Tikra dovana skaityti A. Jelčianinovo „Užrašus“. Ir suvokti, kad svarbiausi dalykai įvyksta žmogaus širdyje, kuri pavirsta šviesos versme.

Aleksandr Jelčianinov Iš „Užrašų“ (Apie šeimą, santaiką ir kančią)

Tik santuokoje įmanomas tikrasis žmogaus pažinimas - pajautos, artumos, kitos asmenybės regėjimo stebuklas, ir tai taip pat įstabu ir nepakartojama, kaip ir mistikų Dievo pažinimas. Štai kodėl iki santuokos žmogus tarsi slysta gyvenimo paviršiumi, stebi jį iš šalies, ir tik santuokoje panyra į gyvenimą - būtent per kito žmogaus asmenybę. Tai pilnumos, kuri praturtina [dvasiškai] ir apdovanoja išmintimi, jausmas.

Ir šią pilnumą mums, vieningiems ir nuolankiems, paliudija trečiasis, mūsų kūdikis. Tačiau [santuokinė] pora vis dar negali tapti tikrąja trejybe. Kodėl taip atsitinka? Ar tai neišvengiama? Ar galima padaryti, kad taip neatsitiktų? Juk mūsų naujagimis yra mudviejų dalis, juk tai mūsų kūnas ir kraujas, ir siela. Vaikelyje pamažu atpažįstame savo įpročius, polinkius - iš kur gi gali rastis nesantaika, atotrūkis? Aš mintiju, kad iš tobulos santuokos gali gimti tobulas kūdikis, tokia pora ir toliau dvasiškai augs pagal tobulybės dėsnį; tačiau jeigu sutuoktiniai nepergalėję nesantaikos, prieštaravimų, tai ir vaikelis taps prieštaravimo sūnum ir pratęs [šeimos] nesantaiką.

Kitas paaiškinimas: kūdikis kartu su kūnu ir siela, tarsi persiliejusiais iš mūsų, gavo svarbiausią dalyką - vienintelę ir nepakartojamą individualybę (asmenybę) ir jos savitą gyvenimo kelią.

Šeimyninės nesantarvės filosofija: dažnai barniai kyla dėl žmonos priekaištų, kuriuos vyrui dažnai būna sunku pakelti, net jei šie priekaištai išties teisingi (savimeilė). Reikia išsiaiškinti, iš kur anie priekaištai: dažnai jie gimsta iš žmonos noro matyti savo vyrą geresnį, negu toks, koks yra, [ir] dėl pernelyg griežtų reikalavimų, t. y. dėl savotiško idealizavimo. Tokiais atvejais žmona būna tarsi savo vyro sąžinė, tad šitaip ir derėtų priimti tuos priekaištus. Vyras, ypač santuokoje, linkęs apsileisti ir pasitenkinti empirine duotybe (tuo, kaip yra - vert. pastaba). O moteris [žmona] tuo nesitenkina ir tikisi iš vyro daugiau. Ir štai šiame naujame žmoguje, susilydžiusiame iš dviejų sutuoktinių, žmonai tenka sąžinės vaidmuo.

Štai kodėl artimų žmonių ginčai kartais net naudingi - ginčo ugnyje sudega nuoskaudų, nesusipratimų šiukšlės, kartais susikaupusios per ilgą laiką. Tad po abipusio pasiaiškinimo ir išpažinties įsižiebia visiško aiškumo ir ramybės jausmas - viskas paaiškėjo, niekas nebeslegia. Tada atsiskleidžia kilniausi sielos gabumai ir, taip abipusiškai bendraujant, pasiekiama įstabi santara sieloje ir mintyse.

Taip brangi santuokoje būna tiktai meilė, taip baugu jos netekti ir dėl tokių menkniekių ji kartais pradingsta, tad reikia visas mintis ir pastangas nukreipti į ją (ir dar į „dieviškumą“) - visa kita bus pridėta savaime.

Santykių sudėtingumas tarp kraujo giminių ir apskritai šeimoje (vyras - žmona, tėvai - vaikai) įprastai viešpatauja, kaip instinktyvūs gimininiai santykiai; ir jei vienas šeimos narys gyvena dvasinį gyvenimą, tai jam būna itin negera [sunku]. „Žmogaus priešai yra jo namiškiai“ - taip yra pasakyta [šv. Rašte].

Pats savaime žmogaus apsiribojimas nėra kvailybė. Patys protingiausi žmonės visados buvo savotiškai apsiriboję. Kvailybė prasideda ten, kur pasireiškia užsispyrėliškumas ir savikliova, t. y. puikybės pasireiškimas.

Puikybė = vienatvė = pragaras. Puikybė, - iš čia savimeilė, iš čia - išankstinis nusistatymas [šališkumas], neobjektyvumas vertinant save, - iš čia kvailybė. Kiekvienas išpuikėlis yra kvailas savo vertinimais, nors iš prigimties turėtų genialų protą. Ir priešingai, nuolankusis yra išmintingas, nors būtų ir „neprotingas“; išminties esmė - Tiesos jausmas ir nuolankumas jam - [tik] tokiam pasiekiama.

Neretai toks būna „temperamentingasis“, „besidomintis“, „aistringas“, talentingas žmogus. Tai tarsi savotiškas trykštantis geizeris, savo nesiliaujančia veikla kliudantis prie jo priartėti ir Dievui, ir žmonėms. Jis pilnas savęs, paniręs savęsp, persisunkęs savęs. Jis nieko nemato ir nejaučia, nebent degimą savo talento, kuriuo jis mėgaujasi, iš kurio jis gauna visišką laimę ir pasitenkinimą. Vargu ar galima ką nors su tokiais žmonėmis padaryti, kol jie neišsikvėps, kol vulkanas neužges. Štai čia slypi kiekvienos gabios asmenybės, kiekvieno talento grėsmė. Šitos savybės turėtų įgauti visišką gilaus dvasingumo pusiausvyrą.

Priešingais atvejais, išgyvenant sielvartą - rezultatas toks pat: žmogus tarsi „paniręs“ į savo sielvartą (…). Juk yra žmonės, „kurie net savęs pažeminimo jausme pamėgo rasti malonumą“ (Dostojevskis „Užrašai iš pogrindžio“).

Dažnai tas atsigręžimas į save išsivysto tokiems paklusniems, nekalbiems žmonėms, kurių asmeninis gyvenimas nuo vaikystės buvo smaugiamas, ir šitas „prislėgtas subjektyvumas pagimdo kaip kompensaciją egocentrinę tendenciją“ (Jungas „Psichologiniai tipai“). (…) Taigi susitelkimas į save atitolina žmogų nuo pasaulio ir nuo Dievo; toks žmogus, vaizdžiai pasakius, atplyšta nuo visuminio kūrinijos kamieno ir tampa drožle, apsivijusia apie tuštumą.

Didi išskaistinanti kančių jėga ir jų prasmė. Dvasinis mūsų augimas labiausiai priklauso nuo to, kaip mes mokame kentėti. Vyriškumas kentėti, pasiruošti kentėjimams - štai „teisios“ sielos ženklas. Tačiau kentėjimų nereikia ieškoti ir juos išsigalvoti.

O štai išpuikėlių vieta - piktintis svetimu melu, protestuoti prieš teisybę, priešintis tiesai. Jie dėl savo apakimo nė nepastebi, kad yra susipančioję melu, kad nepakelia nė dalelės tiesos, kad reikia užsitarnauti teisę į tiesą.

Tiesos apie save išpuikėliai nepakenčia, argi galima sakyti teisybę sielos ligoniui? Kiekviena teisybė apie jį virs vandens srautu jo beprotybės malūnui.

„Neurastenija“, „nervingumas“ ir pan., man atrodo, yra paprasti nuodėmės ir būtent puikybės nuodėmės pavidalai. Pats vyriausias neurastenikas - velnias. Argi galima įsivaizduoti tokį neurasteniką - nuolankų, mielą, kantrų žmogų. Ir priešingai - kodėl neurastenija pasireiškia kaip tiktai puikybe, dirglumu, visų kaltinimu - tik ne savęs, nekantrumu, neapykanta žmonėms, kraštutiniu jautrumu sau?

Iš tiesų siaubingai lengvai mes užleidžiame savo pozicijas, dažnai su vargu iškovotas. Juk užtenka mums pastebėti menkiausią negeranoriškumą, priekaištą ar pašaipėlę - visas mūsų pasitikėjimas [pasikliovimas] žmogumi dingsta be pėdsako. Mes geri, pakol su mumis gerai elgiamasi. Bet juk tai visiškai neturi nieko bendra su tikrais broliškais jausmais.