Ona Voverienė

Energingoji prof. Ona Voverienė ir prof. Z. Zinkevičius

Kaip sulaukti pripažinimo? - tai klausimas, kurį gvildena tiek mokslininkų kartų, kiek egzistuoja mokslas. Dar XVII a. Renė Dekartas (Descartes), kuris irgi domėjosi šiuo klausimu, atsakė taip: " tie, kurie moksle žingsnis po žingsnio artėja prie tiesos, panašūs į tuos, kurie pradėję turtėti kuo toliau, tuo lengviau įgyja didesnį turtą, negu anksčiau įgydavo mažesnį, kol buvo neturtingi".

XX a. antrojoje pusėje Amerikos mokslo sociologas R. Mertonas vėl grįžo prie to paties klausimo ir jį sprendė, kaip ir R. Dekartas, pasitelkęs Mato Evangelijos frazę: “Tas, kas daug turi, tam bus pridėta, kas turi mažai, iš to bus atimta”. Šį reiškinį jis pavadino “Mato efektu moksle” (“Matthew Effect in Science”).

Mato efektas moksle reiškia, kad tie mokslininkai, kurie jau yra pripažinti, gali tikėtis dar didesnio mokslo visuomenės pripažinimo, o tiems, kuriems dar nepavyko sulaukti pripažinimo, reikia tikėtis, kad jie bus greitai užmiršti.

Kuo matuoti mokslininko pripažinimą? Ar jo publikacijų skaičiumi, ar kitais rodikliais?

Dar 1932-1936 m. vienas žymiausių pasaulio bibliotekininkų ir bibliotekininkystės teoretikų R. S. Ranganatanas savo tyrimais nustatė, kad tūkstančiai knygų, buvusių Delio ir Madraso universitetų bibliotekų fonduose stovėjo lentynose nepjaustytais puslapiais. Jis padarė išvadą, kad jų nė karto nebuvo skaitytojai pareikalavę. Dar 1927 m. ir anglų mokslininkas fizikas ir mokslo sociologas kritikavo ydingą praktiką mokslininkų vertinimo kriterijumi laikyti tik jo publikacijų skaičių.

Šiandien pasaulio mokslininkams jau nekyla abejonių, kad vienas svarbiausių mokslininko vertinimo kriterijų yra grįžtamasis ryšys, identifikuojamas citatomis, rodantis, kad mokslinis darbas yra aktyviai naudojamas naujų žinių kūrimo procese. Taigi sėkmė moksle ir citavimas yra sutapatinami. Kaip padidinti sėkmę? Visi vieningai pripažįsta: reikia būti dažnai cituojamu.

Dauguma mokslininkų pripažįsta, kad citavimų skaičius visiškai nepriklauso nuo cituojamo darbo autoriaus pastangų ir valios. Tai objektyvus procesas, vykstantis pagal vidinius mokslo raidos dėsnius.

Anglų mokslotyrininkas M. S. Kompertas (Compert), išnagrinėjęs mokslinių žurnalų, skirtų vibruojančių plokštelių tematikai, srautą nuo 1787 m., nustatė: 1) kad juose publikuotų straipsnių nuo 1950 iki 1967 m. padaugėjo trigubai, palyginus su visu informacijos srautu, publikuotu nuo 1787 iki 1950 m., 2) nepaisant kada per 150 metų tame žurnale paskelbtas straipsnis buvo cituotas bent vieną kartą, to žurnalo citavimo skaičius kitais metais padidėdavęs 2,8 karto, ir tas didėjimas buvęs stabilus. Kaip tik jis ir pasiūlė mokslinio žurnalo stabilaus citavimo dėsnį, kuriam suteikė funkcinę išraišką: Rj x aj = 5,6; kur Rj - citavimų skaičius per metus, aj - bendras citavimų skaičius iki analizuojamų metų ir analizuojamais metais.

Taigi pirmas reikalavimas siekiant sėkmės - būti cituojamam.

1976 m. vienas žymiausių pasaulio to meto mokslotyrininkų D. Praisas į klausimą, ar galima prognozuoti citavimų skaičių, atsakė taip: “Straipsnis, kuris jau buvo cituotas daug kartų, turi didesnę galimybę būti cituotas dar vieną ir daugiau kartų negu tas, kuris nebuvo cituotas. Straipsnio autorius, kuris jau publikavo daug darbų, turi didesnę galimybę publikuoti dar vieną ir daugiau straipsnių negu tas, kuris iš viso publikacijų neturi. Dažnai cituojamas žurnalas turi didesnę galimybę būti cituotas dažniau negu tas, kuris yra nežinomas ir nė karto necituotas. Retai vartojami žodžiai greitai užmirštami. Milijonierius papildomą pelną gauna daug lengviau ir greičiau negu elgeta mažus pinigus”. Šį reiškinį D. Praisas pavadino fenomenu “Sėkmė lydi sėkmę”, pasiūlė tikimybių metodą tą sėkmą prognozuoti ir apskaičiuoti.

D. Praisas optimistiškiau žiūri į “Mato efektą” arba dėsnį “Sėkmė lydi sėkmę” negu pats Matas savo Evangelijoje arba R. Mertonas. D. Praiso nuomone, “Mato dėsnis” prognozuoja tik sėkmę ir jokiu būdu neprognozuoja nesėkmės. Nesėkmė moksle - jokių neapčiuopiamų rezultatų neturi. Kiekvieno mokslininko tikslas - sąžiningai atlikti mokslo tiriamąjį darbą ir jį publikuoti. Jeigu jo darbas nepalankiai buvo sutiktas visuomenės, nereikia nusiminti, kitas darbas neabejotinai bus sėkmingesnis. Paties mokslininko valia - sekti sėkmę ar nesėkmę, daryti iš to išvadas ir gal persiorientuoti į kitą tematiką.

D. Praiso dėsnis universalus. Jis taikytinas ne tik mokslininkams, bet ir žurnalams, ir leidykloms, ir valstybėms, ir mokslinėms mokykloms bei oficialioms mokslo institucijoms.

Taigi antroji taisyklė kelyje į sėkmę - nenusiminti ir toliau publikuoti savo darbus, kol sėkmė aplankys.

Rusijos mokslotyrininkas S. Kara-Murza, atlikęs palyginamąją citavimo analizę dviejų vienu metu pripažintų atradimų - afino chromotografijos metodo, sukurto vienu metu ir Švedijoje, ir JAV, nustatė, kad abi mokslininkų grupes lydėjusi sėkmė buvo nevienoda. Švedijos mokslininkai R. Aksenas, J. Poratas ir S. Eirbakas savo atradimą vertino akademiškai ir nuo 1968 iki 1976 m. buvo 688 cituotas. Amerikos mokslininkai P. Koutrekasas (Koutrekass), M. Vilčakas (Wilchak) ir A. Anfinsenas, atradę metodą, labai aktyviai jį propagavo, vadovavo jo taikymui įvairiuose Amerikos mokslinio tyrimo institutuose ir laboratorijose, organizavo daugybę jo taikymo seminarų Amerikoje ir užsienyje, ir jų citavimo indeksas net 8 kartus pralenkė Švedijos kolegų citavimo indeksą.

Taigi trečioji prielaida į sėkmę - pats rūpinkis ir globok savo sėkmę, jeigu ji tave aplankė.

Vengrijos mokslų akademija nuo 1979 m. dirba pagal sutartį su JAV Mokslinės informacijos institutu ir gauna visus to instituto leidinius, tarp jų ir “Science Citation Index”. Pagal sutartį su tuo institutu, kasmet jam pateikia duomenis apie šalies mokslininkų citavimą šalies ir užsienio literatūroje. “Science Citation Index” tarnyba gautus duomenis patikrina ir didžiąją jų dalį įtraukia į “Science Citation Index” duomenų bazes. Tokiu būdu į solidžiausią pasaulyje mokslo duomenų bazę patenka apie 52% Vengrijos mokslininkų citavimų pasaulio literatūroje. (Lietuvos mokslininkų - tik 9,4%). Žinoma, tokia sutartis valstybei kainuoja. Bet tai ir yra viena iš valstybės rūpinimosi mokslininkais ir jų integracijos į pasaulio mokslą formų. Tai parodo valstybės požiūrį į mokslą ir mokslininkus, taip pat ir valstybės vadovų vertybines orientacijas. Vargas tam piliečiui ir ypač mokslininkui, jei valstybės vadovų valstybinės orientacijos nepakyla aukščiau buities problemų.

Taigi ketvirtoji prielaida į sėkmę moksle - tai valstybės rūpinimasis savo mokslininkais ir mokslo prestižu pasaulyje. Lietuvos mokslininkai, deja, tuo pasigirti negali.

Antra vertus, Vokietijos mokslininkai M. Bonitzas, E. Bruckneris ir A. Sarnhorstas (Scharnhorst), išanalizavę 45 pasaulio šalių publikacijų ir jų citavimų srautus 1980-1989 m., nustatė kiekvienai šaliai prioritetines (objektyviai pasaulio mokslininkų nustatytas pagal citavimą) kryptis ir padarė išvadą, kad gausiai cituojamos kryptys yra įvairiapusiškai tobulintinos, o tos mokslo kryptys, kurių darbų citavimas mažėja, atsisakytinos.