Dabar “Alkos” muziejaus archeologijos skyriaus saugyklos lentynose gausiai pririkiuota dėžučių su pačiais įvairiausiais, pačiais rečiausiais žemaičių krašto archeologiniais radiniais. Čia saugomi ne tik skirtingų laikotarpių, bet ir įvairiausios paskirties, įdomių formų akmens ir titnago, kaulo ir keramikos, žalvario ir geležies dirbiniai. Lankinės pasaginės segės, ornamentuotos akutėmis, taškeliais, brūkšneliais, nešiotos Gintališkės moterų XI-XII a. Greta - kalavijai, kuriais kovojo žemaičių genties kariai, gyvenę VII-VIII a. Maudžioruose. Apsilankiusį svečią nustebins ir retas radinys - vilnonė ornamentuota juosta, puošusi nežinomą Paragaudžio moterį prieš visą tūkstantį metų. Maža, įvijinė vaikiška apyrankėlė iš Žaduvėnų III-IV a. pilkapyno ir daug kitokių eksponatų. Prieš akis atsiveria ištisos epochos, žmonių gyvenimai ir jų likimai...

Tuo besidomint švysteli klausimas: kas visa tai surinko iš pačių atkampiausių Žemaitijos pakraštėlių? Kas visus šiuos radinius privertė prabilti ir pasakoti savo legendas mums - dabarties žmonėms? Tuomet prisimenamas žmogus, kuris ilgai tyrinėjo Žemaitijos kapinynus ir gyvenvietes. Prisimename inteligentišką, liesą, skvarbių akių ir įdėmaus žvilgsnio žmogų, trisdešimt metų paskyrusį darbui “Alkos” muziejuje.

Kraštotyrininkas Vitas Valataka

VITAS VALATKA gimė Telšių apskrityje (dabar Plungės r.) Keturakių kaime 1927 m. sausio 26 d. mažažemių valstiečių šeimoje. Guvus berniukas nuo mažens buvo smalsus, jį domino knygelės, o ypač tos, kuriose buvo pasakojama apie užburtus lobius, milžinkapius, piliakalnių paslaptis. Tai dažniausiai būdavo Petro Tarasenkos parašytos knygos. Žiemą lankydamas pradžios mokyklą, vasarą ganydamas gyvulius berniukas vis svajojo užaugęs būti toks, kaip Medingėnų kunigas Juozas Žiogas, kuris rinko įvairias senienas, domėjosi paslaptingais piliakalniais ir senkapiais. Baigęs pradinę mokyklą, berniukas troško toliau mokytis. Nuo 1941 iki 1945 m. mokėsi Plungės, vėliau - Telšių gimnazijose. Išleidę sūnų mokytis tėvai pranašavo jam kunigo ateitį.

Kurį laiką jaunuolis mokėsi Telšių kunigų seminarijoje. Nelengva buvo apvilti artimuosius, tačiau palikęs seminariją Vitas Valatka dirbo eiliniu kaimo mokytoju. Vėliau teko dirbti Telšių bibliotekoje. Iš čia tuometinio Telšių muziejaus direktoriaus Broniaus Švėgždavičiaus pakviestas 1947 m. spalio 15 d. peržengė žemaičių “Alkos” muziejaus slenkstį. Prasidėjo naujas, viliojantis darbas, leidžiantis prisiliesti prie šimtmečių paslapčių. Iš pradžių buvo paskirtas muziejaus fondų saugotoju, vėliau - vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Nuo 1957 m. Vitas Valatka studijavo istoriją Vilniaus universitete neakivaizdiniu būdu. Dėl pablogėjusios sveikatos ir per didelio darbo krūvio studijas teko nutraukti ketvirtame kurse.

Iki pokario metų archeologiniai rinkiniai sudarė ketvirtadalį visų tuomet saugomų eksponatų. Tai buvo vien atsitiktiniai radiniai, surasti bet kurioje Žemaitijos ar kitoje Lietuvos vietoje. Todėl šeštojo dešimtmečio pradžioje muziejuje pradėjus rengti ekspoziciją ypač trūko medžiagos pirmykštei bendruomenei pavaizduoti.

Vitas Valatka, keliaudamas po kaimus, lankydamas archeologinius paminklus, pradėjo kaupti eksponatus. Pasitelkęs moksleivius kraštotyrininkus, vienos išvykos metu V. Valatka atkreipė dėmesį į iki tol mažai žinomą kapinyną Siraičių kaime (Telšių r.). Tai buvo 1956 m. pavasarį. Netoli Džiugo piliakalnio, išartos dirvos paviršiuje, buvo randama žalvarinių dirbinių ir sudegusių kaulų liekanų. Šie atradimai paskatino pradėti archeologinius tyrinėjimus. Tų pačių metų rudenį Vitas Valatka kartu su Mokslų akademijos Istorijos instituto archeologe E. Butėniene Siraičių kapinyne ištyrė 11 degintinių kapų. Kitais metais tyrinėjimai buvo tęsiami. Toliau archeologinei ekspedicijai savarankiškai vadovauti pavedama Vitui Valatkai. Tuomet buvo surasti ir ištirti dar 9 kapai. Tyrinėjimų metu nustatyta, kad mirusieji laidoti plokštiniuose kapuose, deginti ir nedeginti, kapai datuoti X-XII a. Laidojimo papročiai ir įkapės būdingi kuršių gentims.

1958 m. birželio mėn. tiriamas Gargždo lauko kapinynas Juodsodės kaime (Telšių r.). Iki tol jis buvo niokojamas: kasami rūsiai, vežamas žvyras. Vadovaudamas archeologinei ekspedicijai V. Valatka čia ištyrė 16 griautinių palaidojimų, nustatė, kad mirusieji laidoti VIII - XII a. Rastieji dirbiniai būdingi žiemgaliams.

Atėjo eilė ir Plinijos piliakalniui, pamėgtam V. Valatkos dar vaikystėje. 1959 - 1962 m. archeologas čia tyrinėjo piliakalnio papėdėje buvusią didelę gyvenvietę. Šių tyrinėjimų medžiaga buvo labai svarbi mokslui. Aptiktas apie metro storio kultūrinis sluoksnis. Žemutinėje jo dalyje randama stovyklos židinio pėdsakų, lipdytos, brūkšniuotos keramikos. Žmonių čia gyventa jau V-IV a. prieš Kristų. Dėl nežinomų priežasčių šią gyvenvietę žmonės buvo apleidę. Nustatyta, kad vėliau čia jų gyventa dar III-IV a., iki pat X a., ir vėliau (XI-XIII a.). Buvo surasta nemažai retų radinių: molio verpstukų, Djakovo tipo svarelių, krosnelių, skirtų metalams lydyti, liekanų ir kt. Tai buvo reikšmingi atradimai ir pirmosios V. Valatkos negalės moksliniame darbe.

1963 m. vasarą Istorijos instituto Archeologijos sektorius rekomendavo ištirti Plungės rajone, Vienragių kaime, baigiamus sunaikinti pilkapius. Buvo ištirti trys I-II a. pilkapiai.

1964 m. buvo tiriamas pradėtas ardyti didžiulis plokštinis Maudžiorų IV-X a. kapinynas (Kelmės r.). Tai devintoji archeologinė ekspedicija. 1966 m. liepos mėn. senkapio tyrinėjimai buvo pratęsti. Maudžiorų kapinyne V. Valatka ištyrė 134 kapus, paliktus senovės žemaičių etninės grupės.

1967 m. vasarą tirtas kapinynas Akmenskinės kaime, Plungės rajone. Čia buvo rasti XII-XIII a. kuršių genčių palaidojimai.

1968, 1969, 1971 m. buvo tyrinėjamas Gintališkės kapinynas (Plungės r.). Be kapų, čia buvo ištirtos ir 166 apeigų duobės. V. Valatkos archeologinių tyrimų pagrindu jos pradėtos laikyti apeigų duobėmis, aptinkamomis kuršių genčių mirusiųjų degintiniuose paminkluose.

Žemaičių sodyba Rumšiškėse

Per dvidešimt metų (1956 - 1976) Vitas Valatka iš viso surengė 17 archeologinių ekspedicijų įvairiose Žemaitijos vietose. Tyrinėjo Skėrių senkapį, Renavo piliakalnį (Mažeikių r.), Paragaudžio kapinyną (Šilalės r.), Kukių kapinyną, Zastaučių pilkapyną (Mažeikių r.), Žaduvėnų pilkapius (Telšių r.). Be šių didžiulių tyrinėjimų, buvo rengiamos ir žvalgomojo pobūdžio trumpesnės išvykos, kurių tikslas - išaiškinti archeologijos paminklus.

Sėkmingų archeologinių tyrinėjimų metu sukaupti radiniai praturtino muziejaus archeologinius rinkinius. Archeologinė medžiaga nebuvo sunaikinta, nors paminklai dažnai buvo ardomi arba pradedami niokoti. Surinkus nemažai vertingos medžiagos 1968 m. buvo užbaigta ir muziejuje įrengta ekspozicija, skirta pirmykštės bendruomenės ir ankstyvojo feodalizmo laikotarpiui pavaizduoti. Ekspozicijos, sulaukusios gerų įvertinimų, autorius buvo V. Valatka. Sukauptą patyrimą ir žinias jis išdėstė straipsnyje “Muziejininkas ir ekspozicija”, kuris buvo paskelbtas tik po jo mirties žurnale “Muziejai ir paminklai” (1979, Nr. 1). Ilgametis Šiaulių “Aušros” muziejaus darbuotojas Vincas Vaitiekūnas, prisimindamas V. Valatką, rašė, jog neretai seminarų metu Lietuvos muziejininkams buvo ko pasimokyti iš V. Valatkos.

Vitas Valatka surengė ne vieną ekspoziciją Telšių muziejuje. Kūrė ekspozicijas, skirtas Lazdynų Pelėdai (Paragiuose), Žemaitei (Bukantėje). Archeologinių tyrinėjimų medžiaga leido muziejuje sukaupti turtingą mokslinį archyvą. Vitas Valatka pradėjo jį rinkti 1952 m. Mokslinį archyvą pildė ne tik savo tyrinėjimų ataskaitomis, moksliniais straipsniais, aprašais, bet ir kitų muziejininkų, kraštotyrininkų darbais.

Per trisdešimt darbo metų V. Valatka sukaupė muziejaus mokslinį archyvą, kurio fonde daugiau nei 1000 darbų įvairiomis temomis.

Ne vien archeologiniais radiniais domėjosi Vitas Valatka. Nepraeidavo pro griūnantį koplytstulpiui su medine šventojo skulptūrėle, nebuvo abejingas senoms knygoms, rankraščiams ar medinėms akėčioms, aptiktoms kurioje nors kaimo sodyboje. “Dauguma eksponatų buvo parnešta portfelyje arba parvilkta rankose pėsčiomis iš Alsėdžių, Kinčiulių, Kęstaičių ar kitų vietų. Dauguma jų buvo mano rankomis iščiupinėti, apmatuoti, aprašyti”, - rašė Vitas Valatka savo muziejininko dienoraštyje (1961 m. rugsėjo mėn. 17 d.).

Apie surinktus eksponatus reikėjo sukaupti kuo daugiau informacijos. Vitas Valatka buvo pradininkas naujos eksponato aprašymo formos - mokslinio eksponato paso, kuriame nurodomi surinkti visapusiški duomenys apie daikto kilmę, paskirtį, autorių ir t.t.

Žurnale “Muziejai ir paminklai” (1968 m. gruodžio mėn.), tuometiniam Telšių kraštotyros muziejui leidus, skelbiami du pavyzdiniai eksponatų aprašymai - moksliniai pasai. Rekomenduojama visiems Lietuvos muziejams tvarkyti savo eksponatus pagal Telšių muziejaus pavyzdį.

Muziejininkas Vitas Valatka sugebėjo derinti net keletą amatų: staliaus, dailininko ar fotografo. Meistriškai valdydamas pieštuką pats piešė radinius, darė brėžinius, planus, fotografuodavo ekspedicijų metu.

Sakydavęs esąs dėkingas Petrui Tarasenkai - už tai, kad tapo archeologu, ir kretingiškiui muziejininkui Juozapui Mickevičiui, iš kurio mokėsi ir kaupė muziejinio darbo patirtį. Po to ją skleidė kitiems lyg kokią šviesą. Vito Valatkos paskatinti, pamokyti kraštotyrinio, o vėliau kai kurie ir muziejinio darbo ėmėsi. Tai Konstantinas Bružas, Antanas Jonušas, Kazimieras Blažys, Jonas Andriusevičius, Jonė Ivoškaitė, Laima Valatkienė. Prisiminimuose daugelis jų vadina V. Valatką savo Mokytoju, kuris buvo reiklus ne vien sau, bet ir kitiems. Geras patarėjas buvęs ir kartu su juo dirbusiems kolegoms. Mielai, lengvai bendraudavęs su moksleiviais, nepatingėdavo jiems parodyti radinių, papasakoti ar paaiškinti. Galbūt dėl to taip noriai mokiniai talkininkaudavo V. Valatkos archeologinėse ekspedicijose.

1969 - 1971 m. V. Valatka buvo Telšių kraštotyros muziejaus direktorius. Administratoriaus darbas nebuvo prie širdies ir savo noru V. Valatka vėliau vėl dirbo moksliniu bendradarbiu, toliau tęsė savo mėgstamą mokslinį darbą.

V. Valatka svajojo sukurti Žemaičių krašto buities muziejų. Savo vizijose matė senąjį Žemaitijos kaimą, kuriame “...ir gėlės žydės, ir medžiai žaliuos, ir javo ploteliai vilnys. Stovės ir kryžius pakrypęs, ir bičių avilys bus po obelimi pastatytas. Kieme augs veja, ant jos galės žmogus prisėsti, pailsėti”, - 1971 m. gegužės 31 d. V. Valatka rašė savo dienoraštyje. Buities muziejaus kūrimo pradžą matė ir dalyvavo pats, o pradėtus darbus vėliau tęsė jau kiti.

V. Valatka puoselėjo viltį ir 1975 m. pradžioje išsipildė dar viena jo svajonė - muziejaus dailės salėje įvyko pirmasis kamerinės muzikos koncertas. Tokie sekmadieniniai koncertai muziejuje tapo tradicija ir vyko 10 metų.

V. Valatka buvo poeto Vytauto Mačernio poezijos gerbėjas ir ne kas kitas, o pats V. Valatka buvo pirmojo viešo poeto pagerbimo organizatorius 1971 m. birželio 12 d. Šarnelėje ir Telšiuose. Šios ceremonijos labai bijojo tuometiniai rajono partiniai funkcionieriai.

Puikiai pažinojęs Žemaitijos istorijos paminklus V. Valatka buvo turbūt vienas geriausių ekskursijų vadovų mokytojams ir mokiniams. Vyresnės kartos Telšių mokytojai ir dabar pamena jo įdomias ekskursijas po Žemaitiją ar Telšius.

Tą lemtingąją 1977 m. rugpjūčio 23 d. ekskursantai nebesulaukė savo vadovo Vito Valatkos. Jis mirė. Po jo mirties archeologas Adolfas Tautavičius sudarė V. Valatkos bibliografiją, kuri paskelbta 1980 m. žurnalo “Muziejai ir paminklai” antrajame numeryje. Išspausdinti 165 V. Valatkos darbai. Įžangoje A. Tautavičius rašė: “Jis buvo vienas iš kūrybingiausių Lietuvos muziejininkų, palikęs gilius pėdsakus visose muziejininkystės srityse”.

Muziejininko, archeologo palikime ne vien tik moksliniai straipsniai apie atliktų archeologinių tyrinėjiimų rezultatus, bet ir pažintiniai: apie istorijos, kultūros paminklus. Jis - pirmosios pažintinės knygutės “Telšių kraštotyros muziejus”, išspausdintos 1971 m., autorius.

“Muziejus - tai lyg dalis manęs paties. Ir tikrai, kai manęs nebebus, po daugelio metų tos vertybės, kurias aš sukaupiau, primins jas studijuojančiam mane, kuklų muziejininką, negarsų, tylų, neieškantį garbės ir nekopusį karjeros laiptais žmogelį. Tai būsiu aš. Būsiu ne visas numiręs, mano dalelė bus išlikusi gyva tolesniam žmonijos gyvenime”, - rašė V. Valatka dienoraštyje (1962 m. rugsėjo 17 d.).

Prisiliečiu prie archeologo, muziejininko darbų ir vėl matau iš vaikystės atkeliaujančius į atmintį įstrigusius vaizdus: Maudžiorų kaime iškastus didelius žemių sampilus, su kastuvais palinkusius Gaulėnų moksleivius, vieną mokyklos kambarį, vos ne iki lubų pasieniais prikrautą dėžučių. Prie stalo palinkusį archeologą, traukiantį iš tų dėžučių įvairiausius pažaliavusius daiktus. Arba vėl. 1974 m. birželis. Mes - Luokės vidurinės mokyklos tuometiniai aštuntokai - dengtu sunkvežimiu važiuojame į Žaduvėnų kaimą, kartu ir jis, Vitas Valatka. Lyg į šventąjį jaudindamasi žiūrėjau į šį žmogų. Jis ne toks kaip visi - moka atskleisti žemės paslptis. Dirbome visą dieną ardomame Žaduvėnų pilkapyne - dabar žinau, tuomet vyko bandomieji kasinėjimai. Archeologas aiškino, kaip neskubant skusti žemės sluoksnelį. Norėjosi rasti kažką labai svarbaus. Nors tuokart radome tik apardytus kapus ir keletą žalvarinių papuošalų. Grįžome lyg iš kokios šventės - taip be galo buvo įdomu. Pavargęs po dienos darbo atrodė V. Valatka. Tik po daugelio metų sužinojau, jog dažnai ir sunkiai sirgdamas, laužomas ligų V. Valatka kantriai ir tyliai dirbo, kartais net neprasitardamas apie tai aplinkiniams, norėdamas atlikti užsibrėžtą darbą.

Nors daug būta, rodos, svarbių įvykių bet būtent tie vaizdai taip ir liko atmintyje patys ryškiausi, kaip ir visi V. Valatkos darbai - amžinosios atminties šviesos nušviesti.