Gediminas Zemlickas

Dr. inž. Jurgis Gimbutas Vilniaus Studentų miestelyje

Sausio 18 d. liaudies architektūros tyrinėtojui, namotyros pradininkui Lietuvoje dr. inž. JURGIUI GIMBUTUI sukako 81-eri. Mokslininkas gražiai bendradarbiauja su Vilniaus Gedimino technikos universitetu, parėmė šio universiteto Statybos mokslo muziejų, skyrė lėšų būsimųjų architektų geriausiems projektams premijuoti. 1998 m. gruodžio 16 d. universiteto Taryba už svarius nuopelnus tyrinėjant liaudies architektūrą, plėtojant namotyros mokslą suteikė Jurgiui Gimbutui Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės daktaro vardą.

Ankstesniuose rašiniuose matėme, kad net sunkiais karo metais mūsų lietuviai sugebėdavo rasti savo išsilavinimą atitinkantį ir sielai mielą užsiėmimą, rašė ir gynėsi disertacijas - gyveno pilnakraujį kūrybinį gyvenimą.

J. Gimbutas neabejoja, kad bent jau jo disertacija tikrai būtų gulėjusi ir sudūlėjusi archyvuose. Labai svarbu darbą išspausdinti, bet ne mažiau svarbu ir paskui jį išplatinti. J. Gimbutas savo veikalą per paštą išplatino po didžiausias Europos ir JAV universitetų bibliotekas. Dabar disertaciją galima rasti Harvardo, Niujorko, Vašingtono bei kitų universitetų bibliotekų kataloguose. Veikalas pateko tarp cituojamų darbų. Paties dr. J. Gimbuto bibliotekoje yra keliolika veikalų lenkų, vokiečių, anglų, švedų ir kitomis kalbomis, kur jo disertacija cituojama, jos teiginiais remiamasi.

Beje, pačiam J. Gimbutui kuriam laikui teko atidėti į šalį lietuvių kaimo architektūros tyrinėjimus, nes šeimai 1949 m. persikėlus gyventi į Bostoną, JAV pirmiausia teko rūpintis, kaip įsikurti ir prasigyventi. Šeimoje augo trys dukterys. Tad tik po 8 metų J. Gimbutas galėjo vėl sugrįžti prie pamėgtųjų tyrimų. Labiausiai vertina penkis reikšmingiausius savo namotyros srities darbus. Pirmiausia 1958 m. Martyno Brako redaguotoje penkių autorių knygoje „Mažoji Lietuva“ rasime ir J. Gimbuto kone 60 p. studiją „Lietuvių sodžiaus architektūra Mažojoje Lietuvoje“. Toje knygoje galima išvysti taip pat etnologo Jono Balio, archeologės Marijos Gimbutienės bei kitų autorių studijas. J. Gimbutas minėtam darbui medžiagą rinko Tiūbingeno ir Heidelbergo universitetų bibliotekose, daug išrašų padarė ranka, nes kitokių dauginimo ar kopijavimo priemonių ir neturėjo. Kai ką paprašė perfotografuoti į mikrofilmus. Studijoje stengėsi parodyti, kad pusė Rytprūsių buvo lietuviškos statybos, o jos riba sutapo su nustatytąja kalbos riba.

Praėjus kiek laiko, į „Lietuviškos enciklopedijos“ XV tomą,skirtą Lietuvai, (joje buvo galima skelbti šiek tiek didesnes studijas) J. Gimbutas 22 p. įdėjo suglaustą populiarinimo straipsnį „Lietuvos kaimų statyba“.

Bene prieš 18 metų Čikagoje išėjusioje knygoje „Zanavykija“ išspausdinta J. Gimbuto studija „Lekėčių kaimas“. Tą kaimą netoli Šiaulių jam teko matuoti, inventorizuoti dar karo metais. Tuo metu J. Gimbutas įvairiuose Lietuvos kaimuose padarė ir apie 100 nuotraukų. Tai šioks toks įrodymas, kad ne viską darė tik iš knygų.

Šio autoriaus studiją aptiktume ir knygoje „Rytų Lietuva“. Šis kolektyvinis leidinys pasirodė prieš 14 metų. Kaip pats J. Gimbutas prisipažįsta, jam labiausiai rūpėjo rašyti apie vietoves, kurios liko už sovietinės Lietuvos ribų ir apie kurias mūsų specialistai dėl cenzūrinių suvaržymų rašyti negalėjo. Net ir užuominos apie tų vietovių lietuviškumą sovietinei valdžiai buvo nepageidautinos.

Žinoma, kaip ir kiekvienam užsienyje dirbančiam tyrinėtojui, dr. J. Gimbutui labai stigo galimybės naudotis Lietuvos archyvuose sukaupta medžiaga. Užtat šiokių tokių duomenų turėjo prisilasiojęs iš lenkų, gudų spaudinių. Daug jam padėjo ir prof. Česlovas Kudaba, pats kilęs iš paribio su gudais, kiti krašto kultūros ir mokslo dalykais susirūpinę inteligentai.

Mokslas prasideda nuo rūšiavimo

Kaimo architektūros tyrinėtojai: dr. inž. Jurgis Gimbutas ir prof. habil. dr. Kazys Šešelgis (1995 m.)

Visa, ką dr. J. Gimbutas įstengė nuveikti, tirdamas lietuvių liaudies architektūrą, - praktiškai buvo vieno žmogaus pastangos. Jeigu Lietuvoje tą darbą dirbo ištisi moksliniai kolektyvai, buvo rengiamos ekspedicijos (apie tai vaizdžiai pasakojo prof. K. Šešelgis ML 1997 m. Nr. 16), tai užsienyje gyvenantys mūsų tautiečiai šių privalumų neturėjo. Tiesa, jų veiklos nevaržė cenzūra, jiems nereikėjo mokytis labai savotiško, sovietinėje sistemoje būtino meno - kalbėti tarp eilučių, Ezopo kalba.

Dr. J. Gimbutas su Lietuvos kolegomis ryšius palaikė ne vien laiškais. Atšilus politiniam klimatui, JAV apsilankydavo ir vienas kitas architektas iš Lietuvos. J. Gimbutą yra lankę M. Kleinas, E. Budreika, kelių inžinierius V. Šeštokas, suprantama, K. Šešelgis, tikriausiai daug ir kitų mūsų architektų, kaimo architektūros tyrinėtojų. Tuos ryšius būtų sunku pervertinti, nes per juos galima buvo bendradarbiauti ir su Lietuvos įstaigomis bei specialistais. Kai devintojo dešimtmečio viduryje J. Gimbutas lankėsi Lietuvoje, tai Lietuvių kalbos ir tautosakos institute (tada - Lietuvos MA lietuvių kalbos ir literatūros institutas) Etnografijos skyriuje galėjo peržiūrėti fototeką, išsirinkti 500 ar 600 jį dominusių nuotraukų kopijų. Taip pat svečias iš Bostono apsilankė Lietuvos nacionaliniame muziejuje (tuomet vadinosi Lietuvos TSR Istorijos-etnografijos muziejus), peržiūrėjo jį dominusius brėžinius ir iš ten gavo bene 50 kopijų. Dr. J. Gimbutas pripažino, jog visa ta gauta ir ligi tol neskelbta medžiaga sudarė tvirtą pagrindą ar bent jau stiprią dalį knygos, kuri mums bendraujant su dr. J. Gimbutu dar tebebuvo spaustuvėje.

Kolegos Lietuvoje žavisi dr. Jurgio Gimbuto tiesiog pedantišku gebėjimu tvarkyti ir klasifikuoti medžiagą apie pamėgtąją kaimo architektūrą, gal net šiek tiek pavydi jo profesionaliai sudarytos kartotekos. Regis, turi ir gražiai tvarkomą pypkių kolekciją.

Pats svečias iš Bostono neslepia, jog prie vokiškos tvarkos pratęs nuo mažumės. Mat Gimbutų šeima samdė mokytoją vokietį iš Rygos, be to, ketverius metus buvo samdoma freulein Elizabeth Stupendorf iš Vokietijos, tad nieko stebėtino, kad namuose antroji kalba buvo vokiečių. Vėliau - paskaitos Štutgarte, kur, anot dr. J. Gimbuto, visokių pamokslų prisiklausęs į valias. Daug padėjo ir prof. Z. Ivinskis, dar prieš karą disertaciją rašęs Helmberge; jis dar jauną VDU asistentą pamokė, kaip tvarkyti kartoteką, daryti išrašus ir pan. Tad dabar dr. J. Gimbutas mielai prisimena visus savo mokytojus - didžiuosius ir mažuosius, ir kilniai bent geru žodžiu progai pasitaikius stengiasi grąžinti skolą.

Svečio kartoteka - nėra paslaptis. Priešingai, jis mielai dalijasi patyrimu. Regis, panašiai dirba visi bibliotekininkai: kad ir kokia būtų medžiaga, ją rūšiuoti galima keliais požiūriais. Pavyzdžiui, straipsnį ar iliustraciją rūšiuojant pagal teminį požiūrį, tam pačiam objektui gali būti sudaromos trys, o gal ir keturios kortelės: stogų, langų puošmenys ir veikiausiai kilmės nuorodos. Kitaip tariant, kryžminės nuorodos, sistema padeda dr. J. Gimbutui nepasiklysti tarp jo sukauptos medžiagos.

Lituanistikos instituto vadovas

Dr. J. Gimbutui vadovaujant (1973-1978 m.) Lituanistikos institutas išaugo į visai solidžią draugiją. Per tuos šešerius metus vyko trys suvažiavimai, buvo išleisti penki leidiniai. Pats dr. Jurgis Gimbutas tą laikotarpį net vadina savo visuomeninės karjeros viršūne. Jam labai patiko, kad humanitarai, kurie šiaip iš aukšto žvelgia į inžinierius, jį išsirinko net savo pirmininku.

Lituanistikos institutas J. Gimbutui, matyt, teikė nemenkų ir kūrybinių impulsų, nes šiaip ar taip čia buvo galima atrasti saitų su lietuviško kaimo statyba.

Institute buvo Tautotyros ir kraštotyros skyrius, kurio veikloje daugiausiai ir reiškėsi J. Gimbutas. Tačiau namotyra domėjosi tik jis vienas. Vyravo tautosakininkai - J. Balys, Bradūnaitė, Krivickienė, Gustaitytė bei kiti. Tad kokio nors didesnio kolektyvinio darbo sunku buvo tikėtis. Tačiau vieną kitą referatą Lituanistikos instituto suvažiavimuose J. Gimbutas perskaitydavo, tarp kitų ir straipsnį „Mažosios Lietuvos krikštų formos“. Šiame darbe jis pateikė apie dešimties autorių nuomones dėl krikštų (stelų) kilmės ir su jais polemizavo. J. Gimbutas ištyrė tris krikštų tipus: gamtinių pavidalų stelas, kryžminius krikštus arba kryželius bei urnos pavidalo plokštes. Aptaręs krikštų formas ir jų variantus J. Gimbutas straipsnį baigė labai atsargia išvada, jog krikštų problema kol kas neišspręsta.

Savo archyvą J. Gimbutas padalino į kelias dalis. Originalias fotografijas, negatyvus ir piešinius iš Lekėčių kaimo perdavė Lietuvos istorijos instituto Etnologijos (buvusio Etnografijos) skyriaus rankraštynui. Kompiliacinę medžiagą iš įvairių albumų, knygų, straipsnių kopijas bei fotokopijas - Balzeko lietuvių muziejui Čikagoje. Siųsti į Lietuvą manė esant netikslinga, nes didžioji dalis tos medžiagos juk ir gauta iš Lietuvos.

Prie muziejaus stendų

Vienas eksponatas - okupacijos laikų algų lapo kvitelis - daktarą smagiai prajuokino. Kvitelį muziejininkai įdėjo, o dramblio nepastebėjo. Dramblys šiuo atveju, anot J. Gimbuto, tai jo kartu su Juozu V. Dainiu 1974 m. parašyta knyga „Steponas Kolupaila“. Ji buvo išsiuntinėta įvairioms bibliotekoms, tad veikiausiai neužilgo atsiras ir VGTU muziejaus ekspozicijoje.

J. Gimbutas ir J. Danys, pasaulyje garsus švyturių projektuotojas ir statytojas, unikalių statybinių ir techninių konstrukcijų kūrėjas, - geri draugai dar iš Kauno universiteto Statybos fakulteto laikų. Bene tik vieni du iš to fakulteto gyvi ir likę - paskutiniai mohikanai. Gimus pirmajai dukrai Danutei Gimbutai pakvietė Juozą Danį į krikšto tėvus.

Ekspozicijoje išvydęs 1926 m. išleistą architekto Karolio Reisono knygą „Žemės ūkio statyba“, dr. J. Gimbutas prisiminė ją buvus populiaria tarp ūkininkų. 1929 m. mūsų svečio tėvas, diplomuotas inžinierius geodezininkas Leonidas Gimbutas per Aukštesniąją technikos mokyklą Kaune išleido akademinio lygio vadovėlį „Žemės ūkio statyba“ - studentams naudingą leidinį. (Kito ir nebuvo; J. Šimoliūno 4 tomų paskaitų ciklas „Statyba“ pradėtas spausdinti tik 1937 metais.)

Taigi K. Reisono knyga muziejuje sužadino svečio iš Bostono prisiminimus ir apie jo artimuosius. J. Gimbuto tėvas Vytauto Didžiojo universitete dirbo vyresniuoju asistentu, po dešimties metų asistentu ten dirbo J. Gimbutas (apie tai rašėme 1998 m. laikraščio Nr. 2), o mums bendraujant svečias džiaugėsi, kad jo duktė yra docentė ir taip pat dėsto anglų kalbą ir pasaulinę literatūrą atkurtajame Vytauto Didžiojo universitete. Trys kartos tame pačiame universitete. Įdomu, ar daug tokių atvejų esama Lietuvoje?

Ta pačia proga dera priminti, kad J. Gimbuto motina Elena Karosaitė-Gimbutienė buvo agronomė, o jos tėvas - geležinkelių inžinierius, prižiūrėjo Telšių-Amalių geležinkelio atkarpai, prieš tai Rusijoje taip pat dirbo prie geležinkelių. A. Voldemaro vyriausybėje tapo Plentų ir vandens kelių valdybos direktoriumi. Mirė Anykščiuose. Jo vyresnysis brolis - vyskupas Antanas Karosas - iš Seinų buvo lenkų ištremtas į Vilkaviškį; taigi jam buvo lemta tapti pirmuoju Vilkaviškio vyskupu.

Autoriaus nuotraukos