva - tai tam tikra Lenkijos teritorijos dalis, o lietuvių kalba - tik lenkų kalbos dialektas… “Tikrųjų” lietuvių teisė palikta tik žemaičiams.

Pastaruoju metu į šią dūdelę ėmė pūsti ir kai kurie baltarusių veikėjai, įsijungę į poeto "dalybas". Prof. A. Piročkinas priminė 1997 m. Minske Pranciškaus Skorynos centre išleistą straipsnių rinkinį “Adam Mickevič i Belarusj”. Viename straipsnyje rašoma: “Ar neatėjo laikas pasakyti tiesiai, kad Adomas Mickevičius ir pačių baltarusių lenkakalbis poetas priklausantis baltarusių istorijai ir pačiai baltarusių literatūrai. Tai labiausiai atitinka tiesą”.

Kaip tokių straipsnių autoriai paaiškina faktą, kad pats A. Mickevičius save vadina lietuviu, o savo gimtinę - Lietuva? Ogi labai paprastai: esą žodžiu lietuviai jis vadino baltarusius, o Lietuvos vardu - Baltarusiją. “Mickevičiui Lietuva buvo, kaip žinoma, Baltarusija”, - tvirtinama viename straipsnyje. Žodžiu, LDK - tai ne kas kita, kaip Baltarusijos valstybė. O 1998 m. Minske išleistame rinkinyje “Filomatai ir filaretai” A. Mickevičiaus poema “Gražina” apibūdinama taip: “Poemos pagrindas - baltarusių tautos kova dėl nepriklausomybės, savo tėvynės, su kryžiuočių agresija”.

Nors poemoje nėra pavartoto net žodžio “baltarusis” ar “Baltarusija”, bet straipsnio autorių tai netrikdo. Atrodo, pamirštamas ir tas faktas, kad kryžiuočių puolimo metu krivičiai, dregovičiai ir radzimičiai, iš kurių vėliau ir susiformavo baltarusių tauta, jau seniai (nuo X a.) buvo krikščionys. Tad ir poeto vaizdingai aprašytas kunigaikščio Liutauro ir kunigaikštienės Gražinos palaikų sudeginimo faktas kovų su kryžiuočiais laikais slavams būtų visiškai nepriimtinas. “Gražinoje” vaizduojami būtent pagonys, ginantys savo papročius ir taip gyvenantys.

Todėl natūraliai skamba prof. A. Piročkino kiek retoriškas klausimas: ar LDK istorijos perrašinėtojai iš kaimyninės šalies yra bent skaitę “Gražiną”? Juk pakaktų atsiversti “Sownik Adama Mickewicza”, kad įsitikintume, jog savo raštuose Baltarusiją poetas tėra paminėjęs vos 9 kartus, o Lietuvą - net 311 kartų. Iš to žodyno akivaizdžiai matyti, kad poetui Baltarusija yra tokia pati teritorija kaip Lietuva, Ukraina ar Podolė. Savo pranešimą prof. A. Piročkinas baigė teze, kuri verta to, kad būtų pakartota. Kalbėdamas apie Lietuvą ir lietuvius Mickevičius turėjo vaizdą tam tikro etnoso, kuris istoriškai susiklostė iš tikrosios Lietuvos ir dalies dabartinės Baltarusijos žemių, taip pat ir jos autochtonų, kalbančių ir baltarusiškai, ir lietuviškai, ir lenkiškai, bet suvokiančių savo istorinį bendrumą, skiriantį juos nuo lenkų ir tikrųjų baltarusių.

Tezės autorius sutinka, kad tokiam aiškinimui dar reikia papildomo tyrimo ir gilesnės analizės. Jei toks traktavimas pasitvirtintų, būtų išvengta primityvių poeto tautinės priklausomybės aiškinimų. Vadinasi, būtų padarytas žingsnis, priartinantis mus prie poeto tautinės esmės supratimo.