Prof. habil. dr. Vytautas Ostaševičius ir Europos integracijos katedros vedėja doc. Violeta Pukelienė

Su Kauno technologijos universiteto Tarptautinių studijų centro direktoriumi prof. habil. dr. Vytautu Ostaševičiumi, Europos Komisijos ekspertu, diskutuoja "Mokslo Lietuvos" vyriausiasis redaktorius Gediminas Zemlickas.

Žinyne “Kas yra kas Lietuvoje” rašote, jog laisvalaikiu mėgstate studijuoti užsienio kalbas, gvildenti aktualias mechanikos problemas su užsienio šalių mokslininkais, bėgioti ristele ir plaukioti. Taip pat jaučiate malonumą studijuoti tarptautinius santykius - šis pomėgis siejasi ir su Jūsų darbu Tarptautinių studijų centre. Jūs laimingas žmogus, kadangi darbas Jums sutampa su pomėgiu. Tad pirmą klausimą norėčiau užduoti Jums paprastą: kas būtų, jeigu šiuo metu įstotume į Europos Sąjungą?
       Jeigu šiuo metu įstotume į Europos Sąjungą, tai būtume tuo, kuo mus kai kas ir norėtų matyti - vartotojais. Tik ne gamintojais. Mums dabar reikia galvoti, kaip pasinaudoti krizės, prasidėjusios Pietryčių Azijoje ir per Rusiją nusidriekusios iki Europos, padariniais.

Mūsų politikai ir ekonomistai svarsto, kaip tuos krizės padarinius sušvelninti. O Jūs kviečiate iš tų padarinių gauti netgi naudos. Ar ne per drąsu?
       Turėkime mintyje, kad Pietryčių Azijos šalims buvo suteiktos didžiulės investicijos. O juk tos investicijos galėtų pasiekti ir Vidurio Europą, ir Baltijos šalis. Transnacionalinės kompanijos jau nemato reikalo ir toliau kišti investicijas į Pietryčių Aziją, prasideda modernių technologijų diegimo kitose pasaulio dalyse procesas. Daugiau galimybių teks ir mūsų regionui. Todėl svarbu sukurti sąlygas spartesniam tų technologijų plitimui taip pat ir į Baltijos šalis.

Kuo remiatės, šitai tvirtindami, - ar asmenine patirtimi?
       Remiuosi Vakarų spaudoje pasirodančiais kai kuriais vertinimais bei analize. Apie tai esu skaitęs pranešimą 1998 m. vasario mėn. KTU vykusioje tradicinėje konferencijoje “Mokslas ir pramonė”. Per tuos 11 mėnesių minėti dalykai tik pasitvirtino. Jau nekalbu apie Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje vykstančius procesus.
       Prieš kelerius metus įvairių konferencijų metu oponuodavau tiems pranešėjams, kurie pavyzdžiu mums pateikdavo Azijos “tigrus”. Sakydavau, kad “tigrai” kiek pabliuškę. Gyvenimas dabar tai patvirtino. Pamažu neliks nė vieno tų “tigrų”. Po to, kai 1997 m. liepos 1 d. Honkongą perėmė Kinijos liaudies respublika, jis prarado savo buvusią ekonominę vertę. Taivanas pernelyg mažas ir per daug pažeidžiamas, kad ten tie procesai nevyktų, nes ekonomikos modelis toks pat. Tą patį galima pasakyti ir apie kitas Pietryčių Azijos šalis. To regiono problemos labai sudėtingos, turint minty išlikusius feodalinius santykius, šeimos rangos ekonomiką ir pan.

Samprotaujate kaip globalių sistemų analitikas. Tačiau šios srities mokslo ir mokslininkų Lietuvoje lyg ir neturime?
       Per metus kitus pasiekėme, kad ir KTU įsikurtų nauji padaliniai, pvz., Europos integracijos katedra, kuriai vadovauja doc. Violeta Pukelienė. Turime ir šios srities magistrantūrą. Į šią veiklą nemažai įtraukta ir mūsų studentų. Jų daugelis priešdiplomines studijas baigė Vakarų unversitetuose. 1998 m. 27 bakalaurai įstojo į magistrantūrą. Tai daugiakalbiai jaunuoliai, mokantys prancūzų, vokiečių ar anglų kalbas, jau dabar pradedantys tiriamąją veiklą. Po kelerių metų jie taps gerais specialistais, galės konsultuoti einančius dirbti į firmas.
       Beje, man tenka Europos integracijos magistrantūroje vadovauti 5 magistrantams. Keli jau išvyko į užsienį kaupti informacijos. Neabejoju, kad po metų kitų mums jau kai ką pavyks padaryti.

Gal galėtumėte konkretizuoti, kokia tai veikla?
       Šiuo metu vykdome 3 "Tempus" projektus. Vienas iš jų, kurį man ir teko inicijuoti, vadinasi “Penki Lietuvos universitetai pramonei”. Tai KTU, VGTU, VDU, KU ir LŽŪU. Planuojame sukaupti dvejų metų duomenis apie pramonės poreikius - specialistus, kvalifikaciją ir pan. Esu tikras, jog tokia duomenų bazė labai reikalinga. Jeigu ją pavyktų sukurti ir modeliuoti tam tikrus procesus, tai tokia reikšminga informacija galėtų disponuoti šalies vyriausybinės struktūros. Vadinasi, galima būtų koordinuoti ir garsių pasaulio kompanijų plitimą Lietuvoje. Deja, šis procesas šiuo metu vyksta stichiškai.
       Žinoma, ši veikla jau būtų platesnė nei apima "Tempus" programa. Visų pirma tenka galvoti apie naudą mokymo procesui, universitetui, nes esu tos programos vietinis koordinatorius. Bendrasis koordinatorius yra Artois universitetas Prancūzijoje. Žodžiu, rengiame specialistus, kuriems privalu veikti Europos sąlygomis, įvertinant ir galimas krizines situacijas. Būtent šie mūsų specialistai ir turės palengvinti užsienio modernių technologijų kelią į Lietuvą.

Jus įkvepia Japonijos patirtis modernizuojant šalį po Antrojo pasaulinio karo?
       Japonai daug pasiekė inovacinės veiklos dėka. Visa tai ant pokario griuvėsių padarė japonų vidurinysis inžinerinis personalas. Tam tikro pobūdžio griuvėsius paveldėjome ir mes žlugus Sovietų Sąjungai. Tačiau dviračio išradinėti neturėtume. Pirmiausia reikėtų perimti tą patirtį, kuri sėkmingai taikoma kitose šalyse. O perimti, įsisavinti gali tik tie, kurie gerai žino šiuolaikines technologijas, moka užsienio kalbų ir sugeba tą patirtį ir žinias taikyti mūsų sąlygomis. Tai būtų konsultavimo, pasiūlymų bei naujovių diegimo veikla.
       Esame netoli transnacionalinių kompanijų centrų Europoje. Tos kompanijos suinteresuotos skverbtis į Baltijos šalis, nes pirmiausia laimės mažindamos transportavimo kaštus. O mums tai papildomos ir patikimos darbo vietos.

Kaip manote, ar apie tą patį galvoja ir tų transnacionalinių kompanijų vadovai? Gaila, negalime jų pačių paklausti.
       Man teko panašius procesus stebėti Šiaurės Afrikoje maždaug prieš 20 metų, kadangi dėsčiau Alžyro nacionaliniame lengvosios pramonės institute. Tuomet į šalį buvo atvežami komplektavimo mazgai ir vietoje surenkami gaminiai. Didėjo gamyba ir po kiek laiko jau patys afrikiečiai pradėjo gaminti visa tai, ką seniau firmos įveždavo. Tai turėtų būti ir mūsų siekis. Tada į šalį skverbsis ir naujausios technologijos.

Šis Šiaurės Afrikos pavyzdys nuteikia optimistiškai, bet ką patys turėtume daryti, kad paspartintume mums naudingus procesus?
       Šiuo metu institucijos, kurios turėtų užsiimti tokios veiklos prognozavimu, deja, renka tik faktus. Tokį priekaištą galėčiau išsakyti ir Statistikos departamentui, ir Ūkio ministerijai. Ekonomikos ir ūkio “skaudulius” reikia stengtis ne “apgydyti”, bet veikti gilumines tų negalavimų priežastis.
       Dabar reikalingi esminiai sprendimai, o ne būrimas iš kavos tirščių - palies mus ar ne Rusijos krizės padariniai. Aišku, palies, nes jau sukrėtė net Niujorko ir kitų Vakarų valstybių biržas. Ir visa tai lyg seisminė banga ritasi per pasaulį. O prasidėjo Pietryčių Azijoje. Reikia daryti viską, kad krizės padariniai mums būtų kuo mažesni, o maksimalios investicijos suplauktų būtent į Vidurio Europą ir Baltijos šalis.

Praėjusią vasarą Rusijoje prasidėjus žinomiems įvykiams, mūsų valstybės vadovai ramino, jog ta krizė neturėtų Lietuvos smarkiai paliesti - mat mūsų šalis vis labiau susiejama su Vakarų šalių ekonomika. Po savaitės iš tų pačių lūpų išgirdome, kad numatomi nuostoliai vis tik gali būti 1,2 mlrd. Lt. Taigi milijardas - ten ar šen...
       Todėl ir sakau, kad kai kurios valstybės struktūros tiesiog neturi laiko užsiimti prognozėmis. Laiko tėra tik “gaisro” gesinimui - kai šis jau ištinka.

Tad gal KTU Europos integracijos katedra ir rengs ne “gaisrininkus”, o ekonomikos, ūkio procesų analitikus, pramonės politikus?
       Man atrodo, kad po kelerių metų mūsų pirmieji magistrantai ir taps tais analitikais ir politikais. Žinodami technologijas, mokėdami kalbų ir gerai orientuodamiesi šiuolaikiniame pasaulyje jie ir turės atlikti tą darbą, apie kurį kalbame. Tai bus jų gyvenimo duona.

Neatsitiktinai magistro darbo pavadinimai parinkti vadovaujantis principu - studijuok kitų patyrimą ir nekartok klaidų. Magistrantas Irmantas Venskys, beje, tik ką grįžęs iš Skandinavijos šalių, sėkmingai renka medžiagą apie Suomijos integraciją į Europos Sąjungą. Jis suskirstė visą šį procesą į tris etapus: 1) Suomija, kaip neįvardyta šešioliktoji Sovietų Sąjungos respublika, naudojosi visomis privilegijomis, žaliavas pirkdavo tomis pačiomis kainomis kaip ir Lietuva, o pasitarnavo kaip naujų technologijų tranzito į Sovietų Sąjungą šalis, ypač tais metais, kai JAV laikėsi embargo dėl agresijos Afganistane; 2) Suomija po Sovietų Sąjungos žlugimo ir 3) Suomija nuo 1995 m. sausio 1 d., kai tapo ES nare. Kaip žinia, šiuo metu ji intensyviausiai besivystanti ES valstybė, be to, daugiausia investavusi Lietuvoje privatizuojant “Telekomą”, perkant “Medienos plaušą” (koncernai “Mecacerna”, “Pakensas”), stengiantis monopolizuoti ledų gamybą (“Ingman Vega”), pakuočių gamybos, popieriaus pramonę. Visa bėda, kad ateinantys į Lietuvą Suomijos koncernai plačiu mastu taiko dempingo politiką.
       Nemažiau įdomus ir buvusios Rytų Vokietijos patyrimas (analizuoja magistrantas A. Docius), kai ši susivienijo su Vakarų Vokietija ir tapo ES nare. Neseniai teko lankytis tose vietose, kur buvau lygiai prieš 25 metus. Matytas vietoves drįsčiau pavadinti ištisomis statybų aikštelėmis, kurios prasideda nuo senųjų Reichstago rūmų rekonstrukcijos. Svarbiausia, kad atkuriamose Rytų Vokietijos įmonėse koncentruojamos naujausios technologijos, kurių dėka greitu laiku pramonė sėkmingai konkuruos su buvusios Vakarų Vokietijos pramonės gigantais. Kokia socialinių reformų reikšmė, jau parodė tik prieš keletą mėnesių sudaryta kanclerio G. Šrioderio vyriausybė. Į Lietuvą atvykstantys medžio pramonės šakų verslininkai, kurie daugiausia iš visų ES šalių pirkdavo lietuviškus medžio gaminius, teigia, kad jie patys tai pradeda gaminti Vokietijoje, o Lietuvoje ieško tik žaliavų (lentų) savo produkcijai.
       Dėmesio vertas ir pietų Europos šalių - Ispanijos, Portugalijos, Graikijos patyrimas (magistrantai E. Gudukas, O. Kentvainytė). Gal šios šalys savo ūkio struktūra buvo kiek panašios į Lietuvą. Dabar nemažai gyventojų iš minėtų šalių emigruoja į stipriąsias ES valstybes ieškodami darbo. Gal šių šalių patyrimas ir problemos leis mums nekartoti tų pačių klaidų?
       Nemažiau svarbi ir Norvegijos bei Švedijos patirtis ( magistrantas M. Gutauskas). Švedija - ES narė nuo 1995 m., Norvegijoje gyventojai referendumo metu tarė “ne” Europos Sąjungai. Ar ilgam? O gal Švedijos gyventojai taip pat pareikš “ne”?

Sveikintina, kad magistrantai tyrinėja tarptautinę patirtį. Tačiau tikriausiai sutiksite, kad mūsų šalies verslininkų ir pramonininkų požiūris į mokslą šiuo metu dar gana rezervuotas. Kodėl taip yra?
       Šiuo metu pramonininkų dėmesys mokslui mažokas. Susidariusi iliuzija, kad mokslas pramonei gali duoti naudos tik po 6-7 metų. Tai neteisinga. Man tenka dalyvauti taip pat ir pramonės veikloje, matau, kaip kartais pramonininkai ieško to, ką nesunkiai galėtų rasti ir mūsų universitetuose. Stinga informacijos, ir ypač, kai tenka kurti ne ištisai naujas technologijas, bet atskirus tų technologijų modulius. Įmonės nėra gerai aprūpintos informacija, ne visose net žinoma, kokie specialistai rengiami KTU. Apie studijų programas spausdiname atskirus leidinius, bet jie kartais pasklinda tik tarp universitetų. Prisiminkime kelią, kurį per 7-8 metus įveikė Lietuvos pramonė ir ypač privačios įmonės. Juk išliko tos, kuriose dirbo specialistai, o ne tos, kuriose darbavosi “berniukai”.

Autoriaus nuotrauka