Dr. Martynas Purvinas,
moksl. bendr. Marija Purvinienė

Ruoštis savo knygai apie Mažosios Lietuvos architektūrą (dabar apdovanotai dr. Vydūno premija) pradėjome dar 1970 m., kai įsijungėme į Lietuvos tradicinės architektūros tyrimus. Nuo 1980 m. dirbome ir Mažojoje Lietuvoje, iš kurios tėvui dr. Erikui Purvinui teko pasitraukti 1939 m., užgriuvus nacių anšliusui. Neteko ten sugrįžti ir pokariu - naujoji okupacinė valdžia nugriovė senelių namus Klaipėdos centre.

Tyrinėjant protėvių krašto architektūros paveldą, teko pereiti ištisus „kryžiaus kelius“, susidurti su kitų mokslo barų darbuotojams gal nepažįstamais sunkumais. Tokią padėtį Lietuvos architektūroje ir architektūrologijoje lėmė sovietmečio sąlygos.

Ypatingą architektūros vaidmenį nulėmė pačios sovietinės santvarkos ypatybės. Toje centralizuotoje ir griežtai valdomoje sistemoje architektūra atlikdavo ir administracines, net represines funkcijas. Pagal anuometinės valdžios direktyvas (išdėstytas tik žodžiais ir skaitmenimis) būtent architektūrinio projektavimo įmonės parengdavo konkrečius gyvenviečių, regionų ir viso krašto sovietinio pertvarkymo planus.

Dalis sistemos darbuotojų ne vien paklusniai įgyvendindavo okupacinio režimo direktyvas, bet ir savo inciatyva jas papildydavo (pavyzdžiui, naikinant bažnyčias vietoje jų siūlydami statyti ūkinius pastatus ar pan.). Taip kai kas mėgino kopti karjeros laiptais, siekti titulų bei mokslinių vardų. Tai vaizdingai atskleidžia anuomet garsaus architekto darbų sąrašas: paminklas sovietiniams veikėjams sunaikintų kapinių vietoje, Santuokų rūmai kitų sunaikintų kapinių vietoje, trečiose kapinėse perdirbta koplyčia (paverčiant ją pasilinksminimo įstaiga), senamiestyje pastatytas istorinę terpę pažeidžiantis paminklas. Taigi sovietmečio architektūra padėdavo naikinti kultūros paveldą, kaip okupaciniam režimui pavojingą dalyką.

Ekonominiu požiūriu architektūrinio projektavimo sistemos sprendimai lėmė didžiulį finansinių lėšų ir materialinių išteklių vienokį ar kitokį panaudojimą. Architektai dalyvavo sovietiniame materialinių gėrybių skirstyme (rengdami projektus, kaip administracijos atstovai duodami leidimus statyboms ir pan.). Silpstant Maskvos kontrolei, vietos apsukruoliams vėl atsivėrė galimybės savo ar dosnių prašytojų naudai šį tą „sukombinuoti“ (pavyzdžiui, sklypus deficitiniame Lietuvos pajūryje). Patogu dangstytis „moksliniais“ sprendimais ar moksliniais vardais, skambiais titulais.

Pagal konkrečių architektų projektus buvo įgyvendinama visos sovietinės imperijos erdvės unifikavimo programa, buvo kuriami propagandiniai sovietinių miestų pavidalai, turėję atitinkamai auklėti liaudį. Pavojingus praeities simbolius uolūs architektai bent pridengdavo - kaip pavyzdžiui, Kaune reginį į Prisikėlimo šventovę arch. V. Stauskas ir kt. pridengė nykiu Pramprojekto bokštu (kad iš Laisvės alėjos ateinant į ritualinę sovietinių paradų aikštę su Lenino paminklu nesimatytų Lietuvos nepriklausomybės simbolio).

Dėl šių priežasčių architektūra užėmė išskirtinę padėtį. Architektūra anuomet buvo veiksminga okupacinio režimo atrama, padėjusi niveliuoti krašto regioninius ir etnokultūrinius savitumus.

Toks svarbus baras buvo atitinkamai globojamas. Antai, daugelį metų Lietuvos architektų sąjungoje darbavosi pats D. Todesas - lig tol buvęs NKVD Tardymo skyriaus vadu. Reikiama linkme buvo auklėjama jaunoji karta. Atitinkamai diktuota ir architektūrologijai. Taip nespausdinti straipsniai apie bažnyčios architektūros tyrimus, oficialios linijos kiek neatitikę darbai būdavo sužlugdomi. Žymiausi architektūros paveldo tyrėjai K. Čerbulėnas, V. Jurkštas taip ir mirė, palaužti ilgamečių konfliktų ir nuoskaudų, nesulaukę aukštesnių mokslinių laipsnių ir vardų, savo mokslinių veikalų publikavimo.

Tuomet valdžios darbuotasi ne vien rimbu, bet ir meduoliu. Dešimtys propagandinių straipsnių gyrė atseit pasaulyje neregėtus sovietinės architektūros laimėjimus. Pavyzdžiui, nyki J. Janonio centrinė aikštė Kaune anuomet prilyginta pačiai šv. Morkaus aikštei Venecijoje (Pramprojekto bokštas veik tas pat kaip grakščioji italų kampanilė, o Miestprojekto dėžė prilygsta didingiems Dožų rūmams ar puošniajai šv. Morkaus katedrai). Patikimieji sovietinės Lietuvos pasiuntiniai paslaugiai keliavo po platųjį pasaulį, tarptautinėse konferencijose demonstruodami spalvingas skaidres su gražiais vaizdeliais. Reikiama kryptimi besidarbavusiems architektams išties galėjo galvos apsisukti nuo tuometinių pagyrų, nesunku buvo pasijusti ypatingai nusipelniusiais, veik pasaulinio masto kūrėjais.

Skatinti konjunktūriniai, okupacinei santvarkai naudingi darbai, pavyzdžiui, Lietuvos sovietizacijos strategija, pertvarkant gyvenviečių tinklą (K. Šešelgis), naujųjų tipinių namų gyvenamųjų rajonų „pranašumo“ prieš Vilniaus senamiestį įrodinėjimai (J. Vanagas), kolūkio kraštovaizdžio (iš tiesų vadinamųjų melioracijų paliktos plynės) pripažinimas tobuliausia Lietuvos kraštovaizdžio vystymosi pakopa (J. Bučas), tendencingas urbanistikos paminklų sąrašo sudarymas, sunaikinimui pasmerkiant vertingąsias Mažosios Lietuvos gyvenvietes (A. Miškinis), Baltijos pajūrio neva planingas įsisavinimas poilsiui - tikrovėje priimant atskiriems veikėjams bei grupėms naudingus sprendimus (V. Stauskas). Sovietmečiu itin nukentėjo Mažosios Lietuvos architektūros paveldas. Pavyzdžiui, 1976 m. LSAMI (vadovaujant V. Stauskui) parengė detalų Pervalkos gyvenvietės-vasarvietės architektūrinio planavimo projektą. Pervalkos centre tada suplanuota statyti naujų vidutinio dydžio pastatų, dar kiek paliekant tradicinių žvejų namelių. Tačiau tas projektas - mokslinio tyrimo instituto parengtas ir atseit moksliškai pagrįstas - liko eilinė fikcija. Per keliolika metų ten buvo išgriauti senieji žvejų nameliai (vertingas kultūros paveldas), jų vietoje pastatytos gremėzdiškos poilsiavietės pasiturinčioms organizacijoms (dalį jų suprojektavo pats V. Stauskas ir kt.).

Greta senųjų kapinių pradėtas statyti pasilinksminimo centras - dar vienas gremėzdiškas sovietmečio statinys. Prasidėjus Atgimimui, V. Stauskas spaudoje teisinosi esą „nepastebėjęs“ to didžiulio statinio (visai netoli nuo privačios V. Stausko vilos). Kilus visuomenės nepasitenkinimui, šventvagišką statybą teko nutraukti. Tačiau Neringos gyvenvietės jau buvo iš ėsmės suniokotos - prisidengta „moksliniu“ pagrindu.

Sovietinei sistemai būdingas atskirų barų monopolizavimas, hierarchinė administracinė sistema buvo labai paranki įvairioms machinacijoms. Vieninteliu LTRS urbanistikos paminklų globėju buvęs A. Miškinis suderino Vilkyškių (specialiai paskelbtų tokiu paminklu) centro sunaikinimo projektą - išgriautų dvaro statinių vietoje turėjo būti statomi tipiniai gyvenamieji namai, parduotuvė, kultūros namai. Jau Atgimimo metais Anykščių gyventojai kariavo su A. Miškiniu, „mokslinės įstaigos“ vardu leidusiu greta Šventosios upės ir bažnyčios pastatyti kepyklą apsukriems vyrams. Tą kartą anykštėnai laimėjo ir dabar vietoje „moksliškai pagrįstos“ kepyklos stovi paminklas A. Baranauskui - poetui ir vyskupui. Tačiau daugybėje Lietuvos vietų liko tokių „moksliškų“ akibrokštų, dangstytų skambiais moksliniais vardais bei titulais.

Sistemai patogus monopolis įsivyravo ir sovietinėje architektūrologijoje. Ši mokslo sritis Lietuvoje neturėjo gilesnių tradicijų (išskyrus architektūros istorijos tyrimus - paveldotyrą). 1944 m. į Vakarus pasitraukus inteligentijos daugumai, pokariu susiklostančiai architektūrologijai ėmėsi vadovauti tuometiniai aktyvistai - perdirbinėję bažnyčias, Karo muziejaus sodelį, planavę nugriauti Aušros Vartus Vilniuje. Pasitraukė negausios prieškario inteligentijos atstovai (F. Bielinskis, K. Čerbulėnas), dar išsaugoję profesinės etikos sampratą, tyrimo objektyvumo nuostatas. Tada net ironiški Maskvos intelektualai (geriau galėję susipažinti su tikruoju pasaulio mokslu) atvirai juokėsi iš uolių lietuvių pseudomokslo, įrodinėjusio sovietinio kraštovaizdžio ar socialinių gyvenamųjų rajonų tariamus privalumus.

Siekiant sovietmečio privilegijų ir garbės, mažiausiai rūpintasi profesine etika. Kai kurios racionalios idėjos buvo „pasiskolintos“ iš Sibiro lageriuose atsidūrusių darbų. Netgi publikuojant liaudies architektūros tyrimų medžiagą, sugebėta sukeisti autorius - nutylėti mirusius, neparankius ir pan.

Martyno Purvino nuotraukose - Prūsų Lietuvos paminklai